Po darbo – į tūkstančio žiedų pasaulį

Plotai didėja

Pasak „Ūkininko patarėjo“ pašnekovės, gėlynų laukai nėra dideli, o jų ploto ji tiksliai net neįvardytų. Vis dėlto augalų kiekiai įspūdingi: pasodinta apie 3 tūkst. tulpių svogūnėlių (maždaug 25 veislių). Vienos veislės svogūnėlių sodinama 200–250. Panašus kiekis ir lelijų, o jurginų auginama iki 1 tūkst. šakniagumbių. „Kiekvienais metais sakau, kad mažinsiu gėlių plotus, bet matau, kad jie tik didėja“, – šypteli ji. Šiemet augintoja įsigijo ir nemažai naujų veislių jurginų.

„Po darbo einu į kitą darbą. Pavasaris, vasara ir ruduo, kaip aš sakau, – parduoti, nes anksti prasideda sėjimai, pikiavimai, vis prisigalvoju visokiausių dalykų. Šiais metais šiltnamyje auginu pakabinamus vazonus. Turime tris šiltnamius. Anksčiau didžiajame šiltnamyje auginau agurkus, dalį parduodavau, bet supratau, kad rinkai reikia didesnių kiekių – neverta auginti mažai. Tuomet nusprendžiau pereiti prie augalų – dabar auginu daugiamečius“, – pasakoja J. Petronienė.

Šiltnamyje auga ežiuolės, šalavijai, katžolės, pentinai, miskantai, soruolės, lubinai, žvaigždūnės, monardos. Grunte – įspūdingo grožio viksvos, kurios šiuo metu itin populiarios. „Kiekvienais metais vis kažką pakeiti, kad nesikartotų. Turiu savo nuolatinių klientų ratą, atsiranda ir naujų. Internetinė erdvė yra mūsų „varikliukas“, nes pati nevažinėju nei į turgus, nei į muges – tiesiog nėra laiko“, – prisipažįsta ji.

Su augalais moteris susijusi jau seniai – dirba ūkyje, kuriame genimi vaismedžiai, rūšiuojami obuoliai. „Prie gėlių mane paviliojo draugė. Iš pradžių augalai patiko, bet mažai jais domėjausi. Pamažu įsitraukiau ir net nepajutau, kaip visa tai tapo mano veikla“, – prisimena ŪP pašnekovė.

Ketvirti metai

Gėlių ūkis skaičiuoja jau ketvirtus metus. „Trejus metus buvau investuotoja – kai nieko neturėjau ir viską reikėjo susipirkti, o tai nemažai kainuoja. Nebuvo dirbamos žemės, visur buvo žolė, reikėjo žemę išdirbti“, – pasakoja J. Petronienė. Vyras juokaudavo, kad netrukus nebeliks žolės plotų ir nereikės jos pjauti. Taip ir nutiko – šiandien didžiąją dalį užima gėlės. Vis dėlto vietos pakanka ir daržui – šeima užsiaugina tradicinių daržovių bei bulvių.

Paklausta, kuo skiriasi gėlių auginimas šiltnamyje ir lauke, ŪP pašnekovė atvirauja: „Lauke gamta daug ką reguliuoja – jei kažką padarysi ne taip, ji gali pakenkti. O šiltnamyje didžiausia problema – jei nenueisi ir nepalaistysi. Šiltnamis šildomas, todėl šalnos nebaisios. Tik gaila, kad jis ne guminis – netelpa tiek, kiek norėčiau“, – juokiasi gėlių augintoja.

Jos teigimu, šis pavasaris buvo išskirtinis – labai sausas ir šaltas, todėl labiausiai nukentėjo tulpės. „Praėjusiais metais pavasaris buvo drėgnas, nors ne itin šiltas. Tačiau tulpėms buvo gera augti – jos labai „atsidėkojo“. Motinos dieną žydėjo visas laukas“, – prisimena ji.

Žydėjimas vėluoja

Šiemet, pasak moters, Motinos dieną buvo pražydusios tik kelių veislių tulpės. „Labai liūdna, kad jos neturi aukščio – nedengiau jų plėvele. Lietaus laukėm kaip išganymo“, – pastebi ji ir viliasi, kad didžioji dalis tulpių pražys iki Tėvo dienos. Ateityje, jei pasikartos panašus pavasaris, planuoja jas dengti ir laistyti. „Labai gaila žiedų, kurie nužydės jau po švenčių“, – priduria ŪP pašnekovė.

Ji paaiškina ir svarbų skirtumą tarp tulpių bei jurginų auginimo. Jurginų galima parduoti tiek žiedus, tiek šaknis, o su tulpėmis – kitaip. „Jei nuskinsi tulpės žiedą su kotu, prarasi svogūnėlį, nes jis nebeturi iš ko maitintis. Todėl toms tulpėms, iš kurių noriu gauti svogūnėlių, leidžiu pražysti, pasižiūriu, kaip jos žydi, o tada žiedus nuskinu, palikdama žiedkočius“, – aiškina J. Petronienė. Ji šypteli prisiminusi šeimos reakciją: „Sesė vis sako – kaip tu taip gali, negaliu žiūrėti, kaip tulpėms galvas nuskini. Bet taip aš neleidžiu joms brandinti sėklų – visa energija keliauja į svogūnėlį.“

Kai tulpės lysvėse nugelsta ir nudžiūsta lapai, dažniausiai liepos mėnesį, jos iškasamos. „Nuo svogūnėlių atskiriu „vaikus“, kurių būna po 3–5, sudedu į dėžutes ir laikau vėsioje, gerai vėdinamoje vietoje, kad nepradėtų pūti“, – pasakoja augintoja. Sutvarkius tulpes, ateina eilė lelijoms, o vėliau – jurginams.

Išskirtinės tulpės

Paklausta, ar gausesnis sniegas ir pavasario šalnos nepakenkė svogūninėms gėlėms, moteris ramina: „Tulpės šalnų nebijo – nepastebėjau, kad būtų apšalusios.“ Ji dalijasi ir pagrindiniais auginimo patarimais: „Universali rekomendacija – sodinti trijų svogūnėlių gylyje. Dirva turėtų būti lengva, puri, laidi vandeniui. Tulpėms tinka saulėtos vietos, jos nemėgsta skersvėjų.“

Tulpes ji sodina dažniausiai spalį, atsižvelgdama į darbus ir oro sąlygas. „Labiausiai bijau graužikų ar šliužų, kurie gali pakenkti svogūnėliams – tuo skundžiasi kitos gėlininkės. Kol kas tokių gyvių neaptikau“, – atsargiai džiaugiasi J. Petronienė.

Jos lysvėse auga neįprastos tulpės. „Dauguma žmonių tokių tulpių neaugina, nes aš renkuosi pilnavidures. Pagrindinis jų bruožas – vietoj įprastų šešių žiedlapių jos turi daug daugiau žiedlapių eilių, todėl žiedas atrodo itin pilnas, tankus ir primena bijūną“, – pasakoja gėlininkė.

Tarp mėgstamiausių augintoja išskiria oranžinę pilnavidurę ‘Orange Prince’ – ji itin populiari tarp pirkėjų. Taip pat baltąją ‘Snow Crystal’, stambiažiedę ‘Gudoshnik double’. Pernai ypač paklausi buvo švelniai rožinė bijūninė tulpė ‘Mariage’.

Augintoja sako, kad tulpes auginti nėra sudėtinga. „Man atrodo, su jomis labai paprasta – pasodinai ir lauki. Joms reikia drėgmės ir saulės. Trąšų nenaudoju, bet taikau sėjomainą. Pavasarį svarbu papurenti dirvą ir ravėti. Niekada neužleidžiu tulpių – su kauptuku ar „nagiukais“ praeinu, nes vėliau gali būti daug vargo, – teigia ji. – Man jos visos gražios.“

Lelijas keičia jurginai

Po darbo J. Petronienė sako pirmiausia pagaminanti šeimai valgyti, o tuomet iki sutemų dirba lauke. Sutemus darbas persikelia į šiltnamį, kuriame įrengtas apšvietimas. Taip dienos tęsiasi iki vėlyvo rudens.

Vasaros viduryje prasideda lelijų metas. Jų gėlininkė augina apie 3–4 tūkst. rūšių. Išbandžiusi hibridines, rytines ir azijines lelijas, ji pripažįsta, kad labiausiai „prilipo“ azijinės – nereiklios ir atsparios šalčiui. O štai rytinės lelijos, nors ir labai įspūdingos bei daugiažiedės, yra lepios ir sunkiai žiemoja.

Rudeniop gėlynuose pražysta jurginai. Iš jų formuojamos įspūdingo grožio puokštės. „Sunkiausias darbas yra pavasarį, kai reikia išskaidyti jurginų kerus, o rudenį – iškasti. Viską reikia sunešti, surūšiuoti – juk nesumesi į krūvą. Visada išgyveni, kad gerai peržiemotų“, – pasakoja ji.

Jurginai į žemę keliauja gegužę, kai sušyla dirva. Vis dėlto ne visų veislių jurginai peržiemoja vienodai gerai. „Senovinių jurginų laikai, kai iškasi didžiulį kelmą, jau praėjo. Naujų veislių yra lepesni, jų šaknys smulkesnės, o kelmeliai turi savo kainą“, – aiškina ji. Šiandien jurginai stebina formų įvairove – nuo klasikinių iki vadinamųjų burbuliukų, primenančių mažus kamuoliukus. Išskirti vienos gražiausios veislės ji nesiryžta. „Šiemet įsigijau naujų, kitais metais galėsiu pasakyti. Bet vienos veislės jurginai – ‘Hollyhill’ – man atrodo kažkas tobulo, primena lotoso žiedą“, – sako gėlininkė.

Nauji atradimai ir plėtra

Šį pavasarį gėlių augintoja lankėsi dideliame gėlių ūkyje Švedijoje, kur pirkėjai iš įvairių šalių laukia eilėse net parą. Ūkis paliko stiprų įspūdį. „Kartais pradedi galvoti, kam man to reikia, kodėl save taip alinu“, – prisipažįsta ji. Iš šios kelionės ji parsivežė naujų veislių jurginų, kurių Lietuvoje dar nėra. Kai kurių net neplanuoja parduoti – tiesiog augins dėl savęs. „Ne visi supranta tokių gėlių vertę“, – tikina augintoja.

Paklausta, ar galima išgyventi iš gėlių verslo, J. Petronienė teigia, kad teoriškai galima, bet tam reikėtų daug didesnių mastų. „Jei užsiimčiau vien gėlėmis, manau, galima išgyventi. Bet mano kiekiai nėra dideli – tai papildomas priedas prie algos, mano hobis, terapija“, – vardija ŪP pašnekovė.

Darbas su augalais jai yra malonumas: ravėti, sodinti, skinti žiedus – viskas teikia džiaugsmą. Vis dėlto tai reikalauja daug laiko ir jėgų. Šeima tai jaučia – vyras Saulius nerimauja dėl didelio krūvio, tačiau padeda, kiek gali. 17-metė dukra ir 8-metis sūnus mamai gėlynuose padeda, tačiau dukra sako, kad gėlininkyste neužsiims.

Rinkoje tarp gėlininkų konkurencija didėja, atsiranda daugiau perpardavinėtojų. Tačiau J. Petronienė pabrėžia, kad pati augina, o ne perparduoda. „Jeigu tai nebūtų malonumas, tikrai neauginčiau. Einu į gėlyną su didžiuliu džiaugsmu“, – tvirtina ji, pripažindama, kad nuo lapkričio iki sausio būna poilsio metas. O sausį prasideda darbai kambaryje, kuriame ji augina daigus. „Pasidarau botaninį miegamąjį“, – šypteli ŪP pašnekovė.

„Pradedantiesiems gėlių augintojams patariu gerai apsvarstyti savo pasirinkimą. Augalai reikalauja daug sveikatos – tikrai pajusite, kad turite nugarą“, – užbaigia pokalbį gėlininkė.

Jūratės PETRONIENĖS nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja