Po 2027-ųjų – BŽŪP be bendrų pinigų?

Būsima BŽŪP po 2027 m.

„Kol kas derybos dar vyksta. Valstybės narės derasi, pozicijos po truputį artėja, kai kur jau pasistūmėta į priekį. ES yra nubraižytos tam tikros gairės, tačiau galutinio susitarimo dar nėra. Kiek žinau, labai svarbus derybų etapas turėtų būti gruodžio mėn. Kaip aiškėja, vienas blogiausių dalykų yra tai, kad atskiro žemės ūkio fondo tokia forma, prie kokios buvome įpratę, nebelieka, o dėl dalies lėšų paskirstymo daugiau atsakomybės teks pačioms valstybėms narėms. ES tai pateikia kaip didesnę laisvę valstybėms narėms, tačiau mes būtent čia ir matome didžiausią pavojų. Baiminamės, kad realus žemės ūkio finansavimas gali sumažėti. Ypač turint omenyje pastarųjų metų krizes ir tai, kad atsiranda naujų finansinių mechanizmų, įvairių rezervų. Naujajame finansiniame laikotarpyje ūkininkams jų tikrai reikės. Jeigu kartu dar sumažėtų ir pats finansavimas, žemdirbiams tai būtų labai sudėtinga situacija.
Lieka ir kitos problemos – biurokratinė našta, įvairūs išmokų ribojimai. Norėtųsi labai aiškių gairių – kas bus, kaip bus ir kokiomis sąlygomis ūkininkai dirbs. Informacijos lyg ir yra, tačiau kartu jos dar labai trūksta, kad galėtume aiškiai pradėti LŪS nariams, ūkininkams, pasakoti, kas jų laukia. Galbūt ES netgi strategiškai taip veikia – nepateikia iš karto viso didžiulio paketo, kurį būtų galima išsamiai nagrinėti, komentuoti, kritikuoti, teikti pasiūlymus. Informacija ateina dalimis, naujasis finansinis laikotarpis po truputį dėliojamas, o galiausiai gali atsitikti taip, kad derybos pasibaigs ir mes tiesiog turėsime tai, ką turėsime.
Šiandien ir patiems žemdirbiams, ir jų organizacijoms sudėtinga iki galo apčiuopti, kas vyksta ir kuria kryptimi viskas juda. Paprastas ūkininkas, išgirdęs padrikas žinias apie šias derybas, negali susidaryti bendro vaizdo. Girdi, kad vyksta derybos, tačiau kur jos vyksta, dėl ko konkrečiai deramasi, kuria kryptimi einama ir ką visa tai galiausiai reikš jo ūkiui – suprasti labai sunku. Buvo bandymų apie tai daugiau pasakoti ir aiškinti, tačiau kol kas vis tiek nėra tokio aiškumo, kokio reikėtų. Informacija fragmentiška.

Iškyla ir dar viena labai svarbi problema. Jeigu valstybėms narėms bus suteikta daugiau savarankiškumo, tai turtingesnės šalys, pavyzdžiui, Danija, Lenkija, galės savo ūkininkams skirti daugiau nacionalinės paramos. O Lietuvai tokios galimybės bus gerokai mažesnės. Ir apskritai keista, kad būdami tarsi vienoje ES, skirtingose valstybėse turime skirtingas sąlygas ir reikalavimus. Skiriasi aplinkosaugos, augalų apsaugos produktų naudojimo ir kiti reikalavimai. O jeigu dar atsiras didesni nacionalinės paramos skirtumai, turėsime dar ryškesnę kelių greičių Europą. Mes Lietuvoje ir taip kalbame apie skirtingų greičių Lietuvą, kai vieni regionai vystosi sparčiau, o kiti stipriai atsilieka. Jeigu panašus principas įsitvirtins visoje ES, skirtumai tarp valstybių gali dar labiau išryškėti.

Lietuvai gali būti sunku. Labai daug priklausys nuo to, kiek pinigų bus užtikrinta žemės ūkiui ir kiek laisvės bus suteikta valstybėms narėms. Anksčiau valstybės negalėdavo tiesiog skirti paramos žemės ūkiui kiek nori. Buvo Europos Komisijos (EK) nustatytos taisyklės, reikėdavo įvairių suderinimų ir leidimų. Tai tam tikra prasme užtikrino bendresnes žaidimo taisykles. Dabar panašu, kad viskas gali dėliotis kitaip.

Mes jau daug dirbome ir kalbėjome apie tai, kad nereikėtų naikinti bendro žemės ūkio fondo. Deja, pastangos norimo rezultato kol kas nedavė. BŽŪP gali tapti mažiau bendra negu iki šiol. Tokia rizika tikrai yra. Jeigu vis daugiau sprendimų, taip pat ir finansinių, bus perduodama valstybėms narėms, tada natūraliai kyla klausimas, kiek iš tikrųjų liks BŽŪP.

Todėl mes ir klausiame – jeigu tai yra BŽŪP, turi išlikti ir tam tikri bendri principai, bendros taisyklės bei pakankamas bendras finansavimas. Kartais susidaro jausmas, kad ES dar nėra iki galo prabudusi ir įvertinusi, kokioje situacijoje šiandien esame. Lietuvai labai svarbūs gynybos ir saugumo reikalai, tačiau kartu negalima pamiršti ir žemės ūkio. Maisto gamyba taip pat yra strateginis dalykas.

Mažos ūkių pajamų maržos

Teigiama, kad ES žemės ūkio rinkos stabilizuojasi, tačiau ūkius tebeslegia didelės gamybos sąnaudos, ypač trąšų ir energijos kainos, o produkcijos pardavimo kainos išlieka palyginti mažos. Prie viso to pridėkime ekstremalias gamtos sąlygas. Kai kurie ūkininkai, bent jau Lietuvoje, atsidūrė tokioje padėtyje, kad aš tikrai nežinau, kaip jie išgyvens. Arba neišgyvens, arba turės skolintis, kad galėtų problemas perkelti į kitus metus ir tęsti veiklą. Aš tai įvardyčiau labai aiškiai – ES žemės ūkis šiandien patiria stiprią finansinę ir ekonominę krizę. Labai paprastas pavyzdys – trąšos. Pernai vasarą salietros galėjome nupirkti maždaug po 350 Eur/t, o dabar jau siūloma pigiausia maždaug po 540 Eur/t. Lietuvoje yra viena pagrindinė azotinių trąšų gamykla ir rinkoje jaučiama, kad ji gali daryti didelę įtaką trąšų kainai. Ūkininkams tai ypač aktualu dabar, kai importuojamos trąšos dėl papildomų su aplinkosauginiais reikalavimais susijusių kaštų tampa brangesnės. Susidaro situacija, kad vietinės gamyklos trąšos kainuoja vos keliais eurais mažiau negu importuotos. Manau, gamintojas naudojasi susidariusia padėtimi.
Tai yra labai neigiamas dalykas. Manau, kad reikėtų ir EK dėmesio – kokių priemonių būtų galima imtis. Negali būti taip, kad rinkoje dominuojantis vienas gamintojas, naudodamasis susiklosčiusia padėtimi, diktuotų sąlygas ūkininkams. Kai konkurencija labai ribota, žemdirbiai neturi didelio pasirinkimo – jiems trąšų reikia, todėl yra priversti mokėti tokią kainą, kokia tuo metu nustatoma rinkoje. Tas pats ir su degalais. Jeigu anksčiau dyzelinas man kainuodavo apie 0,85–0,90 Eur/l, dabar jo kaina yra 1,65 Eur/l. Paskaičiuokime – 100 ha ūkio papildomos išlaidos vien dėl degalų pabrangimo gali siekti apie 6 tūkst. Eur.

Sausra ir ekstremalūs orai

Apie šituos dalykus galima kalbėti labai paprastai. Jeigu valstybės nuolat susiduria su sausromis, reikia daugiau dėmesio skirti laistymo sistemoms ir skatinti ūkininkus į jas investuoti. Mes Lietuvoje pastaruoju metu susiduriame su priešinga problema – pertekliniu vandens kiekiu. Vadinasi, mums pirmiausia reikia tvarkingos melioracijos. Tačiau į melioraciją iki šiol deramo dėmesio nekreipiama. Pamėtoma po kelis ar keliolika milijonų eurų visai Lietuvai, nors realus poreikis yra nepalyginamai didesnis ir skaičiuojamas šimtais milijonų ar net milijardais eurų. Mano požiūriu, toks finansavimas, palyginti su problemos mastu, yra absurdiškas.
Jeigu melioracijos sistemos veiktų tinkamai ir į jas būtų investuojama nuosekliai, perteklinio vandens padariniai ūkiams būtų mažesni. Kitų stebuklingų variantų nėra. Žinoma, galima daug pasakoti apie įvairias taisykles, rekomendacijas, naujas technologijas, žemės dirbimo būdus ir kitus vadinamuosius minkštuosius sprendimus. Visa tai gali turėti tam tikros reikšmės, bet nuo ekstremalios sausros vien rekomendacijos neapsaugos.
Galima diskutuoti apie technologijas, dirvožemio tausojimą ir įvairius žemės dirbimo būdus, tačiau nereikėtų apsimesti, kad jie vieni gali išspręsti ekstremalių orų keliamas problemas. Kai gamta pateikia kraštutinumus, reikia labai konkrečių techninių sprendimų padariniams likviduoti bei užkardyti.

Karas Ukrainoje ir jo poveikis žemės ūkiui

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. spalio 2 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.