Rado kalvę, pasistatė namą
Užsakymų meniškos sielos amatininkui netrūksta, tačiau randa laiko ir visuomeninei veiklai – vadovauja Lietuvos kalvių sąjungai. Daugiau nei 10 metų rengė tarptautinį kalvystės plenerą „Keturi vėjai“. Pastarojo meto iššūkiai šią veiklą sustabdė, užtat daugiau laiko liko kūrybai. Meistro darbų spektras labai platus: nuo baldų iki skulptūrų. Šį kartą dėmesio centre – modernios, šiuolaikinės kalvystės vienetiniai kaltiniai vartai.
Gimė Linas 1973 m. Biržuvėnuose, Telšių rajone. Gausioje Leščiauskų šeimoje buvo ketvirtas vaikas – pagrandukas. Gražiausi ir prasmingiausi vaikystės įspūdžiai jam iškyla prisiminus senelio Vincento Grigo kalvę Luokėje. Žaisti su geležiniais žaislais, kalti metalą pradėjo būdamas visiškas pyplys, vos penkerių. Tad nenuostabu, kad baigęs mokyklą pasirinko meninio metalo apdirbimo studijas Telšių taikomosios dailės mokykloje. Studijavo taip stipriai užsidegęs, kad du kursus baigė per vienerius metus. Ir gavęs diplomą nenurimo – tęsė mokslus Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje.
Kalvyste užsiima ir brolis Dainius. Anot Lino, kalvių priekalai bus reikalingi ir gyvi tol, kol egzistuos žmonija. Pasak jo, metalas – neatsiejama civilizacijos dalis, ir jo nėra kuo pakeisti. Kalvėje jis turi labai brangų priekalą. Brangų, nes juo naudojosi Lino senelis. Nežinodamas, kad priekalas priklausė jo šeimai, Linas jį gavo iš vieno kalvio mainais už kitą, tarybinį priekalą. Tik vienoje giminės šventėje L. Leščiauskas sužinojo, kad atgavo savo senelio priekalą. Jis ypatingas tuo, kad paviršius yra kieto metalo, o visa kita – minkštesnio, todėl tarpukarį menantis priekalas skamba dusliai, nerėžia ausies. Be abejo, šis privalomas kalvės atributas tapo Lino talismanu, kurį, galbūt, perduos savo sūnums.
Mūzos paslaugų nereikia
Po studijų Klaipėdoje, ieškodamas vietos, kur galėtų dirbti savarankiškai, rado Klemiškės kaime sovietų laikus menančią tarybinio ūkio kalvę. Nusižiūrėjęs gražią vietą prie buvusio Bachmano dvaro tvenkinio pasistatė namą. Taigi Klaipėdos krašte žemaitis iš Telšių įsikūrė ilgam. Už keliolikos kilometrų ošianti Baltijos jūra ir nuolatiniai vėjai vyrui, matyt, ir pamėtėjo idėją tarptautinį kalvystės plenerą pavadinti „Keturi vėjai“. O kalbant apie kalvį būtų gana tikslu sakyti, kad jis dirba pasikinkęs kitokius – talento, kantrybės, išmonės ir meilės savo amatui vėjus.
„Mano manymu, sėkmė lydės tuomet, kai prie 5 proc. talento pridėsi 95 proc. darbo. Laukti įkvėpimo – ne man. Mūzos paslaugų man nereikia. Kiekvienas sumanymas, užsakymas yra išdiskutuojamas su užsakovu. Kartais subrandinti idėją reikia daug laiko, bet dažniausiai parengiamasis etapas trunka pora mėnesių, – sakė pašnekovas. – Sumanymą įgyvendinu daugmaž per mėnesį.“
Neišskiria nė vieno
L. Leščiausko užsakovai – įvairiausių profesijų žmonės, tačiau bendra tai, kad visi jie nori išskirtinio, vienetinio kalvio rankų darbo kūrinio. „Pandemija manęs iš darbo ritmo neišmušė. Nuotoliniu būdu niekada nedirbau ir nedirbsiu. Užsakymų nei daugiau, nei mažiau. Tik visuomeninę veiklą teko atidėti, – sakė Linas. – Mano paslaugų reikia verslininkams, medikams, sportininkams, kitų profesijų atstovams. Visi jie darbštūs ir išmanūs, žinantys ko nori ir vertinantys kokybę. Nesunkiai randame bendrą kalbą. Nesvarbu, ar reiktų nukalti laiptų apdailą namo vidui, ar vartus.“
Paklaustas, kokius savo darbus galėtų išskirti, Linas sakė, kad visi jo kalvėje gimę darbai tarsi vaikai – vienodai brangūs. „Apie broką kalbos nė būti negali. Kiekvieną kartą įdedu visą širdį. Ir visi skirtingi, kaip kad skirtingi žmonės, kuriems reikia mano paslaugų“, – sakė Linas. Aišku viena: tai, ką daro Klaipėdos krašte įsikūręs kalvis, – ilgaamžiai kūriniai.
Jam miela viskas, kas dera su bendru stiliumi. Statinys ir prie jo esantys vartai turi būti vieno stiliaus, papildyti vienas kitą. Jo paties kiemą puošia nedažyto metalo vartai iš specialaus plieno, kuris pasidengia rūdimis, bet yra ypatingas tuo, kad toliau nerūdija. Linui patinka natūrali, pušies kamieną primenanti šio metalo spalva.
Užslėpta gaida
„Kai žmonės pradeda statyti namą ir žino, kad reikės mano paslaugų, bendradarbiaujame nuo pat darbų pradžios. Mano darbai įsikomponuoja į bendrą stilistiką – nesvarbu, ar tai klasika, ar modernas. Gilinuosi į architektų sumanymą ir siūlau idėjas. Diskutuojame, kokios kalto metalo detalės ir kur tiktų, – pasakojo L. Leščiauskas. – Surinkęs kuo daugiau informacijos imuosi darbo prie brėžinių stalo.“
Pasak kalvio, kūryba visada turi užslėptą gaidą. Jis stengiasi būti veidrodžiu, kuriame atsispindėtų užsakovo asmenybė, ir pabrėžia, kad jo darbe daug psichologinio proceso. Remiantis būtent tokio proceso įžvalgomis atsiranda vartai ar koks kitas kūrinys. „Man svarbiausia – žmogus, jo asmenybė, pasaulėjauta. Kai įsigilinu, pajaučiu tai, kalvėje gimsta abi puses džiuginantis darbas“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Vartai, pasak jo, – tarsi vizitinė kortelė. Juk pirmiausia jie pasitinka svečią. Ne veltui liaudies išmintis byloja – kokie vartai, toks ir šeimininkas. Vien pažvelgus į juos galima pasakyti, kas už jų gyvena. Ar žmogui svarbu tik funkcija, kad kieme jaustųsi tarsi tvirtovėje, ar kažkas daugiau, ar jis meniškos sielos ir jam norisi stilingo originalumo.
Trys kategorijos
Kaziuko mugėse Linas nedalyvaudavo, apsilankydavo tik kaip žiūrovas, pabendraudavo su kolegomis. Gaminančiųjų smulkias kalviškas detales, kad ir niekada nevystančias kaltas rožes, jis nepeikia. Pasak meistro, kiekvienas randa savo nišą. Jei yra paklausa, yra ir pasiūla.
„Kalvio amatas nelengvas. Reikia turėti kur ir su kuo dirbti. Metalas – ne deficitas, bet pastarąjį pusmetį pabrango dvigubai. Tad, savaime suprantama, brangsta ir kalviški gaminiai, – pasakojo Linas. – Mano manymu, kalvius, kaip ir kitus amatininkus, galima suskirstyti į tris kategorijas: tautodailininkus, kurie gali atkurti tai, ką mato: paukštį, medį ar dar ką, antra kategorija būtų menininkai, kurie visada laukia panelės Mūzos, laukia, kad papūstų įkvėpimo vėjas, ir trečia kategorija, kuriai galiu priskirti save – kalviai profesionalai, baigę mokslus tam, kad gyventų iš savo amato. Jie sėda prie stalo, kuria, išgrynina idėją ir ją įgyvendina.“
Kiek save pamena, Linas iš rankų nepaleisdavo pieštuko. Piešimas jam buvo neatsiejama tapatybės dalis. Tai matydami tėvai ir paragino, kad važiuotų mokytis dailės. Vyras sakė nė akimirkos nesigailėjęs, kad pasuko link meno. Kaip Leščiauskų kalvių dinastijos atstovas, jis gali pelnytai didžiuotis savo pasiekimais.
„Rasų“ korespondentė Nijolė BARONIENĖ
Lino Leščiausko nuotraukos
Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.