Raudėnuose skamba liaudiškos melodijos

Gera gyventi ir kurti

J. Lubienė poetiškai kalbėjo apie savo gimtinę – Raudėnus, kur jai pažįstamas kiekvienas žmogus, nuo pat vaikystės žino jų kasdienius darbus ir džiaugsmus, – ir sodiečiai ją gerai pažįsta, vertina jos aktyvią ir prasmingą veiklą. Pasak „Ūkininko patarėjo“ pašnekovės, toks artimas ryšys kuria ypatingą pojūtį – gimtajame kaime esi savas ir saugus. Raudėnuose ji gimė, užaugo, tik keleriems metams buvo išvykusi studijuoti.

Baigusi du universitetus – Klaipėdos ir Šiaulių, J. Lubienė kartu su vyru Vidmantu nusprendė gyventi ir dirbti Raudėnuose. Ji mokykloje vaikus mokė lietuvių kalbos ir literatūros, etikos, etnokultūros, liaudiškų dainų, organizavo įvairias šventes. Visas žinias ir jėgas skyrė savo gimtajam kaimui. Jai kiekviena vieta miela, prabyla pažįstamais balsais, netikėtomis spalvomis.

Raudėnų žmonės jaunajai pedagogei parodė didelį pasitikėjimą – ją išrinko bendruomenės pirmininke. J. Lubienė jau daugelį metų kartu su bendruomene organizuoja šventes, išvykas, koncertus, įgyvendina projektus – viskas dėl Raudėnų, kurie išsaugojo savo unikalumą ir tradicijas.

J. ir V. Lubių šeima netoli Raudėnų įsigijo erdvų vienkiemį su dideliu sodu. Vidmantas – irgi vietinis, dirba seniūnijoje seniūno pavaduotoju, dar ir ūkininkauja, deklaruoja 20 ha, šeima laiko melžiamą karvę ir pulką vištų. J. ir V. Lubiai užaugino dukrą Karoliną ir sūnų Kazimierą. Jie įsikūrė Vilniuje. Karolina dirba šeimos gydytoja, Kazimieras – informatikos specialistas. J. Lubienė prasitarė, kad didysis šeimos sėslumo ir jų uosto inkaras – vyras Vidmantas. Netoli gyvena Jovitos ir Vidmanto mamos, kai reikia, vieni kitiems padeda.

Ansamblyje – ir jaunimas, ir senjorai

Raudėnai J. Lubienei – ne tik namai, erdvi sodyba, bet ir kūrybos erdvė. Čia ji tvirtai suleido šaknis ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Gimtinė jai yra ieškojimų ir atradimų versmė – gyvenimas tarp žemės, kūrybos ir dainų. Vadovei įkvėpimo suteikia žmonės – jų pasakojimai, prisiminimai, gyvenimo išmintis. Visa tai susipina su kasdieniu darbu ir tradicinėmis švenčių akimirkomis.

Bendruomenės vadovė subūrė folkloro ansamblį „Gerviki“, kuriam vadovauja jau keletą dešimtmečių. Užaugo ne viena atlikėjų karta, kuri žino savo istoriją, domisi krašto kultūra ir folkloru. Ansamblyje dainuoja, šoka, tarmiškai bendrauja kelių kartų žmonės. Tradicijos Raudėnų krašte yra gyvos ir su didele pagarba perduodamos ateities kūrėjams. Ansamblis „Gerviki“ reprezentuoja savo gimtinę visoje Lietuvoje – rengia koncertus, išvykas, šventes, susitikimus.

Vadovė paaiškino, kad su jaunimu bendrauja paprastai ir nuoširdžiai, stengiasi neprimesti tradicijų, leidžia jas patiems patirti. Kai jauni žmonės pajunta dainų grožį, šokio jėgą, švenčių nuotaiką, bendrystės jausmą, tada atsiranda dar didesnis susidomėjimas krašto kultūra. Ansamblio dalyviai dainuoja, šoka, keliauja, kartu švenčia šventes, – tai suartina ir jaunus, ir vyresnius. Raudėnuose dažnai skamba liaudiška muzika ir dainos.

Tradicinė Jurginių šventė

Su visomis apeigomis ir paprotiniais ritualais Raudėnuose švenčiamos Jurginės. Pagrindinė organizatorė – etnokultūros magistrė J. Lubienė. Jurginės – jauki, bendruomeniška, smagi gyvoji kaimo tradicija. Raudėnai tą dieną – tarsi didelis spalvingas pavasario paveikslas. Nuo 2000 m. Jurginės švenčiamos Lubių sodyboje. Šventės dieną didelis sujudimas – dainuodami pasveikina žemę, apeina javų laukus, į pavasario žalumą išveda galvijus, ant laužo didelėje keptuvėje kepa kiaušinienę. Vaikams patinka šėlioti, žaisti liaudiškus žaidimus.

Jurginės – pavasario pabudimo, gyvybės ir žemdirbių bendrystės su gamta ir su saviškiais šventė. Jovitai pagrindinis pagalbininkas yra vyras Vidmantas, talkina ir mama, ir anyta, įsitraukia visa bendruomenė. Anot J. Lubienės, tądien susirinkę namiškiai ir svečiai laiką ir erdvę matuoja dainomis, tradicijų prisiminimu ir jų atkartojimu, buvimu kartu gamtoje – jurginėjimu, visi, sujungti bendrystės, džiaugiasi atgijusia gamta.

Geros emocijos įkvepia pavasario darbams, suteikia vilčių, kad žemė bus dosni ir subrandins gerą derlių.

Viskas sukasi ratu

Raudėnuose ne tik Jurginės smagiai švenčiamos. Ansamblio vadovė ir renginių režisierė pasakojo, kad visa, kas gyva, sukasi kasdienybės gausos ir šventinių akimirkų rate. Nedideliame, ramiame kaime švenčiamos įvairios šventės – kalendorinės, bendruomenės, religinės, valstybinės ir kt. Pasak bendruomenės vadovės, mažas teritorijos dydžiu ir žmonių skaičiumi kaimas neturi prabangos ir galimybių kažko atsisakyti, tačiau per tą mažumą įgyja stiprybės ir jėgos telktis, burtis, vienytis ir branginti visa, kas yra šalia: bendruomenę jungia panašus gyvenimo būdas, tradicijos, bendri džiaugsmai, žemės darbai, ta pati krašto šnekta.

Pasak ŪP pašnekovės, iki sielos gelmių vertinamos ir puoselėjamos senosios tradicijos, ir tai ne tik prisiminimai apie praeitį, bet ir noras ant tvirto pagrindo statyti ir kurti dabartį bei ateitį.

J. Lubienė tvirtino – sodiečiai žino savo vertę. Orumas ir pasitikėjimas savo jėgomis ne tik suburia žmones, bet ir padeda išsaugoti tai, kas brangu ir gyvybiškai svarbu krašto kultūrai, identitetui, jungčiai tarp praeities, dabarties ir ateities. Taip į Raudėnus atėjo kultūros kelias „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849)“. J. A. Pabrėža buvo kunigas, etnografas, pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas, mokslo terminijos kūrėjas, švietėjas, keletą metų dirbo Raudėnų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčioje. Per Raudėnus tęsiasi septynių Žemaitijos savivaldybių kultūros kelias, kuris atnešė naujų pažinčių, įdomių susitikimų, idėjų. Raudėnų takais vaikščiojo daug žinomų žmonių.

Daug ko išmoko

Kaip ir visa Lietuva, Raudėnai mažėja, išsibarsto, jauni žmonės išlekia į didmiesčius. Bendruomenės pirmininkė prasitarė, kad ir jos gimtinėje esama nykimo, užsidarymo, bet kartu pasidžiaugė nuoširdžiu žmonių bendravimu. Drąsina ir stiprina žinojimas, kad žmonės čia moka būti kartu – vieni kitiems padeda, palaiko, kai reikia, susiburia bendram darbui, talkai, šventei. Ne deklaratyvus, o tikras bendruomeniškumas ir darna sukuria ypatingą kaimo dvasią.

Gimtasis kaimas, pasak J. Lubienės, ją praturtino ypatinga patirtimi, iš sodiečių išmoko paprastų, bet labai svarbių dalykų – kantrybės, nuoširdumo, paprastumo, darbštumo. Kaimo žmonės nekalba skambiais sakiniais, nesako tuščių žodžių. Jų gyvenimo būdas paliudija tikrąsias vertybes – pagarbą žmogui, meilę žemei, tikrumą ir atsakomybę už tai, ką daro. Tai – neįkainojamos gyvenimo vertybės.

Raudėnuose yra gerų permainų, sodiečiai mielai priima naujas idėjas ir jas realizuoja, įgyvendina svarbius projektus – taip nuolat gražėja kaimo aplinka, skamba Poezijos pavasario balsai, rengiami įdomūs susitikimai. Nors kaimas keičiasi lėtai, tie pokyčiai prasmingi ir ryškūs, atnešė gerų vėjų, bet kartu leidžia išlaikyti tradicijas ir eiti pirmyn su pasitikėjimu ir tikrumu.

Ansamblio „Gerviki“ vadovė ir bendruomenės pirmininkė sakė, kad gyvenimas gimtinėje išmokė būti dėkinga už paprastus dalykus, tikrus ryšius, o sodiečių patirtį priima ir vertina kaip dovaną. Raudėnai yra ta vieta, kuri nuolat primena, kas iš tiesų svarbiausia: nuoširdumas, bendrystė ir gyvas ryšys su savo šaknimis. Gimtasis kaimas jai tapo įkvėpimo šaltiniu ir ramybės erdve.   

Autorės ir Jovitos LUBIENĖS nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja