Kas iškepė gardžiausius vėdarus, sprendė ragautojų komisija. Šįkart jos nariai geriausiai įvertino kavinės „Ąžuolvila“ kepėjų komandos paruoštą patiekalą: būtent jų vėdarai buvo paskelbti čempionato nugalėtojais.
Nors visų komandų tikslas buvo tas pats – iškepti kuo gardesnį kraujinį vėdarą, kelias iki galutinio rezultato skyrėsi. Vieni kepėjai atkakliai laikėsi senųjų tradicijų ir nenorėjo nė girdėti apie šiuolaikinius prieskonius ar modernius gaminimo būdus. Jie rėmėsi iš tėvų, senelių ar močiučių perimtais receptais, pagal kuriuos patiekalui gardinti pakako vos kelių prieskonių: kvapiųjų pipirų ir lauro lapų. Tokie vėdarai buvo kepami senovinėse krosnyse, kaip kadaise tai darydavo kaimo žmonės.
Kiti čempionato dalyviai į tradicinį patiekalą pažvelgė šiuolaikiškiau – pasitelkė modernesnę įrangą, naujesnes kepimo technologijas ir ieškojo būdų, kaip senąjį receptą pritaikyti šiandienos virtuvei. Tačiau ir vieniems, ir kitiems svarbiausia buvo išsaugoti paties patiekalo esmę bei skonį, kurį daugelis vyresnės kartos žmonių dar prisimena iš vaikystės.
Renginio sumanytoja, „Atžalyno“ bendruomenės pirmininkė Gražina Paliulienė, sakė, kad tokio čempionato idėja gimė ne vien dėl noro suburti žmones ir smagiai praleisti laiką. Vienas svarbiausių tikslų – neleisti išnykti Pasvalio krašto kulinariniam paveldui, priminti senąsias maisto gaminimo tradicijas ir perduoti jas jaunesnėms kartoms.
Pasak G. Paliulienės, kadaise kraujiniai vėdarai kaimo žmonėms nebuvo jokia egzotika ar tik per šventes mugėse ragaujamas patiekalas. Jie buvo neatsiejama kaimo buities dalis. Seniau kiaulės dažniausiai būdavo skerdžiamos vos du kartus per metus: prieš didžiąsias metų šventes – Kalėdas ir Velykas. Po skerstuvių vieni pirmųjų ant stalo atsirasdavo būtent kraujiniai vėdarai. Jie buvo gaminami iš to, ką šeima turėjo savo ūkyje, pagal daugelį metų iš kartos į kartą perduodamus receptus.
Todėl čempionato rengėjai siekia, kad šis patiekalas neliktų tik senolių prisiminimuose ar kulinarinio paveldo knygose. Norima, kad jaunoji karta ne tik žinotų, kas yra kraujiniai vėdarai, bet ir mokėtų juos pasigaminti taip, kaip kadaise gamino jų seneliai ir proseneliai.
Vėdarų skonį vertinusioje komisijoje buvo ir Pasvalio apylinkių seniūnas Volodymyras Bilobrovko. Nors jo gimtinė – Ukraina, Pasvalio krašte kepami kraujiniai vėdarai seniūnui anaiptol nepasirodė neįprastas patiekalas. Panašaus skonio vėdarus jis prisimena valgęs ir gimtojoje Ukrainoje.
„Pas mus Ukrainoje kepami kone tokie pat kraujiniai vėdarai, tik jie vadinami keptomis kraujinėmis dešromis. Skirtumas tas, kad miežinės kruopos maišomos su grikiais, todėl ir skonis šiek tiek kitoks. Su savo pagamintais vėdarais renginyje turėjo dalyvauti ir Pasvalio rajone gyvenančių ukrainiečių komanda. Labai gaila, kad viena iš šeimininkių susirgo ir į renginį atvykti negalėjo. Tačiau kitais metais būtinai lietuvių „teismui“ pateiksime ir ukrainietiškų keptų kraujinių bei bulvinių dešrų“, – sakė iš Ukrainos kilęs seniūnas.
Tad tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip labai savitas Pasvalio krašto valgis, kartu primena ir skirtingų tautų kulinarinių tradicijų panašumus. Receptai gali šiek tiek skirtis, tačiau kai kurie skoniai, pasirodo, suprantami be vertimo ir vienodai pažįstami žmonėms, užaugusiems už šimtų ar net tūkstančių kilometrų.
Čempionato nugalėtojų – „Ąžuolvilos“ komandos – kapitonas Aurelijus Želvys neslėpė, kad ir jų kepėjai mėgino tradicinį patiekalą šiek tiek paįvairinti. Keletą skardų vėdarų jie iškepė tradicines miežines kruopas sumaišę su mūsų krašte šiam patiekalui ne itin įprastais grikiais.
„Mūsų šeimoje vėdarai kepami nuo senų laikų. Juos kepdavo močiutė, vėliau – mama. Nemeluosiu, šiemet pats pirmą kartą pasiraitojau rankoves ir ėmiausi juos kepti. Jeigu komisija mūsų vėdarus išrinko skaniausiais, vadinasi, šio patiekalo gaminimo subtilybes perpratau visai neblogai“, – šypsojosi kavinės „Ąžuolvila“ savininkas.
Ragujų kaimui čempionate atstovavo dvi nuo vaikystės draugaujančios moterys – Vanda Plėtienė ir Violeta Klingienė. Jos tvirtino vėdarus kepusios griežtai laikydamosi senųjų tradicijų. Į renginį šeimininkės atsivežė ne tik kraujinių, bet ir bulvinių vėdarų.
„Kepėme senovinėje krosnyje. Mano vyras Stasys labai griežtai laikosi tradicijų. Nors namuose turime elektrinę bulvių tarkavimo mašiną, jis užsispyrė visą didžiulį kibirą bulvių sutarkuoti rankomis. Taip ir padarė. Dvi valandas kūreno krosnį, o paskui dar tiek pat laiko joje kepė vėdarus. Kasdien namuose dažniausiai naudojame elektrinę orkaitę, tačiau senovinę krosnį vis tiek užkuriame kokius tris kartus per metus. Mūsų šeima didelė: turime tris vaikus ir septynis anūkus. Per šventes visi nori vėdarų, tad ir tenka kurti senovinę krosnį“, – pasakojo V. Plėtienė.
Šeimininkė prisiminė, kad anksčiau dabar jau retai naudojama krosnis būdavo kūrenama kone nuolat. Amžinatilsį jos tėvukas buvo aludaris, todėl krosnyje džiovindavo salyklą, o rudenį – ir obuolius.
Nuo vaikystės bičiuliaujančios, o dabar jau pensinio amžiaus sulaukusios moterys sakė, kad šiais laikais bene sudėtingiausia yra gauti vėdarams reikalingo kraujo. Vis dėlto joms pavyko jo nusipirkti Biržų turguje.
Šeimininkės atskleidė, kad kraujiniams vėdarams gaminti naudojo miežines ir perlines kruopas. Jos nesivaikė jokių šiuolaikinių kulinarinių madų – rinkosi tai, ką pačios prisimena iš savo šeimų virtuvių ir kas daugelį metų buvo perduodama iš kartos į kartą.
Jauniausios čempionato dalyvės buvo Tetirvinuose gyvenančios šeimininkės Margarita Kreišmantienė ir Eglė Tunkūnienė.
„Anksčiau kraujiniai vėdarai būdavo kepami tik du kartus per metus – rudenį ir pavasarį. O bulvinių gali išsikepti bet kada. Mes juos net vadiname antrarūšiais – tokiais, kuriuos kepi tik iš bėdos“, – juokėsi šeimininkės iš Tetirvinų.
Manikūnų šeimininkės buvo kategoriškos ir tvirtino, kad jų krašte kraujiniai vėdarai kepami tik iš miežinių kruopų, o valgomi – su spirgučių padažu ir jokiu būdu ne su grietine.
Namišių šeimininkės kvatodamos pasakojo, kad į vėdarus deda tuos pačius grūdus, iš kurių verdamas ir naminis miežinis alus, tik dabar jie – sumalti.
Viešnios iš kaimyninio Biržų rajono Šiekštininkų kaimo praėjusiais metais tapo čempionato nugalėtojomis. Šįkart šeimininkės vėdarus kepė vietoje, elektrinėse krosnelėse. Moterys tvirtino, kad gardžiausi jie būna iš miežinių kruopų, gausiai pagardintų spirgučiais.
Pirmą kartą šventėje dalyvavo ir Pasvalio rajono paramos šeimai centras. Jo darbuotojos juokavo, kad kasdieniame centro lankytojų valgiaraštyje vėdarų nėra. Tačiau ruošiantis čempionatui darbo netrūko: iš vakaro prie vėdarų gamybos plušėjo net dešimt centro darbuotojų.
Centro šeimininkės kartu su lankytojomis, žmonėmis su negalia, iškepė ir žagarėlių. Ant prekystalio jos buvo išrikiavusios ne tik čempionatui paruoštus skanėstus, bet ir pačių centro lankytojų virtos obuolienės bei įvairių džiovintų vaisių. „Centre turime vaisių džiovyklę, todėl, jeigu gauname dovanų vaisių ir visų nespėjame suvalgyti, būtinai juos sudžioviname. Už gautas lėšas, pardavus vėdarus ir kitas mūsų gėrybes, svajojame nusipirkti prekybinę palapinę. Norėtume dalyvauti įvairiose šventėse, tačiau neturint savo palapinės tai padaryti sudėtinga. Turime ir dar vieną svajonę – kartu su centro lankytojais nuvykti prie jūros“, – pasakojo centro darbuotojos.
Tądien Diliauskuose dėl vieno patiekalo prie stalų ir krosnių susitiko skirtingų kaimų ir rajonų žmonės. Vieni gyrė iš močiučių perimtus receptus ir nė už ką nenorėjo vėdarų gardinti kitaip, nei buvo įpratę jų namuose, kiti nebijojo į senąjį patiekalą įmaišyti ir šiek tiek naujovių. Tačiau daugiau kaip pusantro tūkstančio išgraibstytų vėdarų porcijų parodė viena – šis kadaise kone kiekvienoje kaimo troboje gamintas patiekalas dar tikrai nesiruošia išnykti.
O kol atsiranda žmonių, kurie dėl kibiro bulvių pasirengę dvi valandas sukti rankinę tarką, kūrenti senovinę krosnį, ieškoti vėdarams kraujo ar iš atminties atkurti močiutės receptą, tol gyva išliks ir tai, dėl ko prieš trejus metus Diliauskuose buvo pradėtas rengti šis čempionatas – noras ne tik prisiminti senąjį Pasvalio krašto skonį, bet ir perduoti jį tiems, kurie po daugelio metų galbūt pagal tą patį receptą vėdarus keps jau savo vaikams ir anūkams.
Vita SAVICKIENĖ / „Darbas“