Radviliškio krašto kultūros premija – Donatui Stakvilevičiui

Radviliškio krašto kultūros premija skiriama už pastarųjų dviejų metų nuolatinę rajonui reikšmingą kūrybinę, kultūrinę, meninę veiklą, pasiekimus muzikos, literatūros, scenos, kino, vizualiojo meno, etninės kultūros, kultūros paveldo, dainų švenčių tradicijos puoselėjimo srityse. Ko jau ko, o veiklos Donatui ir jo vadovaujamam kolektyvui tikrai netrūksta.

Radviliškio miesto kultūros centro folkloro ansamblio „AIDIJA“ vadovas D. Stakvilevičius gimė 1970 m. Seimeniškių kaime, Alytaus rajone. Įdomus profesinis kelias: Lietuvos veterinarijos akademijoje įgijo veterinarijos gydytojo profesiją, šiuo metu dirba Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Šiaulių priešgaisrinė gelbėjimo valdybos Radviliškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyresniuoju inspektoriumi.

D. Stakvilevičiaus credo: „Daina dalinkis ir lobiais išminties, kuriuos gavai iš protėvių garbingos praeities“.

Pristatome D. Stakvilevičiaus interviu premijos įteikimo proga.

Kokios mintys kilo, kai sužinojote, kad Jums skirta Kultūros premija?

Tai didelis netikėtumas, nes yra tikrai daug puikių žmonių, puoselėjančių kultūrą ir Radviliškio kraštą. Malonu, kad dėmesys skirtas etnokultūrai, mūsų tradicijoms ir senolių palikimui. Šis dėmesys įpareigoja etnokultūrą skleisti žmonėms šventėse ir susibūrimuose, ieškoti labiau šiuolaikiniams žmonėms priimtinų etnokultūros sklaidos būdų.

Ar nėra liūdna, kad folkloras, liaudies kultūra jaunimui nėra labai įdomi? Kai pritraukiate jaunimą į savo kolektyvą?

Liūdesys – nesusitaikymas su realybe ir Aukščiausiojo valia, tenka tai pripažinti, nes pasikeitė gyvenimo būdas, o etnokultūra atspindėjo žmogaus buitį ir įprastą to meto socialinį gyvenimą, buvimą bendrystėje su gamta ir jos reiškiniais. Kad etnokultūra dar gyva jaunimo sąmonėje, parodė moksleivių folklorinių šokių varžytuvių „Patrepsynė“ Radviliškio turas. Visiems, kurie pageidavo, padėjau pasiruošti konkursui, konsultavau, tai gal duos vaisų?

Padėliokite pliusus ir minusus. Kas yra gero ir ko reikėtų daugiau Radviliškio rajone kultūros srityje? Ar yra tobulėjimui vietos ir kur? Ką reikėtų keisti? Kuo pasidžiaugtumėte?

Galima pasidžiaugti, kad vyksta daug renginių, edukacijų, kad aktyvus kultūros centro kolektyvas įtraukia didelius ir mažus, turiu omenyje rankdarbių, kalėdinių vainikų ir velykinių suvenyrų gamybą. Tai labai gerai, tai suburia visuomenę bendram tikslui. Kultūros srityje norėtųsi daugiau bendravimo tarp rajone esančių kultūros centrų, bendruomenių, bendravimo ir renginių be konkurencijos ar panašiai. Norėtųsi, kad mokyklose atsirastų daugiau etnokultūros specialistų, choreografijos mokytojų, kad kultūrai mokyklose būtų skiriama daugiau laiko, ne vien muzikos pamokos. O pasidžiaugti galima, kad dar yra entuziastų, randančių būdų ir laiko užimti vaikus, o aš ir „Aidijaׅ visada pasirengę jiems padėti, dalyvauti pageidaujamose vakaronėse ir susibūrimuose.

Jūsų paties gyvenimo kelias labai įdomus – nuo veterinarijos mokslų iki priešgaisrinės saugos, bet viršų visada ėmė muzika. Dažnas jus taip ir vadina – grojantis gaisrininkas. Ar padeda kasdieniame darbe pomėgis muzikuoti?

Tikrai padeda, nes esame pageidaujami pasirodyti sąskrydžiuose, ugniagesių bendruomenės šventėse net respublikos mastu, o tai suteikia bendrumo jausmą, žmonės tampa mažiau susikaustę. Darbo aplinkoje bendraujant su gyventojais dažnas atpažįsta, kad grojam LRT laidoje „Duokim garo“, tai palengvina bendravimą ir sušvelnina pasitaikančias konfliktines situacijas.

Šalia Jūsų visada, tiek scenoje tiek gyvenime, – muzikė žmona Jūratė. Ar neankšta po vienu stogu dviem meniškos sielos žmonėms? Kaip ta dviejų žmonių bendrystė padeda kurti įvairias programas?

Po savo vienu stogu – labai smagu ir lengva, kūryboje ir muzikavime – nevisai, nes Jūratė yra profesionali muzikė, ragavusi šio mokslo, ji jau yra Šiaulių miesto kultūros premijos laureatė. Ji žino būdus ir moka pritaikyti raktus visoms techninėms problemoms išspręsti. O aš viską darau, kaip jaučiu – gyvenimą, gamtą, žmonių santykius ir tradicijas. Bet besiginčijant ir bendrai kuriant gimsta neblogas rezultatas. Jūratė – žmogus, turintis subtilią muzikinę klausą, ji laiko kolektyvo tris, o gal tris su puse kampo. Apskritai – viskas puiku bendram labui.

Balandžio 15-oji – Kultūros diena. Ko šia proga palinkėtumėte kultūros darbuotojams?

Kultūros darbuotojams linkiu ištvermės, supratimo apie tai, koks svarbus yra jų darbas – jie yra telkianti, vienijanti jėga. Linkiu, kad kultūros darbuotojas išliktų laisvas ir nepriklausomas nuo politinių skersvėjų, kad kultūra netaptu verslu, užgožiančiu žmogiškąsias vertybes. Šiuo metu labiausiai linkėčiau per kultūrą nešti TAIKĄ, kad padėtume aplinkiniams susivokti, kokia sutrypianti ir sunaikinanti elementarų žmogiškumą beprotybė vyksta visai šalia ir koks svarbus patriotiškumas bei meilė savo kraštui. Mylėkim tai ir puoselėkim savo darbais!

Parengta pagal Radviliškio rajono savivaldybės informaciją