Nuo hektaro prie vertės: ar sugebėsime subsidijų spąstus paversti Lietuvos bioekonomikos varikliu?

Šventoji karvė – hektaras

Mes vis dar pernelyg dažnai klausiame, kiek hektarų dirbame ir kiek tonų užauginame, tačiau daug rečiau – kiek vertės iš tos žemės sukuriame. Galbūt todėl šiandien vertėtų paklausti kitaip – ar Lietuvos žemės ūkio sėkmę matuojame hektarais, ar iš jų sukurta verte?

Žemės ūkio struktūra keičiasi. Ūkiai stambėja, technologijos leidžia vienam žmogui dirbti didesnius plotus, o gamyba tampa vis efektyvesnė. Tai savaime nėra blogai. Tačiau kartu verta pažvelgti į tai, ką mūsų paramos sistema iš tikrųjų skatina. Didelė Europos Sąjungos (ES) paramos žemės ūkiui dalis šiandien yra susieta su žemės plotu. Tam yra istorinių priežasčių. ES žemės ūkio politika kadaise buvo paremta gamybos skatinimu, tačiau perteklinė gamyba sukėlė vadinamųjų „pieno upių ir sviesto kalnų“ problemą. Todėl pamažu pereita nuo paramos už pagamintos produkcijos kiekį prie paramos už žemės plotą ir kitus kriterijus. Tai padėjo išspręsti vieną problemą, tačiau sukūrė kitą – kai parama stipriai siejama su plotu, hektaras tampa ne tik gamybos priemone, bet ir savotišku paramos vienetu.

Tiesioginės išmokos savaime nėra blogis. Ūkininkavimas yra rizikinga veikla. Sausra, šalnos, liūtys, ligos ar staigus rinkos kainų kritimas gali per vienus metus sunaikinti tai, kas buvo kuriama dešimtmetį. Todėl pajamų stabilizavimo priemonės turi savo logiką. Problema prasideda tada, kai sistema sukuria paskatą ne tiek kurti daugiau vertės, kiek išlaikyti teisę į paramą už valdomą plotą.

Būtent iš čia ir atsiranda visuomenėje prigijęs „sofos ūkininko“ terminas. Tačiau čia būtina sustoti. Ne kiekvienas mažai intensyviai ūkininkaujantis žmogus yra „sofos ūkininkas“. Ekstensyvus ūkininkavimas, pievų priežiūra, biologinės įvairovės saugojimas ar kitos aplinkosauginės veiklos taip pat turi visuomeninę vertę. Problema atsiranda tuomet, kai žemė tampa labiau finansiniu turtu negu aktyvaus verslo pagrindu. Tuomet jaunas žmogus, norintis pradėti žemės ūkio verslą, susiduria su paradoksu – jam gali būti lengviau sugalvoti gerą verslo idėją negu gauti prieigą prie žemės, reikalingos tai idėjai įgyvendinti.

Kai valstybė bando rūšiuoti

Valstybėje ši problema jaučiama, todėl atsiranda vis daugiau bandymų administracinėmis priemonėmis atskirti aktyviai ūkininkaujančiuosius nuo tų, kurie paramą gauna labiau formaliai. Tačiau čia slypi paradoksas. Kuo labiau taisyklėmis bandome apibrėžti, kas yra „tikras ūkininkas“, tuo daugiau taisyklių reikia sukurti. Kuo daugiau taisyklių – tuo daugiau deklaracijų, patikrų, įrodymų, konsultacijų ir sankcijų. Tada tikras ūkininkas priverstas vis daugiau laiko skirti ne ūkiui, o įrodymui, kad jis iš tikrųjų yra tikras ūkininkas.

Stambus ūkis gali pasisamdyti specialistą, kuris seks taisykles, pildys dokumentus ir stebės terminus. Mažam šeimos ūkiui kiekviena nauja administracinė prievolė tampa papildoma našta. Todėl valstybės bandymas „išsijoti“ netinkamus paramos gavėjus neturėtų virsti dar viena popierizmo reforma. Jeigu pati sistema sukuria netinkamas paskatas, neužtenka vis geriau tikrinti jos dalyvius. Reikia keisti pačias paskatas.

Išvežame žaliavą, importuojame vertę

Dar didesnė problema slypi mūsų ekonominiame mąstyme. Lietuva yra stipri žemės ūkio žaliavų gamintoja. Turime grūdų, pieno, mėsos, vaisių, uogų, daržovių ir kitų biologinių išteklių. Tačiau žaliava pati savaime dar nėra didelė ekonominė vertė. Didžiausia vertė atsiranda tada, kai iš žaliavos sukuriamas produktas, ingredientas, technologija, prekių ženklas ar paslauga.

Paimkime tą patį obuolį. Jis gali būti parduotas kaip žaliava, tačiau gali tapti sultimis, koncentratu, actu, džiovintu produktu, fermentuotu gėrimu ar žaliava kitų produktų gamybai. O tai, kas lieka po perdirbimo, taip pat nebūtinai turi būti atlieka. Iš obuolių išspaudų galima išgauti pektiną, skaidulas, polifenolius ir kitus vertingus junginius. Tas pats obuolys niekur nedingo. Pasikeitė tik mūsų gebėjimas sukurti iš jo vertę.

Būtent čia Lietuva turi didžiulę neišnaudotą galimybę. Mes per daug dažnai diskutuojame, kaip gauti daugiau paramos, pagaminti daugiau žaliavos, ir per mažai – kaip iš tos pačios žaliavos uždirbti daugiau. Grūdai taip pat gali tapti ne tik pašarais ar miltais, bet ir baltymais, fermentuotais produktais ar specializuotais ingredientais. Uogos – ne tik šaldyta produkcija, bet ir ekstraktais. Perdirbimo likučiai – ne atliekomis, o žaliava naujam produktui. Tai ir yra viena svarbiausių bioekonomikos idėjų – ne išmesti tai, kas liko, o surasti, kur slypi likusi vertė.

Nuo hektaro prie vertės

Todėl Lietuvai reikia ne dar vienos diskusijos apie tai, kas vertas paramos, o kas ne. Reikia pakeisti patį klausimą. Ne  „Kiek hektarų deklaruoji?“, o „Kokią vertę sukuri iš savo žemės, žaliavos, žinių ir darbo?“ Tai nereiškia, kad turime panaikinti tiesiogines išmokas. Žemės ūkio rizikos niekur nedings, o Lietuva negali vienašališkai pakeisti bendros ES žemės ūkio politikos. Tačiau tai nereiškia, kad turime sėdėti ir laukti, kol pasikeis Briuselis. Galime pradėti nuo to, ką galime pakeisti patys.

Pirmiausia – daugiau dėmesio vietinės žaliavos perdirbimui. Kodėl valstybės investicijos neturėtų daug labiau skatinti šaldymo, džiovinimo, fermentavimo, pasterizavimo, pakavimo, ekstrakcijos ir kitų technologijų, kurios leidžia žaliavą paversti produktu? Kodėl jaunas žmogus, turintis gerą idėją ir kelis hektarus žemės, turėtų būti laikomas mažiau perspektyviu už tą, kuris valdo kelis šimtus hektarų, vien todėl, kad pirmasis turi mažiau žemės? Jeigu iš kelių hektarų galima sukurti daugiau pridėtinės vertės negu iš kelių šimtų hektarų žaliavos, valstybei turėtų būti svarbu ne vien plotas, bet ir rezultatas.

Ne ūkininko statusas, o sukurta vertė

Todėl reikėtų keisti ir požiūrį į paramos gavėją. Valstybei neturėtų būti svarbiausia, ar pareiškėjas yra ūkininkas, mažoji bendrija, kooperatyvas ar uždaroji akcinė bendrovė. Svarbiausia turėtų būti tai, ką jis daro. Jeigu kaimo vietovėje veikiantis verslas perka vietinę žaliavą, ją perdirba, kuria produktus, moka atlyginimus ir mokesčius, kuria darbo vietas – kodėl jo galimybės gauti investicinę paramą turėtų būti mažesnės vien todėl, kad jis nėra tradicinis ūkis?

Tai būtų tikras požiūrio į kaimo ekonomiką pokytis. Kaimas neturi būti suprantamas tik kaip vieta, kurioje auginami javai ar ganosi galvijai. Kaimas gali būti vieta, kur veikia maisto technologijų įmonės, laboratorijos, džiovyklos, fermentacijos cechai, biotechnologijų startuoliai, kooperatyvai ir mažosios maisto gamyklos. Ūkis turėtų būti ne galutinis paramos sistemos taškas, o tik pirmoji vertės grandinės grandis.

Ką daryti su „sofos ūkininku“?

Čia reikėtų atsisakyti paprasto populistinio atsakymo – „atimkime išmokas“. Pirmiausia reikia atskirti skirtingas veiklas. Žmogus, kuris mažai intensyviai ūkininkauja, bet tinkamai prižiūri žemę, saugo dirvožemį ar biologinę įvairovę, atlieka visuomenei svarbią funkciją. Tokia veikla gali ir turi būti remiama. Visai kas kita situacija, kai parama tampa paskata tiesiog laikyti žemę kaip turtą ir minimaliai įvykdyti formalius reikalavimus.

Todėl vienas iš galimų instrumentų galėtų būti diferencijuotas žemės apmokestinimas, mažinantis pasyvaus žemės laikymo patrauklumą. Tačiau toks mokestis neturėtų būti aklas. Jo logika turėtų būti siejama su realiu žemės naudojimu, ekonomine veikla, aplinkosaugine verte ir indėliu į vietos ekonomiką. Kitaip tariant, reikia ne bausti žmogų už tai, kad jis turi žemės, o mažinti paskatas laikyti žemę vien kaip finansinį turtą. Ir čia atsiranda dar viena galimybė.

Galime pradėti nelaukdami Briuselio

Lietuvoje jau egzistuoja žemės mokesčio sistema, o savivaldybių administracijos turi galimybę nustatyti jo tarifus. Kodėl nepabandžius dalį šio instrumento logikos susieti ne tik su fiskaliniu poreikiu, bet ir su žemės ūkio ekonominės struktūros keitimu? Galėtume kurti nacionalinius ar regioninius žemės ūkio ir maisto vertės fondus, į kuriuos būtų nukreipiama dalis pajamų iš žemės mokesčio. Šių fondų paskirtis būtų ne kompensuoti žemės turėjimą, o finansuoti tai, ko šiandien labiausiai trūksta – gebėjimą vietinę žaliavą paversti didesnės vertės produktu.

Rajone, kuriame užauginama daug obuolių, fondo lėšos galėtų padėti sukurti bendrą vaisių perdirbimo infrastruktūrą. Kitame tai galėtų būti uogų šaldymo ir džiovinimo centras, grūdų baltymų perdirbimo linija ar fermentacijos technologijų bazė. Svarbiausia – pinigai turėtų būti skiriami ne už tai, kad žemė yra valdoma, o už tai, kad iš jos sukuriama daugiau vertės. Toks modelis galėtų tapti savotiška ekonomine laboratorija. Jei vienoje savivaldybėje jis pasiteisintų, jo principus būtų galima plėsti nacionaliniu mastu. Jei nepasiteisintų – nuostoliai būtų riboti, o išmoktos pamokos – vertingos.

Tai nebūtų bandymas apeiti ES taisykles. Priešingai – tai būtų būdas, nelaukiant ES bendrosios žemės ūkio politikos reformos, pradėti keisti tai, ką Lietuvoje galime pakeisti patys. Jeigu toks modelis pasiteisintų, Lietuva turėtų ne tik idėją, bet ir praktinę patirtį, kurią galėtų panaudoti siekdama didesnio lankstumo būsimoje Europos žemės ūkio politikoje.

Gali kurti daugiau vertės

Lietuvos kaimas neturėtų būti tik vieta, kurioje gaminama žemės ūkio žaliava ir ji išvežama perdirbti. Didesnė nauda atsiranda tada, kai dalį šios žaliavos perdirbame, sukuriame produktą ir jo vertę išlaikome Lietuvoje. Tam nebūtina, kad kiekvienas ūkininkas pats statytų perdirbimo fabriką. Daugeliu atvejų racionaliau būtų kurti bendrą infrastruktūrą – kooperatyvų perdirbimo centrus, šaldymo, džiovinimo, fermentacijos ir kitas technologines bazes.

Tai atvertų daugiau galimybių ir jauniems žmonėms. Norint pradėti verslą kaime, nebūtina paveldėti šimtų hektarų žemės. Keli hektarai, gera idėja ir prieiga prie žaliavų, technologijų bei rinkos yra pakankama pradžia. Todėl politikos tikslas turėtų būti ne tik pagaminti daugiau žaliavų, bet ir sudaryti sąlygas didesnei jų daliai perdirbti Lietuvoje ir paversti didesnės vertės produktais. Taip stiprėtų ne tik ūkiai, bet ir visa regionų ekonomika.

Svarbiausia ne hektaras, o vertė

Žemės ūkio sėkmę vis dar dažnai matuojame hektarais, tonomis ir gautos paramos dydžiu. Tačiau ateities žemės ūkio matas turėtų būti kitoks – kiek vertės, pajamų ir darbo vietų sukuriame iš kiekvieno hektaro ir kiek vietinės žaliavos paverčiame konkurencingu produktu. Tai nereiškia, kad turime atsisakyti tiesioginių išmokų ar per vieną dieną pakeisti visą sistemą. Tačiau parama neturėtų tapti galutiniu tikslu. Ji turėtų padėti ūkiui tapti stipresniam ir mažiau priklausomam nuo pačios paramos.

Todėl kryptis turėtų būti aiški – nuo hektaro – prie vertės, nuo žaliavos – prie produkto, nuo paramos už plotą – prie investicijų, kurios kuria didesnę vertę. Žemė yra gamybos priemonė. Žaliava – tik pradžia. Parama – tik instrumentas. Tikrasis mūsų žemės ūkio potencialas slypi ne tame, kiek hektarų deklaruojame, o kiek vertės sugebame iš jų sukurti. Jeigu tai taps mūsų žemės ūkio politikos kryptimi, subsidijos gali tapti ne priklausomybės mechanizmu, o tiltu į konkurencingesnę Lietuvos bioekonomiką.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.