Nuo deklaracijų prie realybės („špargalkė“ naujajai Vyriausybei)

Europos Komisija (EK) neseniai paskelbė 2028–2034 m. daugiametės finansinės perspektyvos kontūrus. Tai – ne tik nauji iššūkiai, bet ir galimybės, kurias Lietuva turi išnaudoti, rengdama naują Vyriausybės programą. Globalios transformacijos, tokios kaip žaliasis kursas, klimato kaitos valdymas, sveikatai palanki mityba ir vartotojų lūkesčių pokyčiai, jau keičia žemės ūkio ir maisto sektoriaus struktūrą bei ekonomiką. Lietuva nebegali sau leisti likti nuošalyje.

Žvilgsnis į dabartį: ką sako 19-osios Vyriausybės programa?

Dabartinės Vyriausybės programoje žemės ūkiui ir kaimui skiriamas dėmesys apima keletą svarbių krypčių – siekis kurti konkurencingą, aplinkai nekenksmingą, į žiedinės ekonomikos principus orientuotą žemės ūkį; skatinti trumpąsias tiekimo grandines; plėtoti ekologinį ūkininkavimą ir pereiti prie naujos kartos žemės ūkio modelių. Dokumente taip pat kalbama apie ūkininkų pajamų stabilumą, kaimo infrastruktūros stiprinimą ir klimato kaitos švelninimo priemones.

Visgi šios nuostatos, nors ir teigiamos, dažnai lieka fragmentiškos ir neatsako į esminį klausimą – kaip žemės ūkis ir maisto sektorius gali tapti ne tik ekonomiškai efektyvesnis, bet ir labiau susijęs su žmonių sveikata bei vartotojų lūkesčiais? Kaip jis galėtų prisidėti prie nacionalinių sveikatos, švietimo, regioninės politikos tikslų? Šios sąsajos iki šiol išlieka silpnos, o politiniuose dokumentuose – dažnai tik deklaratyvios.

Kodėl būtina permąstyti žemės ūkio ir maisto politiką?

Dabartinė žemės ūkio politika Lietuvoje dažnai suprantama siaurai – kaip parama gamybinėms funkcijoms: pasėlių deklaravimas, išmokos, techninė parama. Tačiau pasaulyje vis labiau akcentuojamas sisteminis požiūris į maistą – kaip į žmonių sveikatos, klimato, regioninės plėtros ir socialinio teisingumo veiksnį. Tokį požiūrį propaguoja ir EK žaliojo kurso strategijos, tokios kaip „Nuo ūkio iki stalo“ (angl. Farm to Fork), kurios tikslas – užtikrinti sveiką, tvarų ir prieinamą maistą visiems europiečiams.

Lietuva šioje srityje kol kas neturi aiškios nacionalinės strategijos, kaip mūsų žemės ir maisto ūkis galėtų geriau tenkinti vartotojų poreikius, prisidėti prie ligų prevencijos, mažinti sveikatos apsaugos sistemos išlaidas ar kurti pridėtinę vertę eksporto rinkose. Ryšys tarp žemės ūkio produktų kokybės ir gyventojų sveikatos – fragmentiškas. Tai – didžiulis neišnaudotas potencialas.

O štai vis daugiau Lietuvos gyventojų – tiek iš miestų, tiek iš kaimo vietovių – ieško šviežio, be nereikalingų priedų, skaidriai pagaminto ir sveikatai palankaus maisto. Ši tendencija matyti ir ugdymo bei sveikatos priežiūros įstaigose, kur auga spaudimas užtikrinti kokybišką ir vietos ūkiuose pagamintą maistą. Deja, dabartinės viešųjų pirkimų taisyklės ir maisto tiekimo infrastruktūra dažnai šių lūkesčių netenkina.

Kontekstas: dominuojanti augalininkystė ir sektoriaus disbalansas

Pagal Žemės ūkio duomenų centro (ŽŪDC) pateiktą naujausią analizę, net 70,5 proc. ūkių ekonominės vertės sudaro augalininkystės produkcija, o gyvulininkystė – tik 29,3 proc. Tai liudija, kad mūsų ūkis yra stipriai orientuotas į grūdų, rapsų ir kitų augalinės kilmės produktų gamybą, o gyvulininkystės dalis sparčiai mažėja. Ši disproporcija ne tik mažina sektoriaus atsparumą krizinėms situacijoms, bet ir apsunkina vietinės žaliavos tiekimą viešajam sektoriui ar perdirbimui.

Ekspertų vertinimu, apie 80 proc. Lietuvoje įrengtų melioracijos sistemų veikia blogai arba visai neveikia, o rekonstrukcijai reikalingos labai didelės investicijos. Šiuo metu iškritęs didelis kritulių kiekis ir dėl to patvinę laukai dar kartą parodė, kad esant tokiems infrastruktūros ir klimato iššūkiams būtina diversifikuoti gamybą – mažinti pernelyg didelę priklausomybę nuo augalininkystės ir plėtoti mišresnius ūkius.

