Pošupės: kelio rodyklė atveda į didžiąją istoriją

Koplyčia stovi senojo Pošupių kaimo kapinėse. Kadaise ji buvo kaimo pakraštyje, ant kalvelės, o dabar – jau kaimo viduryje.

Joniškio parapija, susirūpinusi kultūros paveldu, įgyvendino projektą, kurį finansavo Joniškio rajono savivaldybė – „Pošupių Šv. Jono Kentiečio koplyčios pastato fasadų ir stogo remontas“. Dabar renkami pinigai sienoms sutvarkyti.

Pošupių koplyčia formaliai gal net seniausia rajone. Ji pirmą kartą paminėta dar 1778 m., tačiau 1940 m. buvo perstatyta, pristatant bokštą, kuris smarkiai pakeitė bendrą vaizdą ir padarė ją labiau būdingą katalikų šventovei.

Atkūrus nepriklausomybę, teko gelbėti prastos būklės koplyčią. Keičiant malksnų stogą skardiniu, rasta senesnio, šiaudinio stogo liekanų.

O kas buvo Jonas Kentietis ir kuo jis svarbus Lietuvai? Jonas iš Kentų (lenk. Kęty) kaimo buvo lenkas, gyvenęs viduramžiais – karaliaus Jogailos, Vytauto Didžiojo laikais ir po jų. Mirė 1473 m.

Baigęs Krokuvos akademiją, vėliau pavadintą Jogailos universitetu, Jonas Kentietis ilgai dirbo profesoriumi ir kartu buvo kunigas. Jis pasižymėjo moksliškumu, darbštumu, pamaldumu, globojo neturtingus studentus, padėdavo jiems pinigais. Laisvu nuo savo pareigų laiku perrašinėjo Šventojo Rašto tekstus. Jis tapo dideliu to meto autoritetu.

Kai 1430 m. spalio 27 d. Trakuose, nesulaukęs karaliaus karūnos, mirė Vytautas Didysis, Jonas Kentietis jį pagerbė pasakydamas pamokslą apie Lietuvos valdovą.

Jonas Kentietis siejamas ir su Jogailos sūnaus, princo Kazimiero – būsimo Lietuvos globėjo šv. Kazimiero – auklėjimu.

Gaila, kad informaciniame stende prie Pošupių kapinių tai nenurodyta.

Jonas Kentietis, 1680 m. paskelbtas Katalikų Bažnyčios šventuoju, laikomas besimokančio jaunimo globėju.

Pošupių koplyčia – viena iš svarbių senosios Lietuvos ir senosios Lenkijos sąsajų, turinčių reikšmės ir sudėtingais dabarties laikais. Pro ją eina piligrimų kelias, atveriantis europiečiams mūsų praeitį.

Jonas SIREIKA / „Radviliškio kraštas“