Ne tik biurokratija žlugdo ūkius: pasiruoškite permainoms

– Ūkininkai kaip svarbiausią ūkių užsidarymo priežastį dažniausiai nurodo perteklinį biurokratizmą, įvairių tikrintojų antplūdį bei administracinę naštą? Ar tai vienintelės priežastys? Gal ir pačioje žemės ūkio rinkoje yra problemų?

– Žemės ūkis, kaip ir daugelis su žaliavų tiekimų susijusių sričių, turi esminę problemą: žvelgiame trumpalaikiu laikotarpiu, kai žaliavų kainos kyla ar krenta, būna didelės dramos ir pan. Tačiau jeigu pažiūrėtume 10 ar daugiau metų periodus, pamatytume, kad žaliavos JAV doleriais kainuoja praktiškai tiek pat. Vadinasi, per ilgą laiką kainų mediana išlieka ties tuo pačiu tašku.

– Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad gamindamas produkciją (žemės ūkis šiuo požiūriu nėra išskirtinis) ir norėdamas rinkoje išlikti patraukliu, verslininkas ar ūkininkas privalo labai didinti savo veiklos efektyvumą. Kitu atveju išgyventi jis beveik neturi šansų. Nes dauguma sąnaudų – darbuotojų atlyginimai, technologijos, kuras ir t. t. – tik didėja. Vadinasi, reikia kuo sparčiau didinti efektyvumą, t. y. iš hektaro išgaunamos produkcijos kiekį, nes šiose lenktynėse dalyvauja visi žemės ūkio atstovai visame pasaulyje. Jeigu nors kažkiek sulėtėja šis procesas, jeigu neinvestuoji į savo plėtrą, nenaudoji naujausių technologijų, pradedant įvairiausia technika ir baigiant chemija, tuomet tokie ūkiai yra pasmerkti žlugti, nes pačios produkcijos kainos nesikeičia, ir tas verslas darosi vis sunkesnis. Tai lemia, kad žemės ūkio bendrovės privalo stambėti tam, kad gebėtų nupirkti pažangiausias technologijas ir konkuruoti pasauliniu mastu. Tokie procesai laukia ir Lietuvoje: vienas kelias yra ūkių stambėjimas. Kitas kelias – tai labai nišiniai ūkiai, kurie gamina labai aukštos pridėtinės vertės produkciją.

Marius Dubnikovas: Žemės ūkio bendrovės privalo stambėti tam, kad gebėtų nupirkti pažangiausias technologijas ir konkuruoti pasauliniu mastu.

– Kiek šiems ūkių užsidarymo procesams turi įtakos ir ES vykdoma politika? Pavyzdžiui, daugelis ūkininkų skundžiasi, jog yra priversti savo laiką ir sąnaudas skirti vadinamajam Žaliajam kursui, t. y. visokių griovių, pelkių bei krūmų tvarkymui, užuot užsiėmus tiesiogine veikla. O tuo metu konkurentai iš trečiųjų šalių tokių reikalavimų nepaiso ir naudojasi konkurenciniais pranašumais.

– Žaliasis kursas buvo neišvengiamas, nes žalumo ir tvarumo linkme mes priversti būsime judėti bet kokiu atveju dėl labai paprastos priežasties – tiesiog globalusis pasaulis plečiasi labai smarkiai: 2000 metais pasaulyje gyveno 6 mlrd. žmonių, o dabar jau gyvena 8,1 mlrd. Ir kad ir kaip būtų, visi žmonės yra teršėjai. Todėl visi tie reikalavimai ekologiškumui, žalumui ar tvarumui tikrai didės. Niekas to neišvengs. Kitas klausimas – kaip mes tuos reikalavimus adaptuojame, t. y. kaip įdiegiame ES reikalavimus Lietuvoje. Čia yra visa esmė: reikalavimai yra ir bus ateityje, tačiau ar mes išlaikome balansą tarp reikalavimų įgyvendinimo ir kaštų sukūrimo tiems patiems ūkininkams arba verslui plačiąja prasme? ES reikalavimų įgyvendinimo klausimu mes, deja, dažnai einame prieš traukinį, ir tai būdinga visose srityse... O tie, kas tikisi, jog nebus jokių pokyčių, gyvena iliuzijose. Mėgstu tokį pavyzdį: šeštajame dešimtmetyje Londone per vieną parą mirė daugiau, nei 10 000 žmonių dėl anglių smogo. Tai įvyko neseniai, ir Londonas pasikeitė, nes suprato, jog anglimis šildyti miestą nėra labai gera idėja... Ar tai sukūrė didelius kaštus? Taip, bet žmonės nuo smogo jau nemiršta. Todėl ir čia turėsime didžiules transformacijas, nes mūsų daugėja šiame pasaulyje. Tik klausimas: kaip mes jas turėsime įdiegti.

– Tuomet grįžkime prie biurokratijos. Kai prieš savaitę kalbėjausi su LŽŪBA generaliniu direktoriumi p. Jonu Sviderskiu, jis sakė, jog dažniausia žemės ūkių bendrovių užsidarymo priežastis yra nežabojama biurokratija bei administracinė našta. Tai ypač liečia pieno ūkius, kuriuos esą mėgsta lankyti įvairūs tikrintojai. Tuo metu dar nebuvo sprogęs „Teltonikos“ skandalas, o kai jis sprogo, žmonės komentavo: „jeigu net prioritetiniai valstybės globojami projektai stringa biurokratijos gniaužtuose, tai ko tikėtis mums, paprastiems ūkininkams“... Nejaugi valstybės institucijos nesupranta, kad ūkininkus slegia visokiausių ataskaitų rašymai, tabelių pildymai, tikrintojų priėmimai ir pan.? Juolab, kad visi tie prirašyti popieriai vėliau guli kabinetuose, niekam nereikalingi ir niekur nenaudojami... Kodėl pas mus biurokratija tokia gaji ir galinga? Kur dingo sveikas protas?

– Yra labai gera šiais metais paviešinta Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaita, iš kurios matyti, jog Lietuvoje 28 proc. dirbančiųjų gauna pajamas iš šalies biudžeto. Išsivysčiusių valstybių vidurkis yra 18 proc., vadinasi, yra didžiulis perteklius valstybės išlaikytinių. O jie, kaip ir dauguma žmonių, saugančių savo darbo vietas, jų reikalingumą siekia pateisinti įvairiais būdais. Po paskutinės valstybės tarnybos reformos biudžete dirbančių žmonių pajamos padidėjo ženkliai, bet didesnio efektyvumo nesulaukėme. Taigi esame perkrauti iš biudžeto gyvenančių žmonių naštos. Ir tai pasakaytina ne tik tuos ministerijų valdininkus... Mes netgi mokytojų turime gerokai per daug arba jie dirba ne ten, kur jų reikia: didmiesčiuose trūksta, o rajonuose jų per daug, nes moksleivių per mažai. Plačiąja prasme tai yra neefektyvaus valstybės valdymo klausimas, ir dabar ateinanti nauja valdančioji dauguma gauna labai gerą temą, kurią galėtų vystyti tvarkant šitą vadinamąją biurokratiją...

Marius Dubnikovas: Po paskutinės valstybės tarnybos reformos biudžete dirbančių žmonių pajamos padidėjo ženkliai, bet didesnio efektyvumo nesulaukėme.

– Viena iš skausmingiausių temų: žemės paskirties tvarkymas, kuris dažnai virsta anekdotais...

– O taip... Ši tema liečia ne tik ūkininkus, bet kiekvieną iš mūsų: sujungti žemės sklypą, atskirti žemės sklypą, pakeisti paskirtį – visa tai tęsiasi metų metus. Aš pats esu susidūręs su tuo ne verslo, o grynai buitiniame namų valdos lygyje. Tai yra kosmosas... Praktiškai tai žlugdo kiekvieno piliečio galimybes valdyti savo turtą. Jeigu procesas sujungti arba atskirti du sklypus tęsiasi du metus, tai ką bedarytum tuose sklypuose, ką bevystytum ar ką bestatytum, tai tavo pajamingumas per tą laikotarpį išsidalina į dar didesnį periodą. Jeigu tu tikiesi uždirbti iš kokio nors projekto 20 procentų, kas atrodo labai gerai bendrąja prasme, bet visi tie derinimai užsitęsia 2 metus, tai gaunasi jau 10 procentų, o jeigu 4 metus – tuomet vos 5 procentėliai metinės grąžos. Tai reiškia, kad tu to projekto tiesiog nevykdai, nes tau tai neapsimoka. Tai yra tiesiog tragiška...

– Tačiau mes iš praktikos žinome, kad kiekviena ateinanti nauja vadžia tik dar labiau padidina biurokratų skaičių, nes valstybės valdymo sistemoje sudėti tam tikri saugikliai, kad senų darbuotojų atleisti neįmanoma, o savus lojalistus juk taip pat reikia šiltai pasodinti... Tuomet amžinas klausimas: ką daryti?

– Dirbti... Labai paprasta. Yra labai gerų pasaulinių pavyzdžių, kaip tai daroma. Pirmiausia atliekami auditai ir išsiaiškinama, kur yra tas butelio kaklelis, kuriame viskas stringa. O tada sprendžiama, ar tai yra kažkokios personalijos, ar tiesiog perteklinio valdymo klausimas – kai susirenka kelios institucijos ir tau reikia iš jų išgauti 6-10 parašų. Natūralu, kad tu tiesiog gaišti laiką, iš to jokios pridėtinės vertės. Iš tikrųjų čia yra tiesiog analizės ir sprendimų priėmimo klausimas. Bet kuris ūkininkas ar verslininkas tokius sprendimus priima kiekvieną dieną savo versle. Čia nėra jokių stebuklų: įvertini situaciją, pasižiūri pasaulinę praktiką ir ją pritaikai. Bet tai yra skausminga. Jeigu pas mus 28 proc. žmonių gauna atlygį iš biudžeto, o turi gauti apie 18 proc. (čia tik vidurkis, yra nemažai dar sėkmingesnių pavyzdžių), tai tam biudžetininkui nebus labai malonu keisti savo gyvenimo būdą, galbūt teks konkuruoti darbo rinkoje ir pan. Bet čia yra dar vienas klausimas: verslas vis dažniau pastebi, kad trūksta darbuotojų Lietuvoje, nors darbų yra pakankamai. O tie potencialūs darbuotojai gauna pajamas iš biudžeto ir pereiti į privatų sektorių, švelniai tariant, nepageidauja, nes reikės daugiau dirbti...

Kalbėjosi Ričardas Čekutis