Augalininkystės dominavimas taip pat išryškina ūkių specializacijos problematiką – didelė dalis ūkių orientuoti tik į biržose realizuojamų žaliavų eksportą, o tai riboja galimybę kurti pridėtinę vertę vietos rinkose. Naujoje Vyriausybės programoje svarbu numatyti konkrečius, pamatuojamus rodiklius, kaip būtų siekiama pusiausvyros tarp augalininkystės ir gyvulininkystės, tarp eksporto ir vidaus vartojimo, tarp masinės gamybos ir sveikatai palankaus maisto tiekimo.

Kaimas – ne tik gamyba, bet ir gyvenimo kokybė

Kaimo gyvybingumas – glaudžiai susijęs su darbo vietų įvairove, švietimo ir sveikatos paslaugomis, transporto prieinamumu, skaitmenizacijos lygiu. Šiandien Lietuvos regionai vis dar kenčia nuo spartaus gyventojų senėjimo, jaunimo migracijos, paslaugų trūkumo. Be valstybės koordinuotos paramos šių problemų išspręsti neįmanoma. Kaimo infrastruktūros modernizavimas – ne prabanga, o būtinybė.

Galimos įgyvendinimo priemonės

Kad susikaupusios problemos būtų sprendžiamos, siūlomos kryptys neliktų vien deklaratyviomis gairėmis, būtina aiškiai įvardyti jų įgyvendinimo būdus – remiantis tarpsektoriniu bendradarbiavimu, įtraukumu ir pamatuojamais rezultatais. Tik taip galima tikėtis, kad būsimos Vyriausybės programa taps realistiškesnė, konkretesnė ir bus ne vien gairių sąvadas, bet veiksmų planas, padedantis kaimo ir maisto sektoriui prisitaikyti prie naujų iššūkių bei panaudoti atsiveriančias galimybes.

 1. Tvaraus maisto politikos tarybos transformacija

Esama Maisto taryba, įkurta 2025 m. pradžioje, turėtų būti stiprinama ir perorientuojama į tikrąją tarpžinybinę Tvaraus maisto politikos tarybą. Jos sudėtyje turi būti užtikrinta subalansuota žemės ūkio, sveikatos, aplinkosaugos, švietimo, socialinės apsaugos ir ekonomikos sektorių atstovų reprezentacija. Pagrindinis tarybos uždavinys – parengti nacionalinę tvaraus maisto strategiją, apimančią ne tik gamybą ir eksportą, bet ir maisto poveikį sveikatai, aplinkai bei socialiniam teisingumui. Taryba koordinuotų strategijos įgyvendinimą bei užtikrintų politikos nuoseklumą tarp ministerijų.

 2. Regioniniai maisto klasteriai (centrai)

Siekiant stiprinti vietos ekonomiką, trumpinti tiekimo grandines ir skatinti tvarią gamybą, svarbu skatinti regioninių maisto klasterių kūrimą. Tai – teritoriniu principu organizuotos partnerystės tarp ūkininkų, smulkiųjų perdirbėjų, mokslo institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir viešųjų pirkimų organizatorių (pvz., mokyklų, ligoninių, savivaldybių). Tokie klasteriai galėtų veikti kaip vietiniai inovacijų ir bendradarbiavimo centrai, apimantys tiek gamybą, tiek mokymus, kokybės gerinimą ir rinkodarą. Jie padėtų kurti pridėtinę vertę regione, stiprinti bendruomenių savarankiškumą ir prisidėtų prie konkurencingų, sveikatai palankių maisto produktų – ypač aukštos kokybės gyvulininkystės produktų – kūrimo, plėtros ir eksportinės sėkmės.

3. Sveikatai palankaus maisto kvotos įteisinimas viešajame sektoriuje

Viena iš priemonių, galinčių sukurti stabilią paklausą kokybiškai, vietoje užaugintai produkcijai – tai privalomos kvotos įteisinimas viešajame sektoriuje. Siūloma nustatyti, kad pradžiai bent 50 proc. maisto, perkamo vaikų darželiams, mokykloms, ligoninėms ir kitoms biudžetinėms įstaigoms, būtų vietinės kilmės, sezoninis, mažiau perdirbtas ir sveikatai palankus. Toks žingsnis ne tik padėtų ūkininkams realizuoti produkciją, bet ir turėtų ilgalaikį poveikį visuomenės sveikatai.

4. Strategiškai stiprinama ir tvarumu grindžiama gyvulininkystės sektoriaus plėtra

Gyvulininkystė yra kertinis Lietuvos žemės ūkio sektoriaus pagrindas, svarbus tiek maisto saugumui, tiek regionų ekonomikai ir aplinkos pusiausvyrai. Jos plėtra turi būti grindžiama tvarumo principais, derinant klimato kaitos švelninimą, gyvūnų gerovę ir visuomenės sveikatą. Reikėtų atsitraukti nuo intensyvios, grūdais paremtos gamybos ir skatinti mišrius, mažesnio masto ūkius ar jų gamybinius vienetus, orientuotus į pievų bei ganyklų išsaugojimą bei natūralios žolininkystės praktiką.

Didelis dėmesys turi būti skiriamas aukštos pridėtinės vertės ir sveikatai palankiems produktams, tokiems kaip brandinti sūriai, mėsos gaminiai ir ekologiški produktai. Šie gaminiai ne tik stiprina vietos ekonomiką, bet ir sulaukia vis didesnio pripažinimo konkurencingose užsienio rinkose. Todėl būtina valstybės parama inovacijoms, sertifikavimui, rinkodarai ir eksporto skatinimui. Taip pat svarbu plėtoti trumpąsias tiekimo grandines ir didinti vartotojų sąmoningumą apie tvarios gyvulininkystės naudą sveikatai bei aplinkai, stiprinant sektoriaus reputaciją kaip inovatyvų ir atsakingą maisto gamintoją.

5. Kaimo infrastruktūros modernizavimo programa

Norint stabdyti gyventojų nutekėjimą iš kaimo ir skatinti tvarią regioninę plėtrą, būtina parengti kompleksinę Kaimo infrastruktūros modernizavimo programą. Jos ašys – ne tik skaitmenizavimas (interneto plėtra, e. paslaugos), bet ir atsinaujinanti energetika (saulės, vėjo, biomasės elektrinės), viešosios ir bendruomeninės paslaugos (vaikų priežiūra, globos paslaugos, judumo sprendimai). Infrastruktūros atnaujinimas turi būti siejamas su gyvenimo kokybės kaime gerinimu ir galimybe kurtis jauniems žmonėms bei naujam verslui.

6. Smulkiųjų ūkių ir šeimos verslų reguliavimo supaprastinimas

Šiuo metu galiojantys sanitariniai ir mokesčių reikalavimai dažnai tampa nepakeliama našta smulkiesiems ūkiams ar pradedantiems šeimos verslams. Todėl būtina supaprastinti reikalavimus mažo masto maisto gamybai ir perdirbimui, įvesti palankesnius apmokestinimo režimus, supaprastintą apskaitą bei proporcingą kontrolės sistemą. Tai padėtų ištraukti iš šešėlio jame veikiančius verslus, skatintų moterų ir jaunimo užimtumą regionuose bei prisidėtų prie vietos maisto pasiūlos didinimo.

7. Prioritetinis finansavimas taikomiesiems tyrimams ir inovacijoms

Žemės ūkio, mitybos, klimato ir sveikatos ryšių supratimas turi būti grindžiamas mokslu. Todėl reikia aiškiai įtvirtinti prioritetą taikomiesiems tyrimams, kurie padeda ūkininkams ir įmonėms spręsti praktinius uždavinius, skatina technologijų diegimą, mažina aplinkos taršą ir gerina maisto kokybę. Ypač svarbu skatinti tarpdisciplininius tyrimus, jungiančius žemės ūkio, mitybos, sveikatos ir aplinkos sritis. Regioniniai mokslo centrai turėtų būti įtraukti į vietos maisto sistemų plėtrą – nuo strategijos kūrimo iki technologijų testavimo ir diegimo ūkiuose ar įmonėse.

Išvada: metas pasinaudoti galimybėmis

Būsimoji Lietuvos Vyriausybė turi unikalią galimybę iš esmės peržiūrėti žemės ūkio ir kaimo politiką – išplečiant jos ribas nuo vien tik gamybos, eksporto skatinimo bei aplinkosaugos iki visuomenės sveikatos, socialinio teisingumo ir regioninio klestėjimo užtikrinimo.

Norint tai pasiekti, būtina plėsti žemės ūkio politikos matymą, jungiant jį su sveikatos, aplinkos, švietimo, klimato ir regioninės plėtros politika. Rengiant naują Vyriausybės programą, metas aiškiai įvardyti prioritetus ir priemones, kurios ne tik „tiktų Briuseliui“, bet ir kurtų vertę Lietuvos žmonėms, ypač regionuose. Politinė valia, strateginis mąstymas ir realus tarpsektorinis bendradarbiavimas gali paversti šią viziją tikrove.

Siūlomi sprendimai nėra išsami Vyriausybės programos peržiūra, tai tik prioritetinių akcentų išdėstymas, kad programa neliktų vien deklaracijų rinkiniu, tačiau taptų pamatuojama, įgyvendinama ir realiai keičianti žemės ūkio bei kaimo kryptį.

Autorius dr. Romualdas ZEMECKIS

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.