L. Kiškienė pasakoja, kad desertais domėjosi nuo pat paauglystės. Dar būdama penktoje ar šeštoje klasėje ji turėjo sąsiuvinį, į kurį kruopščiai rašydavosi gautus receptus, klijuodavo žurnalų ir laikraščių iškarpas. Dauguma jų būdavo išbandyti praktiškai, o tarp užrašų vyravo būtent saldumynai.
Didelę įtaką padarė ir šeima. Mama palaikė virtuvinius eksperimentus, net kai ne visi jie pavykdavo, o namuose netrūko knygų apie maisto gaminimą ir namų ruošą. Ją įkvėpė ir Ramygalos „gaspadinės“ – moterys, ruošdavusios šventinius patiekalus vestuvėms, krikštynoms ir kitoms progoms. Jų skanėstai, grožis ir gebėjimai mergaitei atrodė kone stebuklingi.
Vėliau atsirado ir pirmieji rimtesni žingsniai. Būdama aštuntokė, mokytojos Zitos Žakevičienės paskatinta, L. Kiškienė dalyvavo respublikiniame mokinių virėjų konkurse Alytuje ir pateko į finalą. Šią mokytoją moteris iki šiol mini kaip vieną svarbiausių žmonių savo profesiniame kelyje.
Man labai patinka mokytis, patinka žinoti, kas ir kodėl taip, o ne kitaip daroma.
Studijų metais Vilniaus pedagoginiame institute L. Kiškienė mokėsi ir mitybos pagrindų. Kaip pati sako, labiausiai ją domino būtent kepinių tema. O meilę saldiems kepiniams sustiprino ir šeima – visi namiškiai juos itin mėgsta. Su vyru užaugino tris vaikus, ir kiekvienas jų turėjo savo gimtadienio tortą.
Ypatingą vietą jos pasakojime užima ir šeimos sodas, kuriame auga vadinamoji „pyraginė“ obelis, kadaise pasodinta dar jaunų jos tėvų. Kai sunoksta obuoliai, prasideda obuolių pyrago sezonas, o šio pyrago receptas yra vienas pirmųjų sename receptų sąsiuvinyje.

Vėliau gyvenimas ją atvedė prie dar vienos svarbios veiklos – amatų rezidencijos „Savos erdvės“. Pirmieji žingsniai prasidėjo dar 2008 metais, organizuojant tarptautinius keramikos simpoziumus Ramygaloje. Reikšmingas lūžis įvyko 2015-aisiais, kai šeima įsigijo autentišką senovinę sodybą miestelio pagrindinėje gatvėje. Čia pradėjo vykti keramikos simpoziumai, amatų edukacijos, mokymai, menininkų rezidencijos, vaikų ir suaugusiųjų švietimo programos, buvo kuriamos ekskursijos ir turistiniai maršrutai.
Tačiau kartu buvo atkurta ir duonkepė krosnis. Būtent tada L. Kiškienė vėl grįžo prie to, kas jai visada buvo artima – kepinių. Moteris pradėjo kepti duoną senovinėje krosnyje, prikėlė iš užmaršties raguolių, dar vadinamų šakočiais, kepimo įrangą ir vis giliau nėrė į šiuolaikinės konditerijos pasaulį.
„Savų erdvių desertai“ gimė natūraliai – kaip tęsinys jau žinomos „Savų erdvių“ veiklos. Kadangi rezidencija jau buvo subūrusi savo lankytojų ir sekėjų ratą, desertinei buvo paliktas tas pats pavadinimas, tik pridėtas žodis „desertai“, aiškiau apibūdinantis veiklos kryptį.
Man labai sunku papuošti vienodai du tortus – man tiesiog neįdomu.
Šiuo metu konditerė gilina žinias „Baker Street“ studijoje, kur lanko dešimties mėnesių konditerinio meistriškumo kursus. Ji neslepia, kad šis mokymosi etapas jai ypač artimas, nes programoje gausu tiek teorijos, tiek mokslo pagrindo.
„Man labai patinka mokytis, patinka žinoti, kas ir kodėl taip, o ne kitaip daroma“, – sako ji.

Moters desertuose svarbiausia ne tik skonis, bet ir kokybė. Chemijos, mitybos bei technologijų žinios ją įpareigoja naudoti natūralius produktus ir vengti cheminių, net jei sertifikuotų, maistinių dažų. Todėl didelė reikšmė tenka natūraliems spalvų deriniams, subtiliam dekorui ir temai pritaikytam, valgomam puošimui.
„Esu kūrybos žmogus. Kuriant formas, spalvinius derinius praverčia dailės mokytojos išsilavinimas ir patirtis. Man labai sunku papuošti vienodai du tortus. Ne todėl, kad negebėčiau. Man tiesiog neįdomu“, – pasakoja ji.
Nuo duonos iki prancūziškų tortų
„Savų erdvių desertų“ asortimentas – itin platus. Nuo tradicinės duonos iki prancūziškų musinių, arba putėsinių, tortų. Tarp klientų šiuo metu populiariausi tortai, macaronsai ir raguoliai-šakočiai, o vis sparčiau populiarėja ir duona.
Moteris sako kol kas dar neturinti vieno deserto, kurį galėtų vadinti neabejotina savo veiklos vizitine kortele. Tam, jos manymu, dar reikia laiko, o tikrąjį atsakymą kada nors pasakys patys klientai. Tačiau, jei reikėtų įvardyti asmeniškai pačius svarbiausius gaminius, ji nedvejodama išskirtų pyragą „Rožė“, obuolių pyragą ir be maistinių dažų, su autoriniais įdarais gaminamus macaronsus.
Skleidžiamas kepamos duonos kvapas, kurio nenufotografuosi, nenusiųsi, neaprašysi.
Paklausta, ką labiausiai mėgsta gaminti, L. Kiškienė ilgai nesvarsto – jai artima beveik viskas, ką kuria.
„Skleidžiamas kepamos duonos kvapas, kurio nenufotografuosi, nenusiųsi, neaprašysi; išnešantis į kitą dimensiją ant volo besisukantis raguolis (šakotis), svaiginantis karamelės skonis „Rožėje“, tirpstantis obuolių pyrago morenginis paviršius, šokolado jūros, gaminant įdarus prancūziškiems desertams. Ir dar daug, daug kas. Patinka viskas, ką gaminu!“ – atvirauja moteris.

Ji mėgsta eksperimentuoti, tačiau tik tam tikrose technologinėse ir racionaliose ribose. Laiko patikrintas receptas jai reiškia didžiulį darbą, beveik mokslinį tyrimą, todėl tokiu pagrindu ji pasitiki labiau nei trumpalaikėmis madomis. L. Kiškienės vertybiniam skoniui nėra artimi efektingi, bet su pačia desertų kultūra mažai bendro turintys sprendimai, todėl ramygalietė renkasi ne triuką, o tikrą skonį, kokybę ir pagarbą produktui.
Dažniausiai žmonės jos desertus užsako Kalėdoms, Velykoms ir gimtadieniams. Būtent šventės ir ypatingos šeimos akimirkos tampa ta erdve, kur jos kūriniai įgyja dar gilesnę prasmę.
Maloniausia šios veiklos dalis, pasak konditerės, yra raguolio nuėmimas nuo volo ir desertų puošimas. Tuo metu ji daugiausia galvoja apie žmogų, kuriam tas gaminys bus skirtas ir kuriam turės suteikti džiaugsmo.
Sudėtingiausia dalis – technologinė. Kad gaminio forma, tekstūra ir skonis būtų būtent tokie, kokie turi būti, reikia daug tikslumo, žinių ir susikaupimo.
Dovilė BARVIČIŪTĖ / JP.lt
Živilės Večiorkutės ir Laimos Kiškienės asmeninio albumo nuotr.