Senelių ir tėvų pėdomis

Kelios ūkininkų kartos

V. Kvedys „Ūkininko patarėjui“ pasakojo, jog Stirbaičiuose, panaikinus kolūkius, pradėjo ūkininkauti jo seneliai. „Vėliau prisijungė ir mano tėvai – Jolita ir Vaidas Kvedžiai, o galiausiai toje pačioje vietoje dabar darbuojuosi ir aš. Nuo mažens man labai patiko kaimiški rūpesčiai. Dar visai mažas senelio prašydavau, kad per javapjūtę kartu vežtųsi kombainu į laukus. Traukė ir žemės ūkio technika. Visuomet žinojau, kuo būsiu užaugęs, ką veiksiu. Užtikrintai į žemės ūkį ėjau ir atėjau“, – atviravo jaunasis ūkininkas.

Vos 14 metų V. Kvedys pirmą kartą pabandė suvaldyti kombainą, todėl dabar juokais teigia, kad ūkininkauja pusę viso savo gyvenimo. Išskyrus savo tėvų ir savo ūkį, niekam ir niekur kitur ūkininkas nėra dirbęs.

Ūkininkas yra baigęs agronomijos magistrantūros studijas. Jo teigimu, išsilavinimas ir žinios leido ir leidžia savarankiškai priimti tam tikrus agronominius sprendimus. Nors po studijų buvo sulaukęs pasiūlymų dirbti rimtoje firmoje, vis tiek nusprendė puoselėti ir modernizuoti savo ūkį.

Ūkininkavimo kryptis V. Kvedžio ūkyje lieka ta pati, kaip ir jo senelių bei tėvų. „Taip jau atsitiko, kad aš rūpinuosi augalininkystės reikalais, ūkyje organizuoju visus darbus. Tėvams, kurie irgi ūkininkauja, dabar lengviau, jiems lieka gyvulininkystės rūpesčiai. Taip su tėvais ir pasidalijame visą krūvį. Nors ūkiai atskiri, vieni kitiems draugiškai padedame“, – pasakojo ŪP pašnekovas.

Jaunasis ūkininkas laiko 30 melžiamų karvių ir maždaug tiek pat – mėsinių galvijų. Ateityje labiau norėtų orientuotis būtent į mėsinių galvijų auginimą. „Yra ir samdytų darbuotojų, bet jie dažniausiai atlieka darbus laukuose. Gyvulius stengiamės patys prižiūrėti“, – pažymėjo agronomas.

V. Kvedys turi aštuoniolikmetį brolį Joną, kuris labai domisi anatomija. „Broliui labai patinka ir gyvuliai. Todėl jis vis dar svarsto, ar būti žmonių gydytoju, ar rinktis studijuoti veterinariją“, – pasakojo ūkininkas.

Nuo 15 iki 300 ha

Savo ūkyje V. Kvedys augina įvairias – tiek populiarias, tiek ir rečiau sutinkamas – kultūras. Viena iš tokių kultūrų – facelijos. Kai facelijų laukai gražiai pražysta, ūkininkas rengia edukacijas, vyksta fotosesijos. „Pastatome suolelį, kad žmonės galėtų pasėdėti ir pasigrožėti nuostabiu vaizdu. Ir patiems gražu, ir kiti džiaugiasi“, – pastebėjo ŪP pašnekovas.

Ūkininkas sėja ir kukurūzų, kviečių tiek pardavimui, tiek ir gyvulių pašarams. Bendri žemės plotai siekia apie 300 ha, nors prieš keletą metų buvo 120–140 ha.

„Didžioji dalis dirbamos žemės – nuomojama. Smagu, kad dauguma aplinkinių žmonių pasitikėjo manimi, nors ir esu jaunas ūkininkas. Sulaukiau net raginimų stengtis ūkininkauti šiuolaikiškai, plėstis. Dirbau su šeimos ir antrosios pusės – Renatos – palaikymu. Žiūrint nuo pačios pradžios, seneliai dirbo tik apie 15 ha žemės. Dabar ūkis tikrai smarkiai padidėjo“, – apie ūkio pokyčius ŪP pasakojo V. Kvedys.

Ganyklos sudaro tik apie 15 ha. Ūkininkas paskaičiavo, kad ekonomiškiau yra gyvuliams atvežti pašarų, negu juos ganyti laukuose. Fermose yra įrengtos šėryklos, gyvuliai nuolat gauna ir kukurūzų, kitų reikiamų pašarų. Yra laisvas išėjimas ir į lauką.

Modernumas ir šiuolaikiškumas

Dar studijų laikais, pasak V. Kvedžio, jis suvokė išmaniųjų technologijų naudą. Todėl ūkyje į techniką yra įdiegtos automatinės valdymo sistemos, kad darbas būtų greitesnis ir lengvesnis, sumažėtų degalų, trąšų, augalų apsaugos priemonių sąnaudos.

„Aš naudoju ūkio valdymo „Geoface“ programą, kuri man labai patinka ir tinka. Neseniai atsinaujinome purkštuvą, orientuotą į kintamą pesticidų purškimo normą ir žemėlapius. Trąšų barstytuvą buvome atsinaujinę jau anksčiau, galime pagal kintamą normą atskirai berti tiek fosforo, kalio trąšas, tiek ir kalkes“, – pagrindinius išmanesnius įrankius ir prietaisus vardijo agronomas.

Ateityje, jei sveikata ir finansinės galimybės leis, ūkininkas ketina pastatyti angarą, kuriame norėtų įrengti džiovyklą ir valymo įrenginį. Tai leistų pačiam pasiruošti sėklą.

Iki 200 t grūdų V. Kvedys laiko tam pritaikytuose pastatuose. Tačiau tuo pat metu stebi MATIF biržos kainas, sudaro išankstines sutartis, kad netektų derliaus parduoti pusvelčiui paskutinę minutę.

Ūkiai nyksta

Jaunajam ūkininkui labai gaila, kad šalyje dėl įvairių priežasčių nyksta ūkiai – dėl pačių ūkininkų sveikatos, neaiškios ateities, kainų šuolių. Tačiau labiausiai jam skaudu dėl to, kad dažnu atveju nėra ūkių veiklos tęstinumo.

„Būdavo, kad tai vienam, tai kitam nestambiam ūkininkui kokį žolės plotelį nupjaudavau, pagelbėdavau kituose darbuose. Dabar jau tų ūkininkų nebelikę. Liūdna, kad mes plečiamės pasitraukiančiųjų iš aktyvios ūkinės veiklos sąskaita. Verčiau jau likčiau ir aš pats smulkesnis, bet kad daugiau mūsų būtų ir draugiškai dirbtume. Bet yra, kaip yra“, – svarstė ŪP pašnekovas.

Kartu – jėga

V. Kvedys pasakojo, kad Gaurės seniūnijoje, kuriai priklauso Stirbaičių kaimas, 10–15 km spinduliu yra ir stambių ūkininkų, kurie vieni kitiems pagelbėja per darbymetį, ypač rudenį. „Kartu, pavyzdžiui, kukurūzus pjauname, suvežame, smulkiname, kooperuojamės bet kokiai bėdai ištikus“, – pažymėjo jaunasis ūkininkas.

V. Kvedys yra Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) narys, dalyvauja jos veikloje. Teko ne kartą per LŪS rengiamas akcijas pasiekti Vilnių, prisijungti prie traktorių eglutės akcijos.

„Vienas ne ką nuveiksi. Kai daugiau žmonių susirenka, tai ir idėjų, nuomonių gimsta daugiau. Galų gale – ir jėga visai kita“, – neabejojo jaunasis ūkininkas. Jo nuomone, ūkius gali išgelbėti, padaryti juos stiprius tik kooperacija. Ypač tai aktualu jauniems ūkininkams ir ūkiams. Kam vienam pirkti padargą, kai tą padaryti gali du ūkininkai ir pasidalyti, be to, dar ir pinigų nemažai sutaupyti. „Su ūkiais, su kuriais bendraujame, stengiamės dalytis ir padargais, ir darbais. Kooperaciją matau kaip vieną iš ūkių išlikimo veiksnių“, – ŪP tikino V. Kvedys.

Ūkininkas draudžia pasėlius. Labai džiaugiasi, kad pernai, kai rapsus suniokojo kruša, operatyviai sulaukė ekspertų, vertinimo ir žalos atlyginimo.

Kartu su bendraminčiais

Nors ūkininkavimui reikia skirti daug laiko, V. Kvedys randa laisvą minutę ir savo ilgamečiam pomėgiui – kelionėms motociklu su draugais po Baltijos šalis. Lietuvą jau išvažinėjo skersai ir išilgai.

„Kadangi šiemet labai daug ką turėjau nuveikti ūkyje, vis dar kenčiu be motociklo. Senąjį pardaviau, o naujo dar neįsigijau. Bet tai – tik laiko klausimas. Važiuodamas motociklu, labai atsipalaiduoju, pravėdinu galvą, išvaikau visas blogas mintis. Ir dar daug ką pamatau. Važiuodamas mašinoje to nepastebėsi. Be to, per tokias keliones su bendraminčiais ūkininkais spėjame aptarti ir matytus pasėlių laukus“, – prisipažino V. Kvedys.

Vaidmanto KVEDŽIO nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja