Sėkmės paslaptis – natūralūs pieno gaminiai

– Kaip kilo mintis įkurti ŽŪB „Šaltekšnis“? Kodėl pasirinkote pieno perdirbimą?

– Kai tėtis, mama, mudu su vyru ir močiutė išėjome iš kolūkio ir visi atsiėmėme pajus, tėtis 1991 m. įkūrė ŽŪB „Šaltekšnis“. Iš pradžių trejus metus vertėmės augalininkyste, o vėliau pradėjome laikyti karves. Primelždavome daug pieno, deja, parduoti jo neapsimokėjo, nes už pieną mokėdavo tik centus, todėl mama nusprendė rauginti pieną ir spausti sūrius. Į šį verslą greitai įsitraukėme visa šeima – pasistatėme sodybos kieme nedidelį pieno perdirbimo cechą. Vėliau sugalvojo sūrius dar ir parūkyti. Visą produkciją parduodavo turguje. Iš pradžių perdirbdavome nedidelį pieno kiekį, vėliau pradėjome pieną supirkinėti iš aplinkinių ūkininkų ir po truputį plėtėmės.

1994 m. atėjo mintis šeimos verslą perkelti į tuščią kolūkio kontorą, kad į veiklą galėtų įsitraukti daugiau žmonių. Pirmame aukšte buvo pastatyti pieno perdirbimo įrenginiai, antrajame įsikūrė administracija. Perdirbant vis daugiau pieno, atsirado galimybė produktus tiekti į prekybos centrus, miestų turgavietes, o gamybinėms įmonėms ėmėme tiekti žaliavą – šviežią natūralią grietinėlę veždavome Marijampolės ir Kauno konditerijos cechams, kepykloms.

– Kokių pokyčių bendrovei atnešė stojimas į Europos Sąjungą (ES)?

– Reikėjo atlikti rekonstrukciją, kad atitiktume ES reikalavimus ir gautume „europinį ženklinimą“ (CE ženklą (Conformité Européenne), nurodantį, kad gaminys atitinka ES saugos, sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimus – red. past.). Mums pavyko, nors tuo metu duris užvėrė nemažai pieno perdirbimo cechų. Norėdami atitikti reikalavimus kapitaliai suremontavome patalpas, atskyrėme gaminamos produkcijos srautus, pastatėme naują vandens gręžinį. Didelės investicijos nenuėjo perniek, nes gavome ES paramą, už kurią įsirengėme nuotekų valymo įrenginius, rekuperaciją, atnaujinome kai kuriuos gamybinius įrenginius.

Dar tenka nuolat atnaujinti transporto ūkį – produkcijai išvežioti skirtus autobusiukus, pienvežius, nes patys surenkame žaliavą iš pieno supirkimo punktų, aplinkinių kaimų gyventojų, stambesnių ūkininkų.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti ūkiui?

– Tiek metų dirbant, negali nesusidurti su įvairiais sunkumais. Vienas didžiausių iššūkių buvo cecho rekonstrukcija, kad atitiktume ES reikalavimus. Dirbame be paskolų, savo jėgomis, todėl tai buvo finansiškai sudėtinga. Mums pavyko, nors, kaip minėjau, dalis mažesnių cechų buvo priversti nutraukti veiklą.

Visą veiklos laikotarpį besitęsiantis iššūkis yra nepastovios pieno supirkimo kainos, kurioms, būdami maži, neturime jokios įtakos. Per 30 metų žaliava nuolat labai brangsta arba labai pinga, o mes negalime žaibiškai reaguoti į pokyčius ir pakelti ar sumažinti kainų jau rytojaus dienos produkcijai. Maždaug per mėnesį pavyksta su klientais suderinti naujas kainas, todėl, kai žaliava staiga brangsta, kurį laiką žymiai mažėja pajamos. Tiesa, situacija išsilygina, kai kitąkart žaliava atpinga, nes naujų kainų nustatymas taip pat užtrunka. Tokie svyravimai vyksta metai iš metų ir niekada negali prognozuoti, kaip bus toliau. Šiuo metu žaliava yra labai pigi, bet ir produkcijos kainas turėjome sumažinti, reaguodami į pokyčius, kuriuos lemia didieji rinkos žaidėjai.

– Nemažai produkciją gaminančių įmonių atvirauja, kad veiklą apsunkina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) reikalavimai.

– Tiesą sakant, mes džiaugiamės, kad vyksta nuolatiniai patikrinimai ir kad pavyksta bendradarbiauti su VMVT. Stengiamės atitikti visus higienos bei maisto saugos ir kt. reikalavimus, kad nekiltų problemų nei mums, nei vartotojams. Manau, kai viską prižiūri ir laikaisi nustatytos tvarkos, tada nebaisu, kad tarnybos atvažiuos neįspėjusios.

– Kokia situacija su pieno gamintojais regione? Ar nereikia žaliavos ieškoti kitur?

– Turime pakankamą pasiūlą, bet pieno ūkių tikrai sumažėję, greičiausiai dėl pieno supirkimo kainų svyravimų. Visgi esame nedidelė įmonė, todėl žaliavos nepritrūkstame, nereikia, kaip didiesiems gamintojams, vežtis papildomai žaliavos iš kaimyninių šalių. Manau, labai svarbu sąžiningai bendradarbiauti su vietos ūkininkais, iš anksto sudaryti sutartis, laiku atsiskaityti, tuomet nekils sunkumų dėl žaliavos.

Per mėnesį perdirbame apie 500 t pieno. Iš jo gaminame sūrius, varškę, grietinę, grietinėlę, rūgpienį. Sūrius gaminame su įvairiais prieskoniais, česnakais, kmynais, taip pat rūkytus. Nuo pat bendrovės įsikūrimo pagal seną močiutės receptą spaudžiame saldžius varškės sūrius. Pagal klientų užsakymus galime pagaminti iki 5 kg svorio sūrius, pagardintus razinomis ar aguonomis. Šie proginiai desertiniai sūriai keliauja ant vestuvių, krikštynų ir kitų švenčių stalo. Gaminami 12 rūšių sūriai.

Nors pieno gaminių konkurencija Lietuvoje didelė, bet mums pavyksta išsilaikyti, nes „Šaltekšnio“ gaminiai išsiskiria natūralumu – nenaudojame jokių konservantų, produktų galiojimo laiką pailginančių priedų, augalinių riebalų, tik pieną, natūralų raugą, druską ir prieskonius.

– Kokios naujos technologijos diegiamos jūsų įmonėje?

– Cechą papildėme pusiau automatiniu produktų pilstymo įrenginiu, galinčiu fasuoti grietinę į indelius. Darbo našumą padidino nauja pilstymo į butelius įranga. Gaminant itin praverčia pasterizatorius su sūrio gamybos moduliu ir automatine pjaustykle, kuriuos naudojame gamindami sūrius, jogurtą. 2023 m. atnaujinome visą įrangą, o tai pagrindinį separavimo ir pasterizavimo procesą pavertė greitesniu ir ekonomiškesniu – padidinome pieno perdirbimo pajėgumus. Taip pat šiais metais gavus APVA paramą įrengta saulės elektrinė su energijos kaupikliu, padedanti mažinti energijos išlaidas ir tausojanti gamtą.

Nors įrenginiai vis atnaujinami, kad atitiktų ir reikalavimus, ir mūsų poreikius, visgi pieno perdirbimo ceche yra daug rankų darbo, pavyzdžiui, spaudžiant sūrius. Nesame tokie dideli, kad mums reikėtų gamybos linijų, todėl nemažai darbų atliekama rankomis.

– Kiek yra darbuotojų, o gal dirba tik šeimos nariai?

– Pas mus dirba 55 darbuotojai ir jais galime tik pasidžiaugti. Kai kurie mūsų bendrovėje darbuojasi net 20 ir daugiau metų. Gamyboje yra puikių specialistų – gamybos meistrė, separuotoja, laborantės, nuo kurių priklauso produktų kokybė. Žmonės tikrai dirba nuoširdžiai, o mes džiaugiamės, kad savo kraštiečiams sukūrėme tiek darbo vietų.

– Kokie pagrindiniai faktoriai lemia, kad ŽŪB „Šaltekšnis“ pavyksta taip ilgai gyvuoti?

– Viena iš priežasčių yra švieži ir kokybiški produktai, kuriems pagaminti reikia daug nuoširdaus darbo. Svarbus svertas yra tai, kad bendrovėje dirbame visa šeima. Jaučiame didžiulę atsakomybę, stengiamės viską kruopščiai sužiūrėti, sumaniai įvertinti, priimti strategiškai palankius sprendimus. Žinoma, planavimas mūsų sektoriuje yra vienas sudėtingiausių dalykų, nes pieno kainos visada yra kintančios. Kartais jos svyruoja 30–50 ct/l ir nuo to priklauso visi kiti dalykai. Negali nieko per daug planuoti, todėl gyveni šia diena. Didelei daliai ūkininkų tai nepriimtina, todėl traukiasi iš šio sektoriaus.

– Kokią matote bendrovės ateitį?

– Sunku prognozuoti, stengsimės toliau dirbti, bet viskas priklausys nuo situacijos rinkoje. Visgi išsilaikėme 30 metų, tad tikiu, kad ir toliau pavyks sėkmingai dirbti, išsilaikyti. Apie ateitį labai negalvojame, nesvarstome, kaip bus, tiesiog dirbame, kol viskas sekasi. Džiugina, kad vartotojai vertina mūsų produkciją, kuri tikrai skiriasi nuo lenkiškos. Tokių tradicinių sūrių, kokius mes gaminame, apskritai Lenkijoje nėra. Pas mus iš Punsko regiono atvyksta prekybininkai ir vežasi mūsų produkciją pas save. Tai papildomas įvertinimas, kad dirbame teisingai.

Redos ALIŠAUSKIENĖS nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja