Nesuvaldomų rinkos galių grimasos

Pateikė pastabas

Pieno sektoriuje situacija itin jautri – dėl nestabilių pieno supirkimo kainų, lyg amerikietiškais kalneliais riedančių tai aukštyn, tai iki pačių žemumų, augančių gamybos sąnaudų, tvirtų aplinkosauginių gniaužtų ir biurokratinės naštos stipriai klibinami sektoriaus pamatai. Panašios tendencijos visoje Europos Sąjungoje (ES), tačiau Lietuvoje įžvelgiami savi ypatumai, dėl kurių mūsų pieno gamintojai jaučiasi dar labiau engiami. Visi pripažįsta, kad tiek mažmeninės prekybos, tiek pieno perdirbimo sritys pas mus yra oligopolinės. Gal dėl to ir atsitinka taip, kad pieno gamintojų kooperatyvams, kurie dažniausiai vienija smulkius gamintojus, jau nekalbant apie atskirus mažus ūkius, būna mokama itin maža kaina už žalią pieną, o ūkininkų derybinė galia – menka. Lietuviškai specifikai priskiriama ir tokia dažna tendencija, kai ūkininkai už pieną gauną grašius, o parduotuvėse tautiečiai už pieno produktus moka daugiau nei turtingesnių ES šalių piliečiai. Tai akivaizdus ženklas, kad pas mus rinka ligota.

Žemdirbiai dažnai kalba, kad rinkos negalias ir ligas pirmiausia turėtų pastebėti KT, tačiau kaip tik šios institucijos aktyvumo jie ir pasigenda. Ūkininkų atstovams susidaro įspūdis, kad kitais atvejais, kai bandoma drūtinti žemdirbių padėtį tiekimo grandinėje, konkurencijos sargai būna aktyvesni. Dabar KT pateikė išvadą Seime svarstomam Nesąžiningos prekybos praktikos pieno sektoriuje draudimo įstatymo projektui, kuriuo siekiama stiprinti pieno gamintojų padėtį tiekimo grandinėje, tikslingiau reglamentuojant sutartinius santykius pieno sektoriuje.

Įstatymo projektu yra nustatomi pieno kainodaros pagrindiniai principai, apribojamos nesąžiningų praktikų taikymo galimybės, sudarant pieno pirkimo–pardavimo sutartis, nustatomas draudžiamųjų veiksmų sąrašas ir kt.

Įstatymo projekto rengėjai pažymi, kad derybinių galių disbalanso tarp žemės ūkio produkcijos gamintojų ir pirkėjų problema yra aktuali ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES valstybėse, o siekis remti ūkininkus, kad jie tvirčiau jaustųsi tiekimo grandinėje, nustatytas ES strateginiuose dokumentuose.

KT, įvertinusi Nesąžiningos prekybos praktikos pieno sektoriuje draudimo įstatymo projektą, rekomendavo jo rengėjams patikslinti tam tikras nuostatas, susijusias su pieno supirkimo kainos apskaičiavimo rodikliais, ir įvertinti siūlomo reglamentavimo poveikį konkurencijai.

Be kita ko, KT pastebėjo, kad derėtų tikslinti nuostatas dėl tiesiogiai į perdirbimo įmonę pristatomo pieno supirkimo kainos ir į įstatymo formuluotę įtraukti ne tik pieno pristatymo būdo, bet ir žaliavos kokybės kriterijų. Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalies 6 punktu nustatoma, kad pieno pirkėjas už pieną, kuris pristatomas tiesiogiai į pieno perdirbimo įmonę, negali mokėti mažesnės kainos, nei už pieną, kuris paimamas tiesiogiai iš ūkio.

„Siūlomoje nuostatos formuluotėje pieno kainos palyginimas grindžiamas išimtinai tik pristatymo būdo kriterijumi. Tačiau galutinę pieno supirkimo kainą gali lemti ir kiti esminiai rodikliai, pavyzdžiui, pieno kokybė. Dėl šios priežasties siūlome patikslinti minėtą nuostatą, numatant, kad pieno pirkėjas už tiesiogiai į perdirbimo įmonę pristatomą pieną negali mokėti mažesnės pieno pirkimo kainos nei už analogiškos kokybės pieną, surenkamą tiesiogiai iš ūkio specializuoto pieno šaldytuvo“, – nurodoma KT išvadoje. 

