Šeimos stebuklas – kuriamas mūsų pačių

Šeimos gyvenimas sukasi tarsi kaleidoskopas. Jurgita, garsėjanti kaip talentinga proginių ir kitokių rūbų siuvėja, šiuo metu daugiau laiko skiria mažiausios mergaitės priežiūrai, sukasi po erdvius ir šviesius šeimos namus, rūpinasi visų mergaičių gerove. Ramūnas – darbštus ūkininkas, javų augintojas, didelę metų dalį paskendęs darbuose, tačiau visuomet randantis laiko šeimai. Tai liudija gražiausių šeimos akimirkų nuotraukų galerija, laimingos ir mylinčios vyro bei žmonos, mergaičių akys. Namuose vyrauja atvirumo, pagarbos ir pasitikėjimo vienas kitu atmosfera. Veikli šeima spėja atsidurti ir bendruomenės įvykių, švenčių sūkuryje.

Tačiau jei ne Jurgitos ir Ramūno atkaklumas, pasiryžimas, drąsa, viso to galėjo ir nebūti. Netgi šių, pakankamai naujų namų. „Dvylika metų šioje sodyboje gyvenome šimtamečiame name. Buvome nusprendę statytis savo namą ir svajonę įgyvendinome. Kiaules su mano tėvukais auginome, siuvau, vyras ūkininkavo, kabinomės, kaip galėjome. Negąsdino sunkumai. Buvome ir darbą užsienyje išmėginę, bet aš sau po to pasakiau – svetimiems daugiau nedirbsiu, geriau vargsiu savo šalyje“, – tvirtu požiūriu stebina moteris.

Bet namai, užaugus vasaromis čia krykštavusiems taip jų mylimiems krikšto vaikams, galėjo likti tušti ir tylūs. „Taip susiklostė, kad savo vaikučių susilaukti negalėjome, bandymai galiausiai ėmė grėsti mano pačios gyvybei. Ramūnas pasakė: man tavo gyvybė svarbiau. Aš be galo džiaugiuosi savo vyru, nes jis nepalūžo, nepaliko, išbandymus atlaikė“, – dėkinga jaučiasi Jurgita. Taip abu pamažu ėmė svajoti apie globą.

Todėl ir norisi sakyti, kad šeima – tai kūryba, kiek į ją savęs įdėsi, tiek ir turėsi… Jurgita ir Ramūnas apsisprendė kurti tokią šeimą, kokią turi dabar – kupinus namus vaikų klegesio. Šį sprendimą, brendusį keletą metų, labai palaikė broliai, seserys, kiti artimieji. „Pradžioje galvojome, kad globosime vieną mergaitę. O šiuo metu namuose gyvena penkios įvairaus amžiaus mergaitės“, – šypsosi pašnekovai.

Nors formaliai globėjų pareiga – padėti vaikui saugiai augti globos laikotarpiu, Jurgita ir Ramūnas įsitikinę, kad jausmai ir abipusis prisirišimas yra neatsiejama šio proceso dalis. Vaikams jie suteikia visavertį šeimos gyvenimą ir skiepija svarbiausias vertybes – pagarbą vienas kitam ir sau, kaip asmenybei.

„Žmogaus vertybės susiformuoja šeimoje, iki 5–6 metų amžiaus, tad jeigu jos buvo įskiepytos netinkamos, mes turime jas „šlifuoti“ dešimtkart daugiau, sunkiau. Kiek galime, tiek įdedame. Aišku, neperspaudžiant, negali reikalauti per daug. Bet pagrindą mergaitėms turiu įskiepyti“, – sako Jurgita.

Todėl vaikai namuose turi nors nedideles, bet svarbias kasdieninės ruošos pareigas. „Kviečiu, paraginu kartu su manimi gaminti valgį, nes tikiuosi, kad mergaitės užaugusios, kai pačios bus mamos, prisimins, ką ir kaip darėme čia“, – sako moteris.

Šeimoje galioja ir kita taisyklė: aštuntą valandą vakaro telefonai padedami į šalį ir naršymas internete, socialiniuose tinkluose baigiamas. Ir tai galioja visiems – tėvams ir vaikams, antraip koks būtų pavyzdys?

„Gal aš kartais per daug gera būnu, tai jeigu leidžiu peržengti ribas ir nesusitvarkau, prašau vyro pagalbos“, – juokiasi pašnekovė. Ramūnas taip pat daug laiko skiria bendravimui su vaikais, susėdęs padiskutuoja, kaip dera ir nedera elgtis, padalija tėviškų patarimų. „O jei pavargstu nuo moteriško šurmulio namuose – žvejoti iš važiuoju“, – juokiasi geraširdis ir kantrus vyras.

Pradėjusi nuo pirmųjų mokymų būsimiems globėjams Kėdainių pagalbos šeimai centre, šeima žinias ir gebėjimus tobulina nuolat, bet kada prireikus gali pasikonsultuoti su pagalbos šeimai centre padedančia komanda. Juk ir patiems globėjams neretai prireikia palaikymo. Į pastabą, kad veikiausiai žinanti tiek, jog ir kitiems tėvams galinti patarti, Jurgita atsako šypsodamasi: „Man padeda mokymai ir patirtis, kaip spręsti problemas. Būna visko. Ypač daug kantrybės tėvams reikia su paaugliais, jų emocijų audromis. Būna, kad ir kitas mamas pakonsultuoju… Pabrėžiu, kad nereikia prieš vaiką kelti balso, šaukti, rėkti, grasinti. Aš pasivedu vaiką į kambarį ir pasikalbu akis į akį. Pasakau, kad tavo elgesys netinkamas, leidžiu nusiraminti. Negalima šaukti ant vaiko kitų akivaizdoje, tai jį pažemina.“

Globa ir rūpestis kitais Jurgitai ir Ramūnui įskiepyti jų pačių šeimose. Abu augo su broliais ir seserimis, tėvai negailėjo vaikams dėmesio, skiepijo darbštumą. Jurgita buvo vyriausia iš seserų, jaunėlę praktiškai ir užaugino. „O aš ir neskubėjau tekėti, su Ramūnu tuokėmės, kai buvau 25-erių“ ,– šypsosi Jurgita, atsakydama į klausimą, ar nesinorėjo „pagyventi sau“.

Judviejų santuoka šiemet skaičiuoja 21 metus. Pirmoji pažintis įvyko Pernaravoje, šokiuose. „Savo mergaitėms pasakoju, kas man labiausiai įstrigo… Ramūnas po dviejų mėnesių bendravimo paklausė: ar galiu jus pabučiuoti? Mane sužavėjo toji pagarba, kultūringumas“, – pasakoja Jurgita.

Paklausus, kas juos abu sieja, susimąsto ir vėliau atsako: pagarba vienas kitam. „Mergaitės mato – mes nesame gyvenime vienas kitam pasakę šiurkštaus, negražaus žodžio. Diskusijų būna, bet vaikai nemato ir negirdi piktų žodžių. Po diskusijų randame kompromisą“, – pasakoja pašnekovai.

Perpublikuota iš „Rinkos aikštė“

Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.