Ashburn +23,2 °C Nedidelis lietus
Penktadienis, 12 Lie 2024
Ashburn +23,2 °C Nedidelis lietus
Penktadienis, 12 Lie 2024

Pasėlių savidraudos fondo ilgaamžiškumo fenomeno kūrėjai yra patys žemdirbiai

2024/06/16


Vokietijos pasėlių savidraudos fondas „Vereinigte Hagel“ (VH), turintis ir filialą „VH Lietuva“, švenčia 200 metų veiklos jubiliejų. Ta proga – „VH Lietuva“ vadovo Martyno RUSTEIKOS išskirtinis interviu. Kalbamės apie karus, hiperinfliaciją ir krizes išgyvenusią žemdirbių savitarpio pagalbos sistemą bei šio sezono aktualijas.

Martynas Rusteika

200 metų veiklos istorija – tai tikrai įspūdinga. Priminkite, kokios buvo ištakos, nuo ko viskas prasidėjo? Kaip buvo per karus? Veiklos tęstinumą pavyko išlaikyti ar veiklą teko atkurti?

Viskas prasidėjo prieš 200 metų nuo krušos rizikų draudimo Vokietijoje, kai 1824 metais Riudingsdorfo dvare, netoli Leipcigo, dr. Wilhelmas Leberechtas Crusius su kolegomis įkūrė „Saksonijos karalystės krušos nuostolių draudimo bendrovę“. Po daugelio metų, pasėlių draudimo rinkai vystantis ir patiriant įvairius geopolitinius, gamtinius iššūkius, dvi didžiausios Vokietijoje veikiančios pasėlių draudimo organizacijos susivienijo ir 1993 metais įsteigė žemdirbių savidraudos fondą „Vereinigte Hagelversicherung“, kurio pavadinimas vokiškai reiškia „jungtinis krušos draudimas“.

Ką tik grįžau iš Vokietijos, kur su kitų 10-ties Europos šalių kolegomis minėjome pasėlių savidraudos fondo 200 metų jubiliejų. Įspūdinga, kaip jie išsaugojo pasėlių draudimo veiklą ir per karus, ir per revoliucijas, ir peraugo laikus, kai Vokietijoje infliacija siekė 4000 procentų. Per tiek metų fondas išlaikė esminę savo bendradarbiavimo su žemdirbiais formą – savitarpio pagalbos.

Pereikime prie mūsų laikų istorijos, prie kurios kūrimo prisideda ir Lietuvos ūkininkai. Ar galima teigti, kad VH plėtra yra tiesiogiai susijusi su Europos Sąjungos plėtra?

VH plėtra tikrai susijusi su Europos Sąjungos plėtra – taip atsivėrė daug rinkų. Pirmi VH žingsniai už Vokietijos ribų buvo įėjimas į Liuksemburgo rinką. Nors ši šalis nėra didelė, bet jos vyriausybė išreiškė norą, kad VH apdraustų Liuksemburgo žemdirbių pasėlius. Paslaugų startas šioje rinkoje buvo sėkmingas – tą pripažįsta ir Liuksemburgo vyriausybė, VH ir dabar ten yra vienintelis pasėlių draudikas.

Palaipsniui pasėlių savidraudos fondas išsiplėtė į kitas šalis: 2002 m. į Italiją, Lenkiją 2007 m. – Olandiją, 2008 m. į Lietuvą, Daniją, 2013 m. – Latviją, 2017 m. – Kroatiją. Paskutinė VH plėtros šalis kol kas yra Belgija, dabar pasėlių savidraudos fondas veikia 10-tyje Europos šalių. Savidraudos fondo veikla tikrai yra sėkminga.

Visi suprantame, kad dėl klimato kaitos grėsmės koncentracija vienoje šalyje nėra naudinga. Europos žemynas nėra didelis. Kai pamatau žemėlapyje duomenis, kuriuos gaunu iš mūsų stebėjimo tinklų, matau daug pasikartojančių meteorologinių reiškinių: jei vienoje šalyje pasibaigė, kitoje prasideda. Kadangi viskas viename kontinente, yra rizika, kad negandos gali paveikti ne vieną šalį, o visas šalis kartu sudėjus.

Kaip sako mūsų kolegos vokiečiai, VH plėtra į 10 Europos šalių gerokai pakeitė pasėlių savidraudos fondo kultūrą: kalbame skirtingomis kalbomis, jaučiame įvairių kultūrų įtaką, keičiamės gerąja praktika.

VH plėtra į 10 Europos šalių gerokai pakeitė pasėlių savidraudos fondo kultūrą: kalbame skirtingomis kalbomis, jaučiame įvairių kultūrų įtaką, keičiamės gerąja praktika.

Turbūt kartu su tuo neišvengiamai kyla ir tam tikrų iššūkių? Juk tam tikru metu ir Lietuva buvo „nauja žemė“. Tuometei žemės ūkio ministrei Kazimirai Prunskienei pasiūlius VH ateiti į Lietuvą, buvo įvairių svarstymų?

Iššūkių buvo. Vokiečiams tai buvo itin greitas įėjimas į naują – Lietuvos – rinką. Nes, pagal jų mentalitetą ir pasiruošimą, pirma reikia viską ramiai susiskaičiuoti, susiderinti, susidėlioti akcentus, pasiruošti planą. O Lietuvos rinkoje jie startavo – kaip patys juokauja – sportiniu principu.

VH nebuvo pirmasis mūsų ministerijos pasirinkimas: pirmiausia ministerija kalbėjosi su viduje veikusiomis draudimo bendrovėmis, vėliau – su Austrijos įmone, kuri taip pat atsisakė, ir tuo metu ministerijos kancleris Gediminas Radzevičius parašė laišką savidraudos fondui „Vereinigte Hagel“, kuris tuo metu buvo ir yra didžiausias pasėlių draudikas Europos rinkoje, ir paklausė apie tokią galimybę.

Tuo metu VH kaip tik planavo plėtrą ir analizavo naujas galimas rinkas. Taigi sutapo abiejų pusių poreikis: VH norėjo plėtros, o Lietuvos vyriausybė ieškojo, kas padėtų apsaugoti Lietuvos žemdirbius nuo meteorologinių reiškinių. Todėl greitai buvo paruoštos draudimo taisyklės ir sąlygos. Vokiečiai operatyviai susirinko duomenis apie Lietuvą ir jos žemės ūkį ir, manau, kad per 16 metų jie parodė lyderystę, kaip draudimo sektoriuje reikia dirbti ir padėti žemdirbiams apsisaugoti nuo klimato kaitos pavojų.

Lietuvos rinkoje jie startavo – kaip patys juokauja – sportiniu principu.

Dabar turime naujas šalis kandidates. Didžiausias dėmesys tenka karo alinamai Ukrainai, kuri žemės ūkio tarptautinėje rinkoje jau dabar yra stambi žaidėja. Ar svarstoma VH veiklos Ukrainoje galimybė?

Dabar VH fondas veikia 10-tyje šalių, visada analizuojamos naujos rinkos ir plėtra į kitas šalis. Iki karo laikotarpio buvo diskusijų apie Ukrainą, kuri didelė ir savo plotu, ir turi didžiulį žemės ūkio sektorių. Ši šalis visąlaik turima omenyje, bet patys apsidraudę žemdirbiai priima sprendimą – ar pradėti veiklą šioje šalyje. Visos dabartinės VH šalys yra suinteresuotos ir dės pastangas, kad vykstanti katastrofa Ukrainoje greičiau baigtųsi. Manau, kad pagalba šaliai būtina visomis kryptimis, tad Ukrainos žemdirbiai tikrai turės europietiškų paslaugų galimybę apsaugoti savo pasėlius. Ar tai bus VH savitarpio pagalbos fondas, manau, sužinosime pasibaigus geopolitinei katastrofai, kuri dabar vyksta.

Norime pasiteirauti ir apie tai, kas rūpi kiekvienam žemdirbiui, draudžiančiam savo pasėlius... Tokių ūkininkų kasmet vis daugiau. Įdomu būtų prisiminti, kaip pakito ši statistika Lietuvoje. Ir kaip ji skiriasi nuo Vokietijos?

Kai VH pradėjo savo veiklą Lietuvoje prieš 16 metų, žemdirbiams, dalyvavusiems jaunųjų ūkininkų arba modernizavimo programose, buvo privaloma drausti savo pasėlius. Džiaugiamės, kad privalomojo pasėlių draudimo buvo atsisakyta. To privalomumo pliusas buvo tik toks, kad per tai žemdirbiai susipažino su pasėlių draudimo paslauga. Dabar jau tie buvę jaunieji ūkininkai yra brandesni ir kai kalbamės su jais – ta prievarta jiems nebuvo malonus žingsnis, bet jie susipažino su pasėlių draudimo naudomis, nauja draudimo kultūra, savidraudos idėja ir dabar noriai draudžiasi patys ir sako: „juk tai mano įmonė“.

Savidraudos fondo formatas ypatingas tuo, kad tie patys žemdirbiai yra ir fondo nariai, ir savininkai, ir klientai, ir žalų vertintojai, ir paslaugos vartotojai. Todėl neturime problemų su komunikacija: su žemdirbiais nuolat diskutuojame, nevengiame iššūkių, stengiamės atsižvelgti į poreikius, kasmet kalbamės, diskutuojame, kaip galime gerinti pasėlių savidraudos fondo veiklą.

Dabar Lietuvos žemdirbiai gauna visas europines paslaugas, skirtumas tik tas, kad mes neturime tos 200 metų pasėlių draudimo patirties. Kol kas pasėlių draudimas pas mus yra tik vienos kartos reikalas, dabar jau atsiranda ūkių perėmėjų – pats matau, kaip tėvas perleidžia ūkį sūnui ar dukrai, ateina nauja karta, jiems jau savaime suprantama, kad pasėlius reikia apdrausti, jie jau užaugo su mąstymu, kad reikia saugoti viską ir visur. Atitinkamai jie geriau supranta šios paslaugos vertę.

Pasėlius apdraudusių žemdirbių skaičius Lietuvoje šiemet išaugo apie 20 procentų. Svarbu, kad vis aktyviau jungiasi mažesni ūkiai, valdantys 3 ha ir daugiau ploto. Turime specialų draudimą smulkiems ūkiams, ir žemdirbiai juo vis aktyviau naudojasi, įsitraukia: pradžioje gal ūkininkavimas smulkiesiems atrodo kaip pomėgis, bet kai keletą metų iš eilės susiduria su nuostoliais, požiūris į pasėlių draudimą keičiasi. Labiausiai jie vertina galimybes pasirinkti, sako: mes tikrai negalvojome, kad draudimo paslauga yra tokia lanksti, kad galėsime pasirinkti nuo 1 iki 8 draudžiamų rizikų!

Pasėlius apdraudusių žemdirbių skaičius Lietuvoje šiemet išaugo apie 20 procentų. Svarbu, kad vis aktyviau jungiasi mažesni ūkiai, valdantys 3 ha ir daugiau ploto.

krušos nukirsti pasėliai

Kaip, atsižvelgiant į kintančias aplinkos sąlygas, turėtų keistis pasėlių draudimas?

Aišku, pasėlius drausti skatina nenuspėjami orai, bet ir pats savitarpio pagalbos modelis, kad patys žemdirbiai yra sprendimų priėmėjai – jiems patrauklus.

Daug pasakantis pavyzdys: kai prieš keletą metų susidūrėme su sniego spaudimo žalomis, Lietuvos žemdirbiai patyrė didelių nuostolių, nors, pagal draudimo taisykles, nuo šios rizikos žemdirbių laukai nebuvo apdrausti, bet kadangi esame savidraudos fondas, apsidraudusių žemdirbių susivienijimo pirmininkas Alfredas Bardauskas rašė laiškus VH stebėtojų tarybai, kad Lietuvos žemdirbiams reikia pagalbos, ir stebėtojų taryba, kurią sudaro 15 narių iš visų žemdirbystės sričių ir šalių, nusprendė suteikti pagalbą Lietuvos ūkininkams. Ir mes išmokėjome daugiau kaip 1,5 mln. eurų draudimo išmokų už sniego spaudimo žalas.

Savidraudos fonde nėra akcininkų, kurie vaikosi pelno. Gerais metais, kai netenka kompensuoti didelių nuostolių, mūsų uždarbis skiriamas visų apsidraudusių žemdirbių draudimo įmokų mažinimui. Svarbiausias žodis, kurį nuolat girdime iš žemdirbių, – stabilumas. Jį sukuria aiškios vertinimo metodikos ir operatyviai išmokamos draudimo išmokos  – tai suteikia saugumo jausmą.

Kas dar būdinga pasėlių draudimui: administracija ir žemdirbiai nuolat vieni kitiems suteikia atgalinį ryšį. Žemdirbiams kyla stresinių situacijų, įtampa, ir kalba kartais būna griežtoka, bet visada sakau – nesusigadinkime santykių, mes dar kartu ilgai dirbsime. Kasdien sulaukiame žemdirbių padėkų, kad padėjome išsaugoti jų verslą. Mane stebina, kad kituose sektoriuose to nėra. Mes patys kuriame artimą kontaktą su žemdirbiais, nebėgame nuo problemų, o stengiamės jas išspręsti.

Pasėlių draudimas turi evoliucionuoti kartu su besikeičiančia situacija. Todėl investuojame į mokslinius tyrimus, laukuose atliekame naujus pupų bandymus, prieš tai 4 metus darėme bandymus su rapsais – kokių nuostolių sukelia kruša skirtinguose rapsų išsivystymo tarpsniuose.

Kadangi su gamta sandorio nesudarysi, reikia pasiruošti, kaip prie jos prisitaikyti. Mūsų tikslas – didinti duomenų prieinamumą, naujų duomenų gavimą. Plėsime kartu su žemdirbiais meteorologinių stotelių tinklą Lietuvoje, nes duomenys reikalingi ne tik mums, nuostolių nustatymui, bet ir žemdirbiams – purškimui, tręšimui ir kitiems tiksliniams veiksmams suplanuoti.

Inovacijos turi nuolat keliauti kartu, nes jos padeda sumažinti išlaidas. Aš stebiu ir matau, ką žemdirbiai naudoja – tikrai galiu pasakyti, kad tai yra žaliausias verslas. Lietuvos žemdirbiai yra vieni iš lyderių ir sugeba pritaikyti pažangiausias technologijas. Aš didžiuojuosi žemės ūkio sektoriaus žmonėmis, o žemės ūkio verslą vertinu kaip pasaulio stebuklą, nes maistas ir vanduo padeda išgyventi visus karus ir marus. Per karantiną jie mums parodė, kad duonos užteks. Žemdirbiai sukuria milžinišką pridėtinę vertę Lietuvos ekonomikai. Be to, jie skatina verslo plėtrą regionuose. Be Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, žemės ūkis yra didžiausias verslas Lietuvos regionuose, o žemdirbiai yra bendruomenių lyderiai, rėmėjai, darbdaviai.

...tai yra žaliausias verslas. Lietuvos žemdirbiai yra vieni iš lyderių ir sugeba pritaikyti pažangiausias technologijas. Aš didžiuojuosi žemės ūkio sektoriaus žmonėmis, o žemės ūkio verslą vertinu kaip pasaulio stebuklą, nes maistas ir vanduo padeda išgyventi visus karus ir marus.

Ačiū už interviu!

 

ŪP portalas su „VH Lietuva“

Viršelyje asociatyvi 123rf nuotr.

Dalintis
Verslas