R. Ežerskienė. Lyčių atotrūkis darbo rinkoje: kiek gali pakeisti atlygio skaidrumas?

Tačiau tie patys duomenys atskleidžia ir kitą Lietuvos darbo rinkos pusę. Tarp profesinį išsilavinimą įgijusių absolventų mūsų šalyje fiksuojamas didžiausias ES užimtumo skirtumas tarp vyrų ir moterų – net 16 procentinių punktų. Latvijoje šis skirtumas siekia 12,4 procentinio punkto, o Estijoje moterų užimtumas šioje grupėje netgi yra didesnis nei vyrų.

Toks kontrastas verčia kelti klausimą, kaip gali būti, kad viena sėkmingiausių darbo rinkų jauniems žmonėms kartu yra ir viena netolygiausių, kai kalbame apie lyčių galimybes. Tai rodo, kad vien aukšto užimtumo rodiklių nebepakanka. Ne mažiau svarbu, ar vienodą potencialą turintys žmonės turi vienodas galimybes jį realizuoti.

Ne tik lygybės, bet ir ekonomikos klausimas

Diskutuojant apie lyčių nelygybę dažniausiai kalbama apie atlyginimų skirtumus. Tačiau atlyginimų skirtumas dažniausiai yra paskutinė ilgos grandinės dalis.

Jeigu vienai darbuotojų grupei sunkiau įsitvirtinti darbo rinkoje, jei karjeros pradžia ateina vėliau arba galimybės augti nuo pat pradžių nėra vienodos, ilgainiui atsiranda ir pajamų skirtumai. O pajamos lemia kur kas daugiau nei mėnesio biudžetą – jos nulemia galimybes sukaupti finansinį rezervą, įsigyti būstą, investuoti ir pasirūpinti ateitimi.

Eurostato duomenimis, moterų pensijos ES vidutiniškai yra beveik ketvirtadaliu mažesnės nei vyrų. Tai rodo, kad darbo rinkoje atsirandantys skirtumai nesibaigia gavus atlyginimą. Tokios pasekmės gali lydėti žmogų visą profesinį gyvenimą ir būti juntamos išėjus į pensiją.

Lietuvai, kuri susiduria su darbuotojų trūkumu ir sparčiai senėjančia visuomene, tai tampa ne tik lygių galimybių, bet ir ekonominiu klausimu. Kiekvienas neišnaudotas talentas reiškia mažesnį produktyvumą, lėtesnį ekonomikos augimą ir mažesnes gyventojų galimybes kurti finansinį saugumą.

Skaidrumas – ne apie reikalavimus, o apie pokytį

Pastaruoju metu daug dėmesio sulaukia ES Skaidraus atlygio direktyva, kuri dažnai pristatoma kaip naujų pareigų rinkinys darbdaviams. Nors daugiausia dėmesio skiriama naujiems reikalavimams, didžiausia direktyvos vertė gali būti visai kita.

Nors didžioji dalis jos nuostatų Lietuvoje įsigalios nuo 2027 metų, dalis pokyčių jau taikomi –pavyzdžiui, darbdaviams nebeleidžiama kandidatų klausti apie ankstesnį darbo užmokestį. Artimiausiais metais organizacijos taip pat turės aiškiau pagrįsti atlygio skirtumus, remdamosi objektyviais ir lyčiai neutraliais kriterijais.

Verslo praktika rodo, kad atlygio skirtumai retai atsiranda dėl sąmoningos diskriminacijos. Dažniau jie susiformuoja palaipsniui – dėl skirtingu metu priimtų sprendimų, individualių derybų, pasikeitusių rinkos sąlygų ar tiesiog per daugelį metų nusistovėjusios praktikos. Po kurio laiko organizacijoms tampa vis sudėtingiau objektyviai atsakyti, kodėl panašios vertės darbą dirbančių žmonių atlygis skiriasi.

Todėl didžiausia direktyvos vertė slypi ne pačiuose reikalavimuose. Ji skatins organizacijas priimti atlygio sprendimus, remiantis aiškiais kriterijais ir duomenimis, o ne per daugelį metų nusistovėjusia praktika. Ilgainiui tai turėtų lemti didesnį darbuotojų pasitikėjimą, nuoseklesnę atlygio politiką ir stipresnį darbdavio konkurencingumą.

Investicija į Lietuvos konkurencingumą

Būtų naivu tikėtis, kad vien Skaidraus atlygio direktyva panaikins lyčių atotrūkį darbo rinkoje. Jį lemia profesijų pasirinkimai, karjeros pertraukos, visuomenėje vis dar gajūs stereotipai ir daugybė kitų veiksnių. Tačiau direktyva gali paskatinti svarbiausią pokytį – paskatinti organizacijas iš naujo įvertinti, ar atlygio sprendimai šiandien iš tiesų grindžiami objektyviais kriterijais.

Vis dėlto, atlygio skirtumai ilgainiui tampa ne tik darbo rinkos, bet ir finansinės gerovės klausimu. Jie daro įtaką tam, kiek žmonės gali sukaupti, investuoti ir kurti savo finansinį saugumą. Praėjusiais metais „Citadele“ banko užsakymu atlikta apklausa parodė, kad Lietuvoje moterys gerokai rečiau nei vyrai rinktųsi investuoti į akcijas, fondus ar kitus vertybinius popierius, o dažniau pirmenybę teiktų investicijoms į nekilnojamąjį turtą. Tai nereiškia, kad vienas investavimo būdas yra geresnis už kitą. Tačiau tai primena, jog ilgalaikė finansinė gerovė priklauso ne tik nuo gaunamų pajamų, bet ir nuo galimybių jas nuosekliai auginti.

Lietuva jau įrodė, kad geba sėkmingai integruoti jaunus žmones į darbo rinką. Kitas žingsnis – užtikrinti, kad vienodas talentas turėtų ir vienodas galimybes augti. Tai nėra tik lygių galimybių klausimas. Tai investicija į produktyvesnę ekonomiką, stipresnį verslą ir didesnę šalies gerovę.

„Publicum“ informacija