Radinys restauruojant Simno bažnyčios šoninius altorius

Apie tęsiamus bažnyčios interjero konservavimo ir restauravimo darbus pasakoja KPD Alytaus–Marijampolės teritorinio skyriaus vyr. specialistė menotyrininkė dr. Margarita Janušonienė.

1520 m. statytoje bažnyčioje iki mūsų dienų išliko vertingas didžiojo ir keturių šoninių altorių, krikštyklos, aukų altorėlio ir sakyklos ansamblis. Ansamblio raidos istorija, apimanti laikotarpį nuo XVIII a. II ketvirčio iki XX a. pradžios, paini ir sudėtinga, nes kelių šimtų metų eigoje altoriai ne kartą buvo pertvarkyti. Altoriuose esama įvairių laikotarpių meninės drožybos elementų ir skulptūrų, o archyviniai dokumentai apie vykdytas pertvarkas fragmentiški, nepilni. 

Jau restauruotas didysis altorius

Pirmiausiai, 2015–2017 m., bažnyčioje restauruotas didysis Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo altorius su tabernakuliu ir skulptūromis (restauravimo darbų vadovas Vytautas Dzindziliauskas).

Pradėjus šalinti vėlesnių uždažymų sluoksnius ir atidengus didesnius paviršių plotus, spalvinį altoriaus polichromijos projektą teko keisti, nes paaiškėjo, kad pirminiame etape altorius buvo dekoruotas imituojant tamsų, juosvos pelenų spalvos marmurą ir gausiai auksuotas, t. y., atidengta polichromija labai skyrėsi nuo restauravimo programoje patvirtinto spalvinio sprendimo, kuriame dominavo pasteliniai žalsvi ir rusvi atspalviai. Rastų duomenų pagrindu buvo parengtas naujas spalvinio sprendimo projektas,  iš esmės pakeitęs didžiojo altoriaus vaizdą. Didysis altorius buvo konservuotas ir restauruotas pagal šį projektą ir „atgavo“ pirminį savo vaizdą – polichromijoje vyrauja tamsaus, juosvo marmuro imitacija ir gausus auksavimas.

Polichromijos tyrimai, konservavimas

2017 m. baigus didžiojo altoriaus tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbus, pradėta rūpintis Simno bažnyčios šoninių altorių, aukų altorėlio, krikštyklos ir sakyklos tvarkybos darbų organizavimu, nes fizinė jų būklė buvo bloga, medinių dalių ir skulptūrų paviršiuje akivaizdžiai matėsi entomologinių kenkėjų pėdsakai.

2017–2018 m. buvo atlikti altorių, aukų altorėlio, krikštyklos ir sakyklos ansamblio polichromijos ir auksavimo tyrimai (vadovė Elena Kazlauskaitė). Dar kartą šoninių altorių ir jų aplinkos sienų bei lubų polichromijos tyrimai atlikti 2020 m. (vadovė Audronė Kaušinienė). Jų pagrindu 2024–2025 m. atlikti Rožinio Švč. Mergelės Marijos koplyčios sienų, skliauto dalies virš sienos ir vieno pilioriaus tapybinio dekoro konservavimo darbai.

Atliekant konservuojamo polichromijos sluoksnio valymą ir pašalinus vėlyvesnių uždažymų sluoksnius (pašalinta nuo 1 iki 11 vėlyvesnių sluoksnių), atidengta ir konservuota charakteringa baroko laikotarpiui ornamentinė sienų tapyba (darbų vadovė A. Kaušinienė, restauratoriai Vaidas Simutis, Iveta Ciparytė Simutienė). Paaiškėjo, kad koplyčios sienos buvo dekoruotos rausvomis lamperijomis su ochriniais apvadais, ištapytais kremzliniais ornamentais. Rokailių ornamentų apvadais dekoruoti visi koplyčios architektūriniai elementai: sienos, langų angokraščiai, piliastras, dvi pilioriaus plokštumos, gurtai ir skliautai.

Atrasta sienų tapyba

Dėl sudėtingų technologinių procesų nėra galimybių tvarkybos darbus vykdyti vietoje, todėl altorius nuspręsta ardyti ir pervežti į restauravimo dirbtuves Kaune. Pirmiausiai išmontuotas šoninis Švč. Jėzaus Širdies altorius (buvęs Jėzaus Kristaus kančios, vėliau Jėzaus nuplakimo), esantis šiaurinės navos gale. Nuardžius altorių, ant už jo buvusios sienos atsidengė tapyto iliuzinio altoriaus fragmentai. Atsidengusio vaizdo kompozicijoje matomos dviejų stovinčių ir vienos suklupusios moters figūros. Dešinėje kompozicijos pusėje vaizduojamos moters figūra ryškesnė, įžiūrimi veido bruožai, žvilgsnio kryptis – aukštyn. Manoma, kad čia galėtų būti apatinė Nukryžiavimo scenos dalis. Apie viršutinės buvusio iliuzinio altoriaus dalies tapybą (ar ji iš viso buvo, galbūt yra išlikusi ir uždažyta, o gal prarasta įvairių šoninio priesieninio altoriaus pertvarkų metu) šiuo metu duomenų neturima.

Norint nustatyti sienų tapybos sukūrimo laiką ir patikslinti vaizduojamos scenos ikonografiją, reikalingi išsamūs kompleksiniai moksliniai tyrimai. Šiuo metu nėra priimtas sprendimas, ar ateityje bus įmanoma atsidengusią sienų tapybą eksponuoti, tačiau ją neabejotinai būtina konservuoti ir išsaugoti ateitiems kartoms.

KPD informacija