Projekto rengėjams institucija taip pat rekomendavo įvertinti projekto poveikį konkurencijai ir pateikti argumentus, paaiškinančius, kodėl planuojamas reglamentavimas yra būtinas ir proporcingas pasiekti keliamiems tikslams.

Kad neimtų iš „lubų“

Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininkas Bronis Ropė, kalbėdamas su „Ūkininko patarėjo“ korespondente, sutiko, kad KT gali gadinti nervus: „KT, matyt, buvo labai užaugę sparnai, atsimenu, kad ši institucija šokdino ir savivaldą, jog ši neva negali teikti paslaugų, kad turi būtinai savo objektus nuomoti, atiduoti privatininkams. Paskui kažkaip nurimo. Kalbant apie pieno rinką, mes anksčiau ar vėliau prieisime prie to, kad nesuprantamai mažos kainos už žaliavą turėtų būti prilygintos nesąžiningai praktikai. Kainas reikia pagrįsti: kodėl vienam moka 50 ct, o kitam – vos 15 ct, jos turi būti ne iš „lubų“ nustatytos.“

Seimo narys pastebėjo, kad superkamos pieno žaliavos kokybės kriterijai, žinoma, yra įtraukti į įstatymo projektą, o už geresnę kokybę gali būti mokamas iki 20 proc. priedas. „Dėl žaliavos pristatymo būdo yra nustatyti reikalavimai, ir jeigu ūkininko gaminamas pienas juos atitinka, jis turi būti superkamas ir superkamas taip pat, kaip ir iš kaimyno. Jeigu pieno kokybė yra geresnė, nei reikalaujama, leidžiama mokėti priedą, kuris skatintų gamintojus“, – aiškino B. Ropė.

Politikas svarstė, kad pieno perdirbėjai, matyt, norėtų turėti savo tyrimo laboratorijas, tačiau tikrai nėra reikalo atsisakyti gerai veikiančios ir laiko patikrintos sistemos, kai pieno tyrimai atliekami centrinėje šalies laboratorijoje – UAB „Pieno tyrimai“.

Mintys apie naują sąlygą

Galima būtų tik paspėlioti, kokias pastabas pateiktų konkurencijos sargai, jeigu įstatyme atsirastų nuostata, įpareigojanti už žaliavą mokėti ne mažiau, nei yra jos gamybos savikaina. Tokia praktika yra įteisinta kai kuriose kitose ES šalyse ir laisvoji rinka ten, regis, nenustojo gyvuoti. „Yra minčių tai patikrinti, – tarstelėjo KRK pirmininkas. – Tokios sąlygos įstatymo projekte dabar nėra, bet ją galima bus vėliau įtraukti, jeigu tam pakaktų Seimo narių balsų.“

Pieno įstatymą norima priimti dar Seimo pavasario sesijoje, tačiau labai tikėtina, kad to nebus spėta padaryti. „Jeigu Vyriausybės išvadoje bus daug pasiūlymų, juos visus reikės derinti ir tai gali užtrukti, tuomet įstatymo priėmimas bus nukeltas į rudenį. Dabar įstatymo įsigaliojimo terminas nustatytas lapkričio 1 d., tikriausiai nebus tragedija, jeigu jis bus priimtas rudenį ir įsigalios nuo kitų metų pradžios“, – svarstė B. Ropė.

Nepatogūs klausimai

Žemės ūkio kooperatyvo (ŽŪK) „Pieno puta“ direktorės Juratės Dovydėnienės vertinimu, KT siūlymas į įstatymo formuluotę įtraukti ne tik pieno pristatymo būdo, bet ir žaliavos kokybės kriterijų yra gana keistas. „Aš paironizuosiu: jeigu norime įtraukti nuostatą dėl kokybės, kodėl nepridedame ir pieno sudėties kriterijaus? Tegu tada žiūri ir į tai, kad atvežtas pienas būtų tos pačios sudėties – tokių pat riebalų ir baltymų. Juk kokybė yra apibrėžta pieno supirkimo taisyklėse, jeigu pienas atitinka nustatytus kokybinius rodiklius, jis yra kokybiškas, jeigu ne – taikomos nuoskaitos. Kodėl dar reikia „pririšti“ kokybę?“ – nuostabos neslėpė pieno gamintojų kooperatyvo vadovė. Ji pridūrė, kad už pieną mokama pagal tris dalykus: kiekį, sudėtį (baltymai, riebalai) ir kokybę.

J. Dovydėnienė siūlytų konkurencijos sargams pasidomėti, kas dabar vyksta pieno supirkimo srityje, ir tai atitinkamai įvertinti. „Turbūt 99 proc. kooperatyvų pieną į perdirbimo įmonę atveža savo transportu, prisiima transportavimo kaštus, bet jiems moka tik tokią kainą, kokią gauna 200 l pieno parduodantis ūkininkas, kuris nepatiria transportavimo išlaidų, nes perdirbėjai pieną pasiima tiesiai iš jo ūkio. Kooperatyvams moka kiek nori ir kaip nori, o mes nieko negalime padaryti. Jų paaiškinimas toks: „Mums nereikia jūsų pieno.“ Prašome, kad mums mokėtų konkurencingą kainą, kuri yra rinkoje, bet gauname mažiausią. Tada jie pradeda kibti prie tokių dalykų, kaip kokybė. Tai atsispindi ir KT pastabose“, – pastebėjo  kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė.

Ji atkreipė dėmesį į dar vieną iškalbingą detalę, kuri turėtų būti įdomi besirūpinantiems konkurencinga aplinka. „Kooperatyvams moka mažą kainą, bet važiuoja pas didesnius jo narius ir ragina parduoti tiesiai iš ūkio už didesnę kainą. Už kooperatyvo pienvežiu atvežtą didelį kiekį pieno perdirbėjai moka 25 ct/l, bet kooperatyvo nariui, kuris turi 500 l, siūlo mokėti 28 ct/l. Taigi atveždami patys į įmonę ir patirdami vežimo kaštus, negalime gauti didesnės kainos nei tie, kurie nepatiria transportavimo išlaidų. Tai kaip čia yra su konkurencija? Kur tokiu atveju žiūri KT?“ – nepatogius klausimus kėlė ŪP pašnekovė.

Ko nemato konkurencijos sargai

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) valdybos pirmininkė Regina Bernatonienė antrino, kad KT turėtų plačiau matyti, kas vyksta pieno rinkoje, ir atitinkamai reaguoti. „Kai vyksta diskusijos tarp pieno rinkos dalyvių ir ūkininkai bando išsiaiškinti, kodėl mažėja pieno supirkimo kainos, jie argumentuoja, jog, pavyzdžiui, rinkose krito pieno riebalų, sviesto kainos, bet sūrių kainos kurį laiką dar išliko stabilios. Tačiau perdirbėjų paaiškinime slypi maždaug tokia mintis: „Kam mokėti daugiau, jeigu galime mokėti mažiau.“ Negali pasakyti, kad tai yra kartelinis susitarimas, jie tiesiog naudojasi situacija, bet KT kaip ir nieko blogo neįžvelgia, o gal į tai net nežiūri“, – samprotavo redakcijos pašnekovė.  

Ji sutiko, kad KT nematė ir to, jog anksčiau pieno gamintojai buvo suskirstyti į 10 grupių pagal tiekiamo pieno kiekį ir joms mokėtos labai skirtingos kainos. „Dėl pieno kokybės nereikia net diskutuoti, yra nustatyti reikalavimai, pagal kuriuos superkamas pienas. Jeigu yra kokybės neatitikimų, taikomos nuoskaitos“, – pastebėjo R. Bernatonienė.

Ne kartą nusivylė

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. birželio 12 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.