ODĖ OŽKAI (Kodėl kauniečiai iš Anglijos grįžo į Žemaitijos kaimą)

Ar Ožkos metai gali atnešti laimę ožkų augintojams? Plungės rajono Stirbaičių kaime šiuos gyvūnus auginanti šeima apie tai galės pasakyti metams pasibaigus. Įdomiausia, kad šia veikla šeima susidomėjo gyvendama Londone, o galimybę tuos planus realizuoti rado Lietuvoje.

Didmiesčio atsikandus... Penkiolika metų praleidę Londone, prieš tai dar gyvenę Vokietijoje, buvę kauniečiai Aušra ir Vytautas Pupkevičiai grįžo į Lietuvą. Tiesa, ne ten, iš kur išvyko, ir ne dirbti tokius darbus, kokius buvo palikę. Šiandien ši reemigrantų šeima įsikūrė atokiame Stirbaičių kaimelyje Žemaitijos nacionaliniame parke ir galbūt pačiai sau netikėtai ėmėsi auginti ožkas. Gyvenome Londone, turėjome nuosavą namą, darbus, gyvenimas šiame didmiestyje buvo įsibėgėjęs. Taip, už darbo valandą ten moka 20 svarų, ir tikrai nėra tikslo iš Anglijos į Lietuvą grįžti tam, kad čia savo verslą pradėtum. Grįžome todėl, kad ten nuo ryto ligi vakaro bėgi, dirbi ir nieko daugiau nematai. Paskui imi galvoti, vardan ko tu gyveni. Patys anglai irgi taip daro, meta gerus darbus ir keliasi į kaimą. Tačiau tarp kaimo ten ir čia yra vienas skirtumas: toks gyvenimas, kokį dabar čia turime ir galėtume jį laikyti gana skurdoku, ten būtų pernelyg prašmatnus. Taip gyventi Anglijoje bus labai brangu, visur nekilnojamojo turto mokesčiai. Pas mus tokia sodyba vertinama apie 100 tūkst. Lt, o ten 2–3 mln. svarų. Atitinkamas ir turto mokestis – mažiausiai 4–7 tūkst. svarų per metus, - apie apsisprendimo motyvus pasakoja penktus metus Plungės r. Stirbaičiuose gyvenantis V. Pupkevičius. Pasak ūkininko, svečioje šalyje socialinių pašalpų priemonėmis pasiekta, kad viskas yra daug geriau nei Lietuvoje. Praturtėti ten esą sunku, o nuskursti neįmanoma. - Iš pradžių, kol tu uždirbi mažai pinigų, į tave ir žiūri kaip į prastesnį. Bet kai pradedi gauti tiek, kiek jie, ima stebėtis, kaip atvykėlis gali tiek uždirbti. Ateina laikas, kai jie pamato, jog ir mes sugebame ne blogiau. Jei Lietuvoje dirbtų taip, kaip Anglijoje, visi būtų turtingi. Tekdavo dirbti visą dieną, tik sumuštinį pietums užkandus, šeštadienį sekmadienį irgi dirbi, išprotėti galima. Kas nedirba, taip pat nemiršta. Ten socialinių pašalpų sistema tokia, kad daug dirbdamas turtų nesusikrausi, tačiau nenuskursi net ir nieko neveikdamas, - pasakojo „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas.

Pirko pirmą pasitaikiusią Sodyba, kurią Lietuvoje įsigijo Aušra ir Vytautas, galėjo būti nurašyta kaip neperspektyvi, tačiau grįžusi šeima sako kitų pasirinkimų neturėjusi. - Grįždami į Lietuvą norėjome apsigyventi prie Palangos. Tačiau pradėjome svarstyti, kad ten dažni vėjai, daug keliaujančių žmonių. Ėmėme žvalgytis po Platelių apylinkes, čia ežerai, pasitaikė ir parduodama sodyba. Nieko nelaukdami ir nupirkome, nes kitų pasirinkimų čia nėra, niekas nieko neparduoda. Net laisvos žemės niekur nėra, nors ji čia neypatinga. Sodyba sena, gerokai apgriuvusi. Vienas jos galas buvo visai negyvenamas, nemažai lėšų teko investuoti į remontą. O kambarių net dešimt. Nacionalinio parko reikalavimai labai griežti, be leidimo šuns būdos nepastatysi, todėl kol kas tvarkome tai, kas jau stovėjo, - pasakoja Vytautas. Šeima džiaugiasi, kad vieta jiems patiko, nors kaimas atokus. - Kai atvažiavome, mums iš karto patiko. Čia atsikėlę turime daug veiklos, skirtumas tik toks, kad vėzdu per galvą niekas mums nedaužo. Žmonai gėlės, daržai, o man patinka šunys – išeini pasivaikščioti, ir visus rūpesčius nuplauna. Juk Anglijoje net princas Čarlzas turi fermą, pats įvairius darbus dirba, tvoras tveria – ne pirktas, o iš paties prisikirstų medžių. Žmogus turi kažką veikti, - sako pašnekovas. Kelias į Stirbaičių kaimą prastokas, vos ne kaip per laukus. Sako, numatyta jį rekonstruoti. Bet tada ir mašinų daugiau pro šalį važiuosią. Esama padėtis Pupkevičius tenkina, su jais į Lietuvą atvykęs Anglijoje gimęs jauniausias sūnus Domininkas nesunkiai pasiekia Platelių gimnaziją. Be viso kito, iš Anglijos grįžusios šeimos akys nukrypo į sritį, kurią nusižiūrėjo gyvendami Londone – ožkų ūkį ir sūrių gamybą.

Sūris – lokalus produktas - Gyvendami Londone pradėjome domėtis ožkomis. Netyčia, internetas viską padarė. Jei ne jis, mūsų čia nebūtų. Tiek Anglijoje, tiek Prancūzijoje tikru sūriu net nelaiko tų produktų, kuriuos veža į parduotuvę ir pardavinėja. Ten sakoma, kad sūris gali nukeliauti tik 30–50 km nuo savo kilmės vietos, ne toliau. Pavyzdžiui, Prancūzijoje reikalaujama, kad ožkos ganytųsi laukinėse pievose, tik 30 proc. jų gali būti sukultūrintos. Ir šienas joms turi būti duodamas, ne šienainis. Ir nors ten laikoma daug karvių bandų, kai paklausia, koks sūris skaniausias, sako, kad ožkų pieno. O štai Lietuvoje ožka lyg ir nuvertintas, pažemintas gyvūnas, - samprotauja V. Pupkevičius. Ožką reikia auginti mažiausiai ketverius metus, kol ji pradeda duoti maksimalų produkcijos kiekį. Tiek laiko Pupkevičiai Stirbaičiuose jau ir gyvena, todėl pirmosios jų įsigytos ožkos gali duoti tai, kam gamta jas ir sukūrė. - Nyderlanduose ožka per dieną ir 19 litrų pieno duoda. Jie tris kartus melžia ir iš to gyvulio durnių daro. Normaliai ožka turėtų duoti 3–6 l pieno, nelygu pašaras. Vasarą, kai ėda žolę, pieno daugiau, kai šieną – mažiau. Jei duosi kombinuotųjų pašarų, produkcijos, žinoma, gausi daugiau, bet ji bus nebe tokia. Mūsų bandoje dabar 27 ožkos, 17 jų melžiamos. Čia atsikėlėme prieš ketvertą metų, pirmosios ožkos suaugo, tad šiemet pieno turėtume gauti normaliai. Praėjusią vasarą per dieną primelždavome apie 40 litrų pieno. Tokio kiekio pakanka maždaug 2,5 kg sūrio pagaminti, - skaičiuoja ožkų bandos šeimininkas.

Puoselės jaukų ūkį Paklaustas, kokio dydžio ožkų bandą Stirbaičiuose žada laikyti, Vytautas ir vėl pasiremia užsienio pavyzdžiais. - Skaičiau, kad Estijoje stato fermą, kurioje laikys 10 tūkst. ožkų. Iš tokių ožkų pieno miltus gamina, didelėse bandose gyvūnai dažnai serga. Mūsų tikslas ne toks, o ir mūsų amžius ne tokiems planams. Reikia atsižvelgti ir į tai, ar ūkį kas perims. Jeigu tokio vaikų noro nėra, vadinasi, geriausia apsiriboti 50, daugiausia 100 ožkų ūkiu. Reportažuose, kuriuos man teko matyti, sakoma, kad mieliausios yra jaukios, nedidelės fermos, nes tik tokiose galima rasti tikrą produktą. Į tai ir žadame orientuotis, - balsu planuoja ateitį ūkio šeimininkas. Jau nė neabejojama, kad svarbiausia šiame ūkyje bus brandintų sūrių gamyba. Tiesa, šeimininkė Aušra jau išbandė ir grietinėlės, sviesto, jogurto, net ledų gamybą iš ožkų pieno, kas ragavo, tiems labai patiko. Tačiau brandintas sūris turi tam tikros magijos, nors iš pradžių į tokį stirbaitiškių sumanymą vietos gyventojai žiūrėjo skeptiškai. - Plateliuose būna švenčių, į kurias galima vežti sūrius ir pardavinėti. Žmona pabandė – viską išpirko. Mūsų kaimynai iš pradžių keistai žiūrėjo, kai mes ožkas ėmėme auginti. Siūlėme sūrio paragauti – ne ne, sakė, tik ne ožkų pieno. O paskui patiko ir dabar jau prašo. Kiti paragavę net vestuvėms užsisakė. Bėda ta, kad toks sūris labai brangus, jei vertinsime be įdėto darbo ir energijos sąnaudų, kilogramas kainuos mažiausiai 40 Lt. Šiaip Lietuvoje tokį sūrį pardavinėja po 60-80 Lt/kg, ne kiekvienas gali sau leisti už jį tiek mokėti. Kol kas gaminame savo reikmėms ir draugams pavaišinti, jis turi bręsti mažiausiai tris mėnesius. Jau pradėjome įrenginėti sūrių gamybos cechą, buvo atvykę specialistai iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, patarė, ką ir kaip daryti, - artimiausiais planais pasidalija pašnekovas. Atokiame Stirbaičių kaime sužinojome ir apie ožkų įpročius, draugystę su žmogumi, melžimo ypatumus. - Iš pradžių ožkas rišome prie grandinių, iš visų jėgų jas tempdavome į ganyklą, o paskui atgal į tvartą, kol pamatėme, kad visa banda ir be grandinių puikiausiai seka paskui žmogų. Tačiau jei žmogaus draugija joms nusibosta, pasuka savais keliais. Pirmaisiais metais tvarte kamšėme plyšius, kad žiemą nesušaltų, tačiau vėliau tuos šiltinimus išmetėme, nes lauke spaudžiant ir 20 laipsnių šalčiui ožkos tvarte jaučiasi puikiai. Net esant sniego vedame lauk, jos mėgsta nubėgti į miškelį eglių spyglių paėsti. Kai iš netašytų medžių sukaliau kuolus tvorai, jos visą žievę nugraužė. Kad lengviau būtų pamelžti, į indą dedame skanėstų (miltų, supjaustytų obuolių), ir kol jos smaguriauja, nesunkiai uždedame melžimo aparatą. Viena aišku, kad nuo žmogaus jos niekur nebėga, o jei kada ir ištrūksta į laisvę, vis viena grįžta atgal, - ketverių metų ožkų laikymo patirtį apžvelgia nedidelės bandos savininkas reemigrantas Vytautas.

Autoriaus nuotraukos

Juozas SKRIPKAUSKAS „ŪP“ korespondentas

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.