A. D. Ėmužytė „Ūkininko patarėjui“ pasakojo, kad tuometė rinka prie ožkų produkcijos nebuvo pripratusi, todėl jai teko įrodyti, jog šie produktai – sveiki, geri, neturintys jokio specifinio kvapo. „Kasmet didinau ožkų bandą ir siekiau įsitvirtinti rinkoje. Mokiausi ne tik gaminti skanius sūrius, bet ir skanią ožkieną. Bėgant metams, receptūrą dar labiau ištobulinau“, – pokalbį pradėjo Širvintų r. ūkininkė. Ji priminė, kad ūkininkavimo pradžia nebuvo lengva – reikėjo įsirengti tvartus, kitus pastatus, įsigyti žemės ūkio technikos. Tam, anot A. D. Ėmužytės, reikėjo pinigų, todėl jai teko imti kreditus, rašyti projektus, pildyti paraiškas Europos Sąjungos (ES) lėšoms gauti.
„Šis kelias nebuvo lengvas, jis visada buvo duobėtas. Tačiau aš tikėjau tuo, ką darau, nenuleidau rankų, siekiau sukurti savo svajonių ūkį, nes mano svajonės buvo labai stiprios. Nesigailiu to, ką dariau, nes pasiekta tikrai daug“, – atviravo kantrybe ir užsispyrimu pasižyminti moteris. Šiandien ji džiaugiasi savo įgyvendinta svajone – įkurtais sūrio namais. Juose vyksta edukacijos ir ožkų produkcijos degustacijos, į kurias atvyksta svečiai ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. Atvykusius į ūkį pasitinka gražiai sutvarkyta aplinka, išpuoselėti gėlynai, nuostabus kraštovaizdis, laisvai besiganančios ožkos.
Pasak A. D. Ėmužytės, ūkininkavimo kasdienybė būtų daug šviesesnė, jei ne biurokratiniai reikalavimai, kurių pastaraisiais metais, palyginti su ankstesniais, gerokai padaugėjo. „Stabilumo ir aiškios politikos nėra, dažnai keičiami įvairūs teisės aktai. Aštri problema – nuolat besikeičiančios veislininkystės taisyklės. Ir nors, mano galva, veisliniai gyvuliai yra nacionalinis turtas, kuris kuriamas dešimtmečiais, valstybės požiūris yra ne toks. Už veislininkystę atsakingos institucijos kratosi atsakomybės priimti asociacijų siūlomus sprendimus, o maži ūkiai dėl perteklinių reikalavimų priversti trauktis iš dalyvavimo selekcinėse programose. Kadangi mūsų valdžia neturi Lietuvos gyvulininkystės vizijos ilgalaikėje perspektyvoje, gyvulininkystės ateitis Lietuvoje miglota ir pesimistiška. Kaip pirkome veislinius gyvulius iš kitų šalių, taip ir pirksime. Juk mes – tik baudžiauninkai“, – nusivylimo neslėpė Širvintų r. ūkininkė.
Daug karčių žodžių ji išsakė apie biurokratus, kurie su žmonėmis nesiskaito, į ūkininkus žvelgia iš aukšto, kaip į prašytojus, kaip į kažko reikalaujančius. Kaip pavyzdį ji pateikė savo ūkį, nukentėjusį nuo vilkų išpuolių. „Gruodį buvo pateikti dokumentai žalai atlyginti, tačiau ji buvo atlyginta tik balandžio pradžioje. O juk, pagal nutarimus, žalą turi atlyginti per mėnesį. Jei taip ūkininkas pasielgtų, nesilaikytų taisyklių, jis būtų grietai „nuskalpuotas“. Tuomet kyla klausimas, kam reikalingos visos šios institucijos, tie biurokratai, jei jie nesidomi ūkininkų reikalais? Tokie dalykai labai liūdina, juk žmonės, kurie turėtų būti atsakingi už savo darbus, neturėtų vilkinti procesų. Liūdna, kad net ir į asociacijų nuomones, pasiūlymus niekas neatsižvelgia. Tokie trukdymai ūkininkaujantiems pakerta „sparnus“. Ar verta jiems su tuo kariauti? Juk nieko pakeisti neįmanoma“, – pastebėjo ŪP pašnekovė.
Moteris teigė, kad jei ji pati būtų valdžioje, pirmiausia optimizuotų visą biurokratinį aparatą, peržvelgtų pareigybių reikalingumą, nes biurokratų yra per daug. „Jei biurokratų būtų mažiau, jie labiau vertintų ūkininką, dirbtų jam, valstybei. Dabar yra taip, kad mes dirbame jiems – teikiame ataskaitas, laikomės taisyklių ir pan. O turėtų būti atvirkščiai – jie turėtų mums padėti, mumis rūpintis. Kol požiūris nepasikeis, taip ir bus“, – neabejojo Širvintų r. ūkininkė.
Grįždama prie vilkų daromos žalos temos, A. D. Ėmužytė pabrėžė, kad plėšrūnai – didelė problema ožkų ūkiams. „Vilkai kiekvienais metais mano veislinei ožkų bandai padaro daug nuostolių. Grubiai tariant, jie papjauna po kelias dešimtis ožkų. Vilkai darbuojasi ne tik mano ūkyje. Be abejo, žala yra atlyginama, atsižvelgiant į gyvulius. Veisliniai yra įvertinti didesne kaina, neveisliniai – mažesne. Tačiau visa tai reikia įrodyti. Bet esmė yra ne ta. Esmė – valdininkų požiūryje, kad ūkininkui už gyvulius yra atlyginama. O juk jie turėtų suvokti, kad jei vilkai papjauna melžiamą ožką, iš jos produkcijos negaunama. Biurokratai teigia, kad gyvulius reikia saugoti. Kaip juos apsaugoti nuo vilkų? Juk yra įrengti ir aptvarai, ir elektriniai piemenys. Kuomet yra toks žeminantis požiūris, ožkas auginantys žmones nuleidžia rankas ir nesikreipia kompensacijų. Nors tai – nuostoliai, žmonės numoja ranka, atsisako ūkininkauti“, – esamą situaciją įvardijo ŪP pašnekovė.
Ekologinio ožkų ūkio šeimininkė su nostalgija prisimena savo ūkyje dešimtmetį rengtas ožkininkystę populiarinusias parodas „Gurmanų fiesta“, į kurias susirinkdavo tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos ir iš užsienio. Parodoje lankytojai apžiūrėdavo įvairių veislių ožkas, jie būdavo vaišinami ūkyje gaminamais ožkų pieno sūriais ir jaunų ožiukų mėsos patiekalais. Šventėje netrūkdavo informacijos apie ožkų auginimą, jų veisles, ožkų pieno savybes, jo naudą bei gamybos ypatumus. Tokie susitikimai, skirti ožkininkystės, ožkų pieno produktų ir mėsos populiarinimui, buvo naudingi ne tik ožkų laikytojams, bet ir vartotojams.
„Šiuo metu Europoje plinta užkrečiamosios ligos – mėlynojo liežuvio, snukio ir nagų, todėl ūkyje parodų nebeorganizuoju. Praėjusiais metais jau buvo uždrausta vežti į parodas ožkas, todėl parodoje, kuri vyko Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA), pristatėme tik ūkyje gaminamą produkciją. Tai yra visai ne tas. Kuomet parodoje dalyvauja ir gyvuliai, tuomet ir susidomėjimas jais būna daug didesnis, ir pardavimai didesni“, – atkreipė dėmesį Širvintų r. ekologinio ožkų ūkio šeimininkė. Ji minėjo, kad pastaruoju metu, Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT) raginant kiekvieną gyvūnų augintoją užtikrinti biosaugos priemones ir įvertinti kylančias rizikas, ūkyje taikomi apribojimai. „Anksčiau mūsų ūkyje buvo kergiamos svetimos ožkos, dabar to jau nedarome, nes kiekvienas svetimas gyvulys gali atnešti ir ligų. Žinome, ką daryti, kaip saugotis, nes, esant ligai, reikėtų visą bandą sunaikinti. Ligos – didelis ekonominis stabdis“, – pažymėjo A. D. Ėmužytė.
Autorės nuotraukos
Projektą iš dalies finansuoja