R. Vaitkus. Ar Lietuvos gyventojai, atsiėmę II pakopos pensijų milijardus, išlaikė finansinio raštingumo egzaminą?

Niūrios prognozės neišsipildė

Prieš prasidedant lėšų atsiėmimo bangai viešojoje erdvėje dominavo baimė, kad milijardai eurų bus panaudoti ne ilgalaikiams finansiniams tikslams, o vartojimui. Vyravo nuomonė, kad didžioji dalis lėšų bus išleista buitinei technikai, naujiems automobiliams, kelionėms ir kitoms kasdienėms reikmėms.

Šias baimes stiprino ne tik prastėjantys finansinio raštingumo rodikliai. Lietuvos banko duomenimis, šalies finansinio raštingumo indeksas nuo 62 punktų 2015 metais sumažėjo iki 56 punktų 2023 metais, o Lietuva pagal šį rodiklį atsidūrė tarp silpniau vertinamų EBPO tyrime dalyvavusių valstybių.

Papildomų abejonių kėlė ir tai, kad iš II pakopos buvo atsiimta daugiau lėšų nei prognozuota. Lietuvos bankas anksčiau vertino, kad namų ūkius gali pasiekti apie 1,13 mlrd. eurų, tačiau realiai gyventojai atsiėmė beveik 2,9 mlrd. eurų.

Vis dėlto pirmieji duomenys rodo, kad pesimistiškiausi scenarijai neišsipildė.

Kur nukeliavo milijardai?

2026 m. birželio 10 d. Seimo Biudžeto ir finansų komitete Lietuvos banko pristatyti duomenys atskleidė pirmuosius gyventojų sprendimus. Iš beveik 2,9 mlrd. eurų atsiimtų lėšų vartojimui galėjo būti panaudota apie 50 mln. eurų. Tai sudaro vos apie 1,7 proc. visos sumos.

Makroekonominiu požiūriu tokia dalis nėra reikšminga. Ji paneigia vieną pagrindinių prieš reformą išsakytų baimių – kad gyventojai masiškai puls vartoti ir sukels papildomą infliacijos spaudimą.

Teigiamai vertintina ir tai, kad apie 160 mln. eurų buvo skirta būsto ir vartojimo paskoloms grąžinti. Finansų teorijoje brangių skolų mažinimas dažnai laikomas viena racionaliausių alternatyvų, ypač tuomet, kai paskolų palūkanų norma viršija tikėtiną investicinę grąžą. Dar apie 30 mln. eurų buvo nukreipta į III pakopos pensijų fondus bei investicinį gyvybės draudimą, o tai rodo, kad bent dalis gyventojų išsaugojo ilgalaikio kaupimo kryptį.

Tačiau optimizmo turėtų būti su saiku.

Didžiausia problema – ne vartojimas, o neveiklumas

Vertinant atsiimtų lėšų panaudojimą racionalaus finansų valdymo požiūriu, ryškėja ir kita medalio pusė. Lietuvos banko duomenimis, apie 450 mln. eurų buvo išgryninta, o net 72 proc. visų atsiimtų lėšų liko bankų ir kredito įstaigų sąskaitose. Tai reiškia, kad daugiau nei 2 mlrd. eurų šiuo metu nėra nukreipti nei į vartojimą, nei į skolų mažinimą, nei į ilgalaikį investavimą.

Trumpuoju laikotarpiu toks sprendimas gali būti visiškai racionalus. Žmonės nori įvertinti galimybes, pasitarti su specialistais, priimti apgalvotus sprendimus. Problema atsiranda tuomet, kai laikinas sprendimas tampa nuolatiniu.

Infliacija, net ir santykinai nedidelė, ilgainiui mažina pinigų perkamąją galią. Tuo tarpu einamosiose sąskaitose laikomos lėšos dažniausiai nesukuria jokios arba labai ribotos grąžos. Kitaip tariant, pinigai tampa ne aktyvu, kuriančiu vertę, o turtu, kuris pamažu nuvertėja.

Finansų valdymo požiūriu neveiklumas dažnai yra ne mažesnė rizika nei netinkamas sprendimas. Kai žmogus delsia pasirinkti tarp investavimo, rezervų kaupimo ar skolų mažinimo, jis praranda laiką, o kartu ir sudėtinių palūkanų efektą.

Finansinis raštingumas – ne žinios, o sprendimai

Svarbu suprasti, kad finansinis raštingumas nėra vien gebėjimas atsakyti į teorinius klausimus apie infliaciją, palūkanas ar rizikos diversifikavimą. Tikrasis finansinis raštingumas atsiskleidžia tuomet, kai žmogus turi priimti realų sprendimą dėl savo pinigų.

Šiuo požiūriu II pakopos reforma tapo didžiausiu praktiniu finansinio raštingumo testu nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Šimtai tūkstančių žmonių pirmą kartą susidūrė su būtinybe savarankiškai nuspręsti, ką daryti su reikšminga pinigų suma.

Pirmieji rezultatai rodo, kad gyventojai nepasidavė vartojimo pagundoms taip stipriai, kaip buvo prognozuota. Kita vertus, kol kas nematyti ir masinio ilgalaikio investavimo ar sistemingo turto kaupimo ženklų.

Todėl šiandien didžiausias pavojus yra ne vartojimas, o neapsisprendimas.

Egzaminas dar nesibaigė

Grįžtant prie klausimo, ar Lietuvos gyventojai išlaikė finansinio raštingumo egzaminą, galima konstatuoti, kad jie jo neišlaikė puikiai, tačiau ir nesuklupo.

Didelė dalis žmonių lėšas atsiėmė visai neseniai, todėl galutinės išvados būtų per ankstyvos. Artimiausi mėnesiai parodys, ar sąskaitose laikomi milijardai bus nukreipti į finansinių rezervų kaupimą, investavimą, skolų mažinimą ar vis dėlto palaipsniui išleis vartojimui.

Tačiau jau dabar aišku viena – vien galimybės disponuoti savo pinigais nepakanka. Reikia ir gebėjimo priimti racionalius finansinius sprendimus. Būtent todėl finansinis švietimas tampa ne mažiau svarbus nei pačios finansų sistemos reformos.

Šiuolaikinėje ekonomikoje finansinis raštingumas tampa ne papildomu privalumu, o būtina kompetencija tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesinėje veikloje. Gebėjimas vertinti investicines alternatyvas, valdyti riziką, priimti duomenimis grįstus sprendimus ir planuoti ilgalaikius finansinius tikslus šiandien reikalingas ne tik finansų specialistams, bet ir vadovams, verslininkams bei viešojo sektoriaus darbuotojams.

Dabartinė II pakopos pensijų fondų situacija dar kartą primena, kad finansų valdymo žinios nėra teorinė prabanga. Tai kompetencija, nuo kurios vis dažniau priklauso tiek asmeninė finansinė gerovė, tiek gebėjimas kurti vertę organizacijose ir visuomenėje.

MRU informacija