Mokslo ir žinių rugsėjui skirta ekspozicija primena, kad kiekviena rašymo priemonė – nuo senos plunksnos iki modernaus tušinuko – saugo savojo laiko dvasią. Ši paroda tampa puikia proga pasižvalgyti po stebinančią eksponatų gausą bei susipažinti su pačia Lina, kurios ilgametis pomėgis pavertė paprastus daiktus įtraukiančiu istorijos pasakojimu.
Pati L. Kutkaitienė pasakoja, kaip gimė jos neįprastas pomėgis: „Viskas prasidėjo, kai Lietuva tapo laisva ir kai pradėjo kurtis įvairios įmonės. Tos įmonės reklamai pradėjo gamintis tušinukus su įmonės pavadinimu. Tuo metu dirbau geležinkelio stotyje viršininke, ateidavo klientai ir atnešdavo tušinuką kaip įmonės pristatymą, kad reklamuotų – rašysi jų tušinuku, pamatys kiti.“
Netrukus kolekciją papildė ir pirmasis egzotiškas eksponatas, galutinai uždegęs aistrą rinkimui: „Atsirado keli tušinukai, tada dar nieko negalvojau. Po to važiavo pažįstamas žmogus į užsienį ir parvežė iš Danijos tušinuką su plaukiojančiu laiveliu. Tai buvo kažkas naujo, neįprasto, čia tokių dar nebuvo, nieko panašaus nebuvom regėję. Keli tušinukai buvo ir pagalvojau – kodėl gi man nepradėjus kolekcionuoti? Taip po truputį pradėjau rinkti. Kur keliavau, vis po vieną kitą parsiveždavau. Vėliau prisijungė ir draugai: kas kur bevažiavo po pasaulį, visi atveždavo kažkokį tušinuką prisiminimui.“
Dabar Lina rašymo priemones kolekcionuoja jau daugiau nei 30 metų ir užtikrintai sako: „Žinau kiekvieno tušinuko istoriją.“
Augant eksponatų skaičiui, iškilo klausimas, kaip juos pademonstruoti kitiems. Pradžioje tušinukai tiesiog stovėjo stiklinėse, išrūšiuoti pagal spalvas. Mintis parodyti juos visuomenei kilo netikėtai – bendruomenės šventėje: „Kaimynų dieną buvo pradžia. Kiekvienas kaimynas pristatė, ką jis gali parodyti, ką turi. Kas demonstravo dresuotus šunis, kita kaimynė, sena močiutė, turėjo 100 metų staltiesę, kaimynų berniukas iš popieriaus lankstinukų gulbes gamindavo, o aš pristačiau rašiklių kolekciją. Tik vis galvojau, kaip pateikti, kad žmonės matytų ir būtų gražu. Po įvairių svarstymų nutariau, kad reikia juos padaryti ant stendų ir prisegti.“
Vieni šviečia, kai rašai, o kitas elektra krečia, kai nori įjungti – tik laikas daro savo, baterijos nusėda. Kituose išsitraukia vaizdai, o su dar kitokiu parašai tekstą ir palieki – niekas nepaskaitys, galvos, kad lapas tuščias. Tiesiog kitu galu pašviečiu ir perskaitau slaptą žinutę. Yra ir tokių rašiklių, kur šviečia prožektoriukas ar lazeris, o kiti savo forma primena gesintuvą, ledus ar lūpų dažus
RAŠYMO PRIEMONIŲ KOLEKCININKĖ LINA KUTKAITIENĖ – APIE NEĮPRASTUS KOLEKCIJOS EKSPONATUS
Šiuo metu kolekcijoje yra net 771 rašymo priemonė, ir šis skaičius ateityje dar augs. Pati kolekcininkė pabrėžia, kad čia rasite tik unikalius egzempliorius – nė vienas rašiklis nesikartoja. Eksponatai stebina savo istorijomis, įvairiapusiškumu ir geografija.
Panevėžio rajone gyvenanti Lina sukaupė šimtus rašiklių – nė vienas nesikartoja.
Seniausias rašiklis išsiskiria istorine verte – tai maždaug 1977 metų tušinukas, papuoštas pelėdos ir trijų pelėdžiukų figūrėlėmis. Įspūdingi ir rašiklių matmenys: pati didžiausia kolekcijos rašymo priemonė siekia net 44 centimetrus, o smulkiausia – vos 4,6 centimetro.
Skiriasi ne tik dydžiai, bet ir gamybos medžiagos bei savybės – šalia įprasto plastiko čia puikuojasi šiandienines ekologijos tendencijas atspindintys popieriniai tušinukai, taip pat egzempliorius, pagamintas iš kavos tirščių, bei kitas, skleidžiantis tikrą kavos aromatą. Rašiklių gretas papildo ir pieštukai – nuo atvežto iš Egipto iki stambaus, didžiulio eksponato iš Vienos. Be to, ši kolekcija pasižymi itin plačia geografija, mat rašymo priemonės atkeliavo iš įvairiausių pasaulio kampelių: Amerikos, Danijos, Anglijos, Prancūzijos, Japonijos, Kinijos, Ispanijos, Vokietijos, Tuniso, Austrijos, Ukrainos, Čekijos, Olandijos, Kanados, Lenkijos, Turkijos, Egipto, Italijos, Kroatijos ir daugelio kitų šalių.
„Vieni šviečia, kai rašai, o kitas elektra krečia, kai nori įjungti – tik laikas daro savo, baterijos nusėda. Kituose išsitraukia vaizdai, o su dar kitokiu parašai tekstą ir palieki – niekas nepaskaitys, galvos, kad lapas tuščias. Tiesiog kitu galu pašviečiu ir perskaitau slaptą žinutę. Yra ir tokių rašiklių, kur šviečia prožektoriukas ar lazeris, o kiti savo forma primena gesintuvą, ledus ar lūpų dažus“, – vardija kolekcijos šeimininkė L. Kutkaitienė.
Lina prisipažįsta, kad labiausiai šiame pomėgyje ją džiugina aplinkinių dėmesys ir žmonių gerumas: „Labai džiugu, kai kažkas kur nors išvažiuoja ir prisimena mane – gera turėti tokius draugus.“
Kolekcininkė prisimena istoriją, kai draugės vyras iš tolimos Kinijos parvežė jai ypatingą dovaną – tradicinį kaligrafijos teptuką. Nors rasti tinkamą rašymo priemonę šalyje, kur kasdienybėje naudojami brangūs dailyraščio teptukai, buvo nemažas iššūkis, bičiulis nepasidavė ir papildė Linos kolekciją išskirtiniu eksponatu.
Kuo rašysime ateityje? Galbūt ilgainiui išvis neberašysime ranka… Mūsų karta vis dar jaučia popieriaus šilumą, mėgsta jį liesti ir laikyti rašiklį pirštais. Tačiau jaunimas auga kitokiame pasaulyje – technologijos juda į priekį taip sparčiai, kad rašymas ranka jiems gali tapti tik praeities prisiminimu
LINA KUTKAITIENĖ – APIE RAŠYMO RANKA ATEITĮ IR BESIKEIČIANČIUS ĮPROČIUS
Taip pat kolekcininkę iki širdies gelmių sujaudino kraštietės poelgis: „Labiausiai mane sužavėjo tai, kad moteris iš Ėriškių padovanojo didįjį, net 44 centimetrų tušinuką, kurio niekur kitur nesu mačiusi. Ji pati pasiūlė šią dovaną ir net atvežė ją man. Mane tikrai sužavėjo jos dosnumas ir noras papildyti mano kolekciją.“
Pati keliaudama Lina taip pat turi taisyklių – ieško tušinuko su lankomos šalies ar miesto pavadinimu. Pavyzdžiui, lankydamasi Lenkijoje, po ilgų paieškų surado tušinuką su gintaru. O didžiausia atrama šioje aistroje – šeimos nariai, kurie palaiko, padeda ieškoti ir perka naujus eksponatus.
Upytės bibliotekoje eksponuojama L. Kutkaitienės rašiklių kolekcija – tai ne tiesiog tvarkingai išdėliotų daiktų rinkinys. Tai gyva, prisiminimais alsuojanti istorijos dalis, pasakojanti apie mokslą, mokyklos suolą, kūrybinį džiaugsmą ir amžiną žmogaus troškimą įamžinti savo mintis popieriuje.
Kiekvienas eksponatas skatina stabtelėti ir susimąstyti: kuo rašėme vakar, kuo mintis fiksuojame šiandien ir kaip raštas atrodys rytoj? Pati kolekcijos savininkė į ateitį žvelgia su lengva nostalgija ir švelniu liūdesiu: „Kuo rašysime ateityje? Galbūt ilgainiui išvis neberašysime ranka… Mūsų karta vis dar jaučia popieriaus šilumą, mėgsta jį liesti ir laikyti rašiklį pirštais. Tačiau jaunimas auga kitokiame pasaulyje – technologijos juda į priekį taip sparčiai, kad rašymas ranka jiems gali tapti tik praeities prisiminimu.“
Būtent todėl ši paroda – retas šansas pristabdyti kasdienį skubėjimą. Čia susitinkančios plunksnos, spalvingi pieštukai ir patys neįprasčiausi rašikliai kiekvienam lankytojui padovanos ne vieną šiltą šypseną bei atgaivins primirštus prisiminimus.
Paroda Upytės bibliotekoje veiks iki lapkričio 30 dienos – nepraleiskite progos jos aplankyti.
Dovilė BARVIČIŪTĖ / JP.lt
Živilės Večiorkutės nuotr.