Seserys Sašenko: skirtingos, bet neatskiriamos

3 x 7 – magiški skaičiai, lėmę trijų seserų Anetos, Evelinos ir Monikos Sašenko gimimą. „Viskas buvo apskaičiuota. Mūsų mama – matematikė“, – sako dainininkė, nacionalinės „Eurovizijos“ nugalėtoja Evelina Sašenko.

Aneta iki septynerių augo vienturtė, laukdama sesers galvojo ne apie žaidimus: labiausiai rūpėjo, kad ją reikės prižiūrėti ir globoti. „Evelina atrodė labai mažytė. O kad pati buvau maža, man tokių minčių nekilo“, – juokiasi Aneta. Sašenkų šeimoje įprasta padėti vieni kitiems. Evelinai keista, kai jos draugai ieško patarimų ar paramos tarp bičiulių. Jos namuose visos problemos pirmiausia sprendžiamos su artimaisiais. „Jei negali padėti šeima, ieškome pagalbos kitur“, – sako Evelina. Tame pačiame Rūdiškių miestelyje Trakų rajone gyveno ir seneliai, jie padėjo auginti mergaites, nes tėvai tada statė namą – šeimos lizdelį. „Savimi pasirūpindavome pačios. Mane su Monika prižiūrėjo Aneta. Aš buvau geras vaikas. O Anetai patiko palaikyti tvarką namuose“, – sako Evelina. Aneta prisimena, kad mažą Eveliną globojo vaikiškai. O kai gimė Monika, požiūris jau buvo kitoks, juk tada jai buvo 14 metų. Monikos gimimas Eveliną nustebino, nes iki paskutinės dienos nežinojo, kad turės seserį. „Kai mama grįžo iš gimdymo namų su kūdikiu, man buvo maloni staigmena ir dar didesnis džiaugsmas“, – prisipažįsta Evelina.

Viena be kitos – nė dienos „Aš – močiutės vaikas, o Evelina visada buvo ir dabar yra tėčio mergaitė. Monika – visų numylėtinė“, – teigia Aneta. Evelina sako, kad jų tėtis – tobulas vyras, nes viską moka: ne tik kepa fantastišką medaus tortą, kurio skonis nesikeičia nuo vaikystės, bet ir meistrauja, net siuva. Užtat seserims sunku susirasti vyrus. Tėtis skundžiasi: kada gi sulauks žento? Mama dukras norėjo užauginti savarankiškas, o ne išlepintas pupytes, ji savo dvasines vertybes nusako vienu žodžiu: „Normalu.“ „Tai reiškia, kad turime būti nepasipūtusios, normalios“, – sako seserys. „Kai nuvežiau Moniką studijuoti į Kauną, išleidau prie universiteto ir susigraudinau. Paskambinau Anetai pasiguosti: „Kaip ji ten viena?“ Man atrodė pasaulio pabaiga, kad ji jau ne vaikas, ne mūsų mažoji Monika“, – pasakoja Evelina. Seserys nuolat skambina viena kitai ir prakalba tiek daug valandų, kad iš šalies gali atrodyti keista: apie ką? „Kartais susipykstame, ir dar kaip! Bet mano charakteris geras, po penkių minučių pamirštu, o Aneta – ne“, – sako Evelina. „Nesvarbu, kad susipykstame dėl jos kaltės, ji man atleidžia“, – juokauja Aneta.

Panašios ir skirtingos Visos seserys – Aneta, Evelina ir Monika – labai panašios. „Mums taip neatrodo. Jei lygintume ne tik išvaizdą, esame labai skirtingos“, – tvirtina Aneta. O kurios visada reikia klausyti? Žinoma, Anetos – juk ji vyriausia. Juolab kad ji „tiksliukė“, baigusi ekonomikos mokslus. Šiais metais Vytauto Didžiojo universitete ekonomiką ir finansus pradėjo studijuoti ir Monika. Be šių studijų, ji mokosi ir korėjiečių kalbos. Kodėl? Vyresnėms seserims šis pomėgis – didelė mistika, reikia klausti pačios Monikos. Jaunėlė, tik ką kojas apšilusi Kaune, pasirinko papildomas studijas VDU Azijos studijų centre, o korėjiečių kalba susižavėjo netyčia klaidingai surinkusi raktinius žodžius „Youtube‘e“. „Išgirdau dainuojančią korėjiečių merginų grupę – jos mane labai sužavėjo. Pradėjau domėtis korėjiečių muzika, žiūrėti filmus, televizijos programas. Ne viską verčia į anglų kalbą, jau šiek tiek suprantu korėjietiškai“, – pasakoja mergina. Muzikos studijų Monika nenorėjo rinktis, nes matė, kaip gyvena Evelina: tai Klaipėda, tai Kaunas, tai apskritai jos nėra Lietuvoje. „Mėgstu keliauti, bet kasdien taip važinėti nenorėčiau. Daug paprasčiau dirbti vienoje įstaigoje ir žinoti, kada pasibaigs darbo diena“, – mano Monika. Jauniausioji Monika ūgiu pralenkė savo seseris, 1–2 cm. „Vis tiek esu pati mažiausia iš visų savo draugių, mano ūgis – 160 cm. Mane vadina pocketgirl – kišenine mergina“, – sako jaunėlė. Pastaruoju metu seserys išsibarstė po visą Lietuvą. Aneta gyvena Vilniuje, Monika – Kaune, o Evelina išsikraustė iš tėvų namų, nusipirko naują butą Trakuose. „Butukas pirmame aukšte su terasa ant ežero kranto. Tai nėra mano svajonių namai, man trūksta erdvės, bet viską atperka ežero vaizdas. Kol neturiu šeimos, vaikų, gyventi nuosavame name man būtų per didelė našta“, – teigia Evelina.

Šeimą suvienijo muzika Anetos, Evelinos ir Monikos tėvai kartu mokėsi vidurinėje mokykloje, draugavo, tik vestuves teko atidėti, kol tėtis tarnavo armijoje. „Vienas kitam rašė laiškus, tėtis yra laiškų meistras. Vos grįžęs, ilgai nelaukė – abu susituokė. Laiškų mums kol kas nerodo, mama yra slapukė, neatvirauja. Bet ji jau pradeda atsiskleisti, matyt, reikia sulaukti“, – mano vyresnioji sesuo. Tėtis muzikantas, mama – matematikė. Ji strategiškai numatė, kad šeimai reikia vieno bendro pomėgio. Sašenkai bandė muzikuoti kartu su Aneta. Tačiau aktyviau pradėjo koncertuoti lenkiškų dainų festivalyje, kai Evelinai buvo maždaug treji metai. Visos trys seserys muzikalios, visos lankė muzikos mokyklą Rūdiškėse. Monika į šeimos ansamblį įsitraukė irgi anksti, jai tebuvo dveji su puse metų. Kai dalyvavo Lenkijoje populiariame šeimų festivalyje, kurį rodė per televiziją, visiems labai patiko trys mergaitės: Monikai buvo dveji su puse, Evelinai – dešimt, Anetai – septyniolika metų. Monikos nuotrauka kelerius metus iš eilės puošė festivalio bilietus. „Tas renginys mus išpopuliarino, prasidėjo gastrolės į užsienį, kur gyvena lenkų bendruomenės. Tai nebuvo koncertinė veikla, iš kurios pragyvenome, bet honorarą gaudavome. Mes ne tik dainuodavome, bet ir grodavome: tėtis – akordeonu, klavišiniais, aš – smuiku, Monika – smuikeliu, Aneta – smagiausiu instrumentu – tambūrinu“, – prisimena Evelina. Mama kartu nedainuodavo, bet pro jos ausis neprasprūsta jokia klaida – turi puikią klausą. Tik mama geriausiai parinkdavo šeimos ansambliui kūrinius...

Moka siekti tikslo Evelina ne tik dainavo su ansambliu, bet ir atlikdavo solinę programą, dalyvaudavo įvairiuose konkursuose. Labiausiai jos pasirodymai įsiminė „Dainų dainelės“ konkursuose: nuo 1994-ųjų šešerius metus iš eilės Evelina Sašenko tapo laureate. Tokia sėkme negali pasigirti nė vienas atlikėjas. „Baigiau mokyklą, reikėjo pasirinkti, ką studijuosiu“, – pasakoja Evelina.  Aneta priduria, kad šeimoje dėl to nekilo diskusijų. „Vis dėlto abejonių buvo, sušaukėme šeimos pasitarimą, su mama užpildėme anketą ir išvažiavau į Vilnių stoti į universitetą. Atvažiavusi išmečiau lapelį: įstojau ten, kur man reikėjo – į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tai buvo protinga mamos taktika. Ji norėjo, kad pati pasirinkčiau. Mama apskaičiuoja kiekvieną žingsnį. Todėl ir mes, seserys, esame, kaip čia pasakius, sustyguotos. Mokame dirbti, planuoti, siekti tikslų ir įgyvendinti savo svajones. Visą tai gavome iš šeimos“, – sako Evelina. O Aneta ją papildo: „Kartais tai trukdo. Norėtųsi pabūti naiviai, tiesiog spontaniškai, juk tai smagu.“ Monika prisipažįsta, kad yra pati vėjavaikiškiausia iš visų seserų.

Scenoje geriau nei gyvenime Šešiametei Evelinai koncertuose viskas atrodydavo paprasta ir lengva: „Išeinu, padainuoju, nusilenkiu, ir viskas. Kas čia tokio? Pati neprisimenu, bet mama sako, kad visiškai nebijodavau. Scenoje visą laiką jaučiausi kaip namie. „Dainų dainelės“ konkursuose buvo didžiulė atsakomybė dainuoti su orkestru. Tik neseniai pirmą kartą pažiūrėjau visus savo „Dainų dainelės“ įrašus. Net pati nustebau – pradėjau dainuoti ne vietoje, o veide jokio sutrikimo. „Nieko sau, va čia tai gebėjimas“, – pamaniau. Mokėjimas išsisukti iš keblių situacijų – geras ženklas.“ Pasak Evelinos, bėgant metams scena ėmė bauginti. Dar vienas fenomenas – kuo mažesnė scena, tuo sunkiau. Nežinia, kodėl. Gal dėl artimo ryšio su klausytojais ir didesnės atsakomybės? Jei baimė dingsta, dar neramiau – kodėl? „Bet iki šiol scenoje man gera, daug geriau nei gyvenime“, – tvirtina Evelina. Dainininkė sako, kad būtų pasiekusi daugiau, jei ne principai, kurių negali peržengti. Prasilenkusi su savo sąžine, jaučiasi labai blogai. Evelina renkasi tik tuos projektus, kurie jai priimtini: „Smagu užsidirbti, bet pinigai tikrai nėra svarbiausia, prieš save noriu būti švari. Keista per televiziją matyti atlikėjus, kurių neturėtų ten būti, per kuriuos lieku antrame ar trečiame plane. Jeigu juos vadina dainininkais, tai kas aš tokia? Vis tiek manau, kad eidama savo keliu pasieksiu tikslą. Norėtųsi turėti daugiau klausytojų, didesnių salių, geresnės scenos, sudominti užsienio auditorijas.“ Laimėjus nacionalinį „Eurovizijos“ konkursą, Eveliną staiga užgriuvo populiarumo banga – du mėnesius buvo tikras šokas, palaikė tik šeima. „Susidomėjimas, skambučiai, klausimai, į kuriuos nežinojau atsakymų, per visą gyvenimą nebuvau girdėjusi tiek kritikos. Bet užtat dabar, prašom, galite kritikuoti, kiek norite. Perėjau tokią mokyklą...“ – prisimena daininkė. O pats „Eurovizijos“ konkursas Vokietijoje, Diuseldorfe, tapo tikra švente – ten buvo labai smagu, esi žvaigždė, visi džiaugiasi, niekam nