Saulės mūšio žinia: laisvę mylinčių žmonių nenugalėsi

„Visada čia minėsime mūšio sukaktis“

Renginio dalyviai šį kartą gausiai susibūrė ne memorialo aikštėje su iškilusia pergalės simbolio smaile, o aikštės prieigose prie senojo paminklinio akmens Saulės mūšiui įamžinti.

„Pirmuosius renginius, skirtus Baltų vienybės dienai, kuri siejama su Saulės mūšio data, rengdavome tai Žagarėje, tai Joniškio parke, – dalijosi su redakcija prisiminimu Rasa Ališauskienė, Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus direktorė. – Bet, kai buvo sutvarkyta memorialo teritorija, norėjome į ją sugrąžinti žmones. Nepaisant trukdžių, būtent Jauniūnuose minime ir visada minėsime Saulės mūšio sukaktis ir Baltų vienybės dieną, ir ugnies sąšauka čia vyks.“

Direktorė pasidžiaugė, kad ir mokslinė konferencija sulaukė auditorijos susidomėjimo, kad mokslininkų pasiklausyti atvyko žmonės ir iš Šiaulių, ir net iš Palangos. Doc. dr. Gintautas Zabiela skaitė pranešimą: „Mūšių tyrimų problematika ir perspektyvos Saulės mūšio kontekste“, dr. Tomas Baranauskas – „Saulės mūšis ir Žiemgala”.

„Nors istorikai dar neranda tikslios mūšio vietos, bet abu mokslininkai pasidžiaugė, kad joniškiečiai esame sukūrę memorialą, skirtą įamžinti Saulės mūšiui, kad turime vietą, kurioje visi galime minėti istorinę sukaktį, – akcentavo Rasa Ališauskienė. – Kas mes būtume, jeigu nepažintume ir nebrangintume savo istorijos.“

Dalyvių akcentai

Nuo ryto pievoje kūrėsi amatininkų palapinės, viduramžių kovų apranga išsiskyrė Lietuvos ir Latvijos gyvosios istorijos ir istorinės rekonstrukcijos, senovės kovų klubų nariai. Demonstravo žiedinius šarvus, šalmus, kalavijus ir kirvius, rengdamiesi riterių turnyrui ir mūšio inscenizacijai. Iš viso renginyje buvo atstovaujama 13-kai istoriją puoselėjančių ir istorines kovas atkuriančių klubų ir draugijų. Tarp jų ir pirmus metus gyvuojantis kraštiečių gyvosios istorijos klubas „Mūša“.

Kalvystės, audimo, mezgimo, keramikos meistrai ne tik rodė savo meistrystę, bet ir mokė norinčius pabandyti austi, virvelinius puodelius lipdyti ar dumples pūsti. Renginio dalyviai turėjo progos išbandyti šaudymą iš lanko, senovinius stalo žaidimus, o mažiausieji stengėsi „sužvejoti“ kuo daugiau žuvelių. Akį traukė senovinė juvelyrika – archeologinių radinių kopijos. Kaip tikroje stovyklavietėje viliojantys kvapai sklido nuo katile verdamo viralo, ant stalo dengiamų senovinių užkandžių.

Latvis Toms Daume iš Tervetės, iš karybos klubo „Heiligenberg“ pirmą kartą dalyvavo Saulės mūšio pergalės minėjime ir rengėsi mūšio inscenizacijai. „Aš pats esu dailininkas, man labai patinka ir ši vieta, ir renginys. Baltų tautoms, visoms tautoms, reikia puoselėti draugystę“, – sakė latvis.

Vilniaus klubo „Varingis“ atstovas Arnoldas Kunigauskas, pirmi metai dalyvaujantis kovos rekonstrukcijose, vylėsi, kad lietuviams, o ne kalavijuočiams, atstovaus Saulės mūšio epizodo rekonstrukcijoje. Susidomėjusiems jis rodė viduramžių ginklų ir šarvų įvairovę, aiškino, kiek svėrė kovinė apranga: „Žiedmarškė – 10–12 kilogramų, šalmas – porą kilogramų. Saulės mūšyje kovota kalavijais, kurie tiesūs ir dviašmeniai, ir kirviais, nėra labai sunkūs, galite pakilnoti“.

Iš Vaivadiškių, esančių netoli Vilniaus, atvyko archeologas ir juvelyras Evaldas Babenskas, akį traukė jo dirbiniai.

„Darau tik archeologinių radinių tikslias kopijas – taip mokau istorijos, – sakė jis, rodydamas sidabrinius ir žalvarinius žiedus, sages ir kitus papuošalus, o pats buvo įsisegęs 900–1000 metų lietuviškos vyriškos segės, rastos 40-mečio vyro kape, kopiją.

„Puiku, kad daromas renginys paminėti tokią svarbią Lietuvai datą, kuri pakeitė mūsų istoriją. Svarbiausia net ne pats memorialas, nors jis daro įspūdį, svarbiausia yra žmonės, kurie čia susirenka, prisimena šią datą ir sužino kažką naujo“, – teigė archeologas.

Žygio akcentas

Vidudienį buvo pasitikti Vyčio rinktinės žemaitukų žygio dalyviai. Trys raiteliai ant žirgų su Žemaitijos ir Kariuomenės istorinėmis vėliavomis atjojo į renginio stovyklavietę, kartu su jais atriedėjo bričkelė, pakinkyta žemaituku.

Tarp raitelių jojo kraštiečiams gerai pažįstamas Jonas Pidkova iš Drąsutaičių su trakėnų ristūnu Kuporu. Jis Vyčio rinktinės žygiuose dalyvavo jau penktą kartą. Šiųmetinis žygis, kurį rengė Žemaitukų arklių augintojų asociacija ir Lietuvos kariuomenė, buvo jau septintasis.

„Nepakartojamas jausmas, kai joji per miškus, per kaimus, kai sutinka ir sveikina bendruomenės, o kai pasieki žygio tikslą, apima pasitenkinimo jausmas, kad įvykdei tai, ką buvai numatęs,“ – sakė Jonas Pidkova.

Vaikai klausė Jono, ar gali jo žirgą paglostyti? Ir su džiaugsmu glostė. Berniukai ir mergaitės iš Joniškio Mato Slančiausko progimnazijos negalėjo atsitraukti nuo žemaituko, kurį jiems mielai užleido pajodinėti žygio vadas Marijus Čekavičius, Žemaitukų arklių augintojų asociacijos atstovas.

Marijus Čekavičius garsino, kad keturias dienas su trimis nakvynėmis tęsėsi žygis, skirtas Saulės mūšio pergalei paminėti. 155 kilometrai nujoti nuo Žemaitijos Tverų žemės, Lopaičių piliakalnio iki Jauniūnų, Saulės mūšio įamžinimo vietos. Smalsuolių apsuptas apie žygį pasakojo ir žygeivis majoras Donatas Mazurkevičius, atstovavęs Lietuvos kariuomenės Karybos institutui.

Žygio rengėjai primena, kad Tveruose, nuo kurių prasidėjo žygis, gyveno ir savo kariauną telkė kunigaikštis Vykintas, vadovavęs lietuviams ir žemaičiams Saulės mūšyje.

„Kai 1236-ųjų metų rudenį Kalavijuočių ordino riteriai, nešdami ugnį ir kalaviją, tikėjosi parklupdyti mūsų kraštą, jie nežinojo vieno dalyko. Jie nežinojo, kad šiose žemėse gyvena žmonės, kurie labiau už viską vertina laisvę ir kuriuos Vykintas sugebėjo suvienyti į vieną nenugalimą kumštį.

Mes tęsiame tradiciją pagerbti tuos, kurie pasiekė pergalę ir atkūrė taiką mūsų žemėje, Saulės mūšio pergalė buvo ženklas atėjūnams, kad nėra ko brautis į mūsų žemę – gausit į galvą“, – pabrėžia Vyčio rinktinės žygio vadas Marijus Čekavičius.

Rūta JANKUVIENĖ / „Šiaulių kraštas“

Alvydo Užkuraičio ir Kęstučio Šliauterio nuotr.