Pieninių karvių priežiūra per šalčius: ką daryti ir ko vengti?

Įmonės „Agrokoncernas“ gyvulininkystės mokslo tyrimų konsultantė dr. Ramunė Grigalevičiūtė sako, kad dėl pastaraisiais metais vyravusių švelnesnių žiemų dalis sprendimų, kaip elgtis esant itin žemai temperatūrai, paprasčiausiai buvo primiršti.

Ji atkreipia dėmesį, kad staigūs temperatūros kritimai, kai per trumpą laiką nuo pliusinės temperatūros pereinama prie –20 ar net –30 °C, verčia reaguoti greitai. Tačiau įspėja, kad skuboti sprendimai, nors ir atrodo logiški, praktikoje neretai sukelia daugiau problemų nei pats šaltis.

Mokslininkė dalijasi įžvalgomis ir gerąja karvių fermų komplekso „Ateitis ūkio“ patirtimi, kaip padėti gyvuliams šaltuoju metų laiku.

Ar pieninėms karvėms tikrai per šalta?

Pieninės karvės šaltį toleruoja geriau nei karštį. Esant sausoms sąlygoms ir tinkamam šėrimui, jų komforto zona dažnai apima temperatūras nuo maždaug –5 iki +15 °C. Tai reiškia, kad pats šaltis nebūtinai yra pavojingas.

Problemos prasideda tada, kai šaltį lydi drėgmė, skersvėjai, šlapios guoliavietės ar nepakankamas energijos kiekis racione. Tokiais atvejais karvės organizmas daugiau energijos skiria kūno temperatūros palaikymui, o ne pieno gamybai ir sveikatingumui.

Šaltis ir energija: kas vyksta gyvūno organizme?

Kiekvienas laipsnis žemiau komforto zonos didina karvės energijos poreikį. Skaičiuojama, kad nukritus temperatūrai 1 °C žemiau komforto ribos, energijos poreikis padidėja maždaug 1–2 proc. Jei šis poreikis nekompensuojamas, pirmiausia nukenčia pieno kiekis ir kūno būklė.

Svarbu suprasti, kad žiemą problema dažnai yra ne per mažas pašaro kiekis, o per mažai energijos. Todėl pirmiausia vertėtų peržiūrėti raciono kokybę, o ne pašaro kiekio didinimą. Būtinas reguliarus pašaro sustūmimas, pakankamas priėjimas karvėms prie šėrimo vietos, taip pat svarbu, kad pašaras neužšaltų. Visa tai yra ne mažiau svarbu nei pats pašaro sudėties keitimas.

Planuojant didesnį energijos kiekį racione šaltuoju periodu, pirmas žingsnis turėtų būti ne papildų ar koncentratų paieška, o esamo siloso įvertinimas. Skirtingos siloso tranšėjos skiriasi energine verte, sausųjų medžiagų kiekiu, krakmolo ir cukrų koncentracija.

Praktikoje pasitaiko, kai energijos trūkumas racione atsiranda, ne todėl, kad jos per mažai, o dažniausiai dėl to, kad racionas sudaromas pagal planuotą, o ne faktinę siloso sudėtį. Todėl prieš didinant grūdų, koncentratų ir riebalų kiekį verta įvertinti kelis parametrus.

Vienas iš jų – koks silosas šeriamas (kokia tranšėja, koks pjūvis). Taip pat svarbu paskaičiuoti, kiek faktiškai energijos duodama racione. Paskaičiavus reikia koreguoti racioną, o ne aklai pridėti papildomai energijos.

Tai leidžia išvengti perteklinių kaštų ir sumažina riziką sutrikdyti prieskrandžio veiklą, ypač esant staigiems temperatūros pokyčiams.

Ko geriau vengti?

Šaltyje vengti veiksmų, kurie atrodo saugūs, bet ilgainiui kenkia:

• Visiškai uždaroma ventiliacija;
• Ignoruojamas kondensatas ant sienų ir lubų.

Uždarytas tvartas greitai tampa drėgnas, o drėgmė kartu su amoniaku sudaro nepalankią aplinką gyvuliams.

Esant dideliam šalčiui, dažnai pirmiausia nukenčia ne pats gyvulys, o ūkio infrastruktūra – vandens sistemos, melžimo aikštelės, pieno linijos. Todėl verta vertinti visą ūkio sistemą, o ne tik termometro rodmenis tvarte.

Kaip suprasti, kad šaltis jau daro poveikį?

Neigiami pokyčiai dažnai pasirodo ne iš karto. Pirmieji signalai yra palaipsnis pieno kiekio mažėjimas, kūno būklės prastėjimas, didėjantis mastitų skaičius, prastėjantys reprodukciniai rodikliai.

Tai ženklas, kad reikia peržiūrėti kur problema. Būtina nuolat tikrinti guoliavietes, šėrimą bei vandens prieinamumą.

Esant dideliam šalčiui būtina nuolat tikrinti, ar baziniai dalykai – ventiliacija, guoliavietės, vanduo ir energijos balansas, veikia taip, kaip turėtų. Dažniausiai būtent šie kasdieniai sprendimai ir nulemia kokie padariniai bus.

Kai lauke –20 °C ir daugiau: siūlomas veiksmų planas ūkiui

Esant itin dideliam šalčiui, svarbiausia užtikrinti, kad visi pagrindiniai ūkio procesai veiktų be trikdžių. Praktika rodo, kad tokiais atvejais reikia turėti aiškų planą.

1. Tvartas ir gyvulių aplinka

Patikrinkite, ar nėra tiesioginių skersvėjų gyvulių gulėjimo zonose, ypač per šonines angas ir vartus. Neuždarykite ventiliacijos visiškai – oro apykaita turi išlikti, net jei sumažinta. Skirkite ypatingą dėmesys guoliavietėms: jos turi būti sausos ir pakankamai storai paklotos. Šaltyje pakratai veikia kaip izoliacija.

2. Šėrimas ir energija

Būtina įvertinti, ar racione pakankamai energijos – šaltyje karvės sunaudoja daugiau energijos kūno temperatūrai palaikyti. Venkite staigių raciono pokyčių, koreguokite energinę koncentraciją, o ne tik pašaro kiekį. Stebėkite pašaro suvartojimą – sumažėjęs ėdimas dažnai yra pirmas ženklas.

3. Vanduo

Patikrinkite, ar girdyklos neužšąla ir vanduo išlieka lengvai pasiekiamas. Jeigu vanduo labai šaltas (<5 °C), karvės gali gerti mažiau – tai tiesiogiai veikia pieno gamybą. Užšalusi vandens sistema dažnai sukelia daugiau nuostolių nei pats šaltis.

4. Melžimas ir judėjimas

Įvertinkite karvių judėjimo maršrutus tarp tvarto ir melžimo aikštelės – slidūs paviršiai didina traumų riziką. Užtikrinkite, kad melžimo įranga ir pieno linijos būtų apsaugotos nuo užšalimo. Šaltyje geriau vengti bereikalingo gyvulių varinėjimo tarp skirtingų zonų.

5. Stebėkite ne tik termometrą

Jei po kelių dienų pradeda kristi pieno kiekis, blogėti kūno būklė ar daugėti mastitų – tai ženklas, kad reikėtų peržiūrėti visą sistemą. Šaltyje svarbiausia stebėti visumą: nuo guoliaviečių iki vandens ir šėrimo.

„Agrokoncerno grupės“ informacija