Paleomityba: sunkiausia pakeisti įpročius

Vegetarizmas, veganizmas, žaliavalgystė, paleomityba – tai tik keletas alternatyviosios mitybos būdų. Vieni juos renkamės iš smalsumo, kiti – iš sveikos gyvensenos paskatų. Septintus metus Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti ir kone visus populiariausius mitybos būdus išbandžiusi mūsų tautietė Jolita Sakmanaitė žino, ką patarti norintiesiems turėti sveiką ir puikiai atrodantį kūną.

Kas paskatino keisti mitybą? Nuo ko pradėjote, kas nuvylė, o kas pasiteisino? Maistu ir dietomis pradėjau domėtis būdama šešiolikos. Kartą teta pasakė, kad mano pilvukas kiek per didelis. Susigriebusi nustojau valgyti bandeles ir sausainius. Mano lėkštėje dažniau ėmė atsirasti salotų. Susidomėjau vegetarizmu, perskaičiau ne vieną knygą apie pasninkavimą ir išbandžiau ne vieną lieknėjimo būdą. Taip, svoris nukrito, tačiau nuolatos jaučiausi alkana. Kai atvykau į Jungtines Amerikos Valstijas, maistas čia man pasirodė labai skanus, o pasirinkimas – didžiulis. Iš pradžių, kol nebuvau smarkiai užsiėmusi, dar gaminau valgį namuose, bet vėliau vis dažniau ėmiau pirkti pusgaminius, užsisakyti maistą iš restoranų. Tai buvo patogu, nes niekada per daug nemėgau sukiotis virtuvėje. Be abejonės, iš pradžių sužavi puikus patiekalų skonis, išgaunamas laboratorijose sukurtais chemikalais ir skonio stiprikliais. Vietoj cukraus labai dažnai vartojamas kukurūzų sirupas, kuris yra saldesnis. Taip kilogramai ir pradėjo „klijuotis“ visur... Kelias dienas pabadaudavau, bet svoris vėl sugrįždavo. Tada internete susiradau in­for­macijos apie žaliavalgystę, veganizmą ir visavalgių mitybą, visi it vienas skelbė: valgyti galite, kiek norite, svorio nepriaugsite. Skambėjo viliojamai, nes angliavandenius mėgau visada. Po daugybės maitinimosi eksperimentų ir jau šiek tiek pritrūkusi valios, nutariau išbandyti paleomitybą. Dabar esu geriausios ne tik fizinės, bet ir psichologinės formos. Valgydama pagal paleo­mitybos taisykles patobulinau savo kūno linijas, jau dalyvavau dviejuose kultūrizmo konkursuose. Sekėsi puikiai. Kokie paleomitybos privalumai? Svarbiausia – valgomas maistas sotus, jame nėra rafinuoto cukraus, gausu vitaminų, nes minimaliai termiškai apdorojamas, turi daug ląstelienos (daržovės ir vaisiai), todėl gerai virškinamas. Patiekalai lengvai ir greitai pagaminami, nereikia didelių kulinarinių gebėjimų, kas, mano manymu, labai svarbu šiuolaikiniam žmogui. Vegetarai, veganai, žaliavalgiai nevalgo mėsos, tad kyla pavojus pristigti B grupės vitaminų, tai gali pakenkti ne tik nervų sistemai, bet ir sukelti kitų sveikatos problemų. Vaisiai ir riešutai yra sezoninis maistas, todėl neturėtų būti pasirinktos mitybos pagrindas. Dabar kartais vos iš vieno patiekalo cukraus gauname tiek, kad visiškai nenuostabu, kaip žmonės priauga svorio. Tas pats ir su kepiniais. Grūdai yra sveikas produktas, tačiau miltai – tikrai ne. Patarčiau visiems porą savaičių mažiau jų vartoti arba apskritai atsisakyti ir stebėti save, kaip jausitės. Gali būti nelengva, nes tiek insuliną keliantys miltai, tiek cukrus padaro mus priklausomus nuo jų kaip nuo narkotikų. Nėra taisyklių, kiek kartų ar kaip dažnai reikia valgyti. Paleo­mityba labai lanksti, galima pasirinkti: virti ar kepti mėsą, troškinti ar valgyti šviežias daržoves. Svarbiausia – valgyti tai, kas natūraliai užauginta, pagaminta, o ne iš pakelio išimta ar išvyniota. Kaip dabar atrodo Jūsų valgiaraštis? Mano dienos racioną sudaro 35–50 proc. liesos mėsos ir žuvies, 10–30 proc. sveikų riebalų, t. y. iš riešutų, avokadų ar riebios žuvies, 30–40 proc. angliavandenių iš lapinių daržovių, moliūgų, bulvių, uogų, vaisių. Su maistu gaunamų kalorijų kiekis priklauso nuo mano fizinio krūvio. Jei nusimato aktyvi diena, tada suvalgau iki 300 g angliavandenių turinčių datulių ir kitokių vaisių. Mėgstamus patiekalus gaminu net kelis kartus per savaitę. Kadangi nebeturiu daug laisvo laiko, 1–3 kartus per dieną pasigaminu ką nors nesudėtingo. Dažniausiai ryte išsiverdu vištos krūtinėlę ar kitokios liesos mėsos, žuvies, kurios užtenka visai dienai. Kitame puode išverdu moliūgų, bulvių ar kitokių daržovių, o salotas gaminu šviežiai, kai ateina laikas valgyti. Jei įsigeidžiu užkandžio, suvalgau kiaušinį, nedidelį dubenėlį uogų, užkremtu džiovintos mėsos ar saujelę džiovintų vaisių arba riešutų. Kas sunkiausia perėjus prie paleomitybos? Išbandymas truko apie ketverius metus. Nesunkiai atsisakiau kepinių, tačiau nevalgyti saldumynų nebuvo taip paprasta. Silp­nybę jaučiau saldžiam riešutų sviestui, bet labai didžiuojuosi, kad įveikiau šią pagundą. Ne kartą norėjau viską mesti, nes maniau, kad nepavyks atsisakyti pieno, šokolado. Dabar jų net nenoriu, o kai kurie tradiciškai pagaminti patiekalai pasidarė neskanūs. Silpnumo akimirkomis pasiekti rezultatai neleido taip greitai viską nubraukti ir sugrįžti prie įprastos mitybos. O sunkiausia – pakeisti įpročius. Reikia išmokti nebepirkti įprastų produktų. Jei neturėsite jų namuose, tai nebus poreikio iš jų gaminti ir valgyti. Svarbu nepasiduoti silp­numo akimirkai. Aklai nesilaikau šios mitybos. Jei koks vakarėlis, visiškai nesijaudinu, kad į padažą ar mėsos patiekalą bus įdėta šiek tiek miltų ar įpilta pieno. Kartais kasdieniame mano valgiaraštyje būna ir truputį pieno. Svarbiausia valgyti kuo mažiau apdorotus produktus. Man patinka tokia „aukso viduriuko“ taisyklė: 80–90 proc. reikia laikytis paleomitybos principų, o 10–20 proc. galima nukrypti. Kai močiutė gimtadieniui iškepa tortą, negi sakysi: „Ne, močiute, aš tavo torto nevalgysiu.“ Žinoma, tai neturi kartotis kasdien, bet kartą per mėnesį leistina nušokti nuo bėgių. Ar nepritrūkstate įvairesnių produktų ir fantazijos gamindama valgį iš tam tikrų maisto produktų? Niekada nepritrūkstu. Kaip ir sakiau, nesu dogmatiška, jei užsinoriu pupelių, tai jas ir valgau. Tačiau kai yra tokia gausybė vaisių, daržovių ir jūrų gėrybių, gyvūninių maisto produktų, prieskonių, būtų sunku nuobodžiauti virtuvėje. Mėgstantieji šeimininkauti ir be miltų iškepa skaniausius pyragus (iš riešutų miltų), priplaka kokteilių iš riešutų pieno, priverda sriubų, troškinių. Niujorke yra net paleomitybos restoranas. Tiesą pasakius, tradiciškai besimaitinantys žmonės juk taip pat dažnai nekaitalioja įprastų patiekalų, kai kurie jų metų metus valgo sausus pusryčius, batoną, dešreles, kečupą ir tai jiems nepabosta. Kaip manote, kokia didžiausia dabartinės mitybos rykštė? Didžiausias blogis – baltasis cukrus ir baltieji miltai. Jei išbrauksite cukrų iš savo kasdienio raciono, kartu pašalinsite ir nemenką dalį technologiškai apdoroto maisto. Jei norite išsaugoti jaunatviškumą ir sveikatą, patarčiau parduotuvėje sustoti tik prie kelių skyrių – vaisių ir daržovių, mėsos ir prieskonių. Stenkitės maitintis taip, kaip jūsų seneliai ar proseneliai valgė gyvendami kaime. Gaminkite maistą iš liesos mėsos ar žuvies, o daržovių porcijos turi būti nemažos. Jausitės sotūs, kupini energijos ir saldumynai tikrai nevilios. Vietoj duonos ir sausainių rinkitės šaknines daržoves, bulves, vaisius, uogas, kartais galite paskanauti ankštinių augalų, nors pikt­naudžiauti jais neverta. Liesi pieno produktai ir natūralus jogurtas be jokių priedų nėra labai blogai, tačiau sūrį reikėtų riboti, mat jis itin kaloringas. Raminta Lisauskienė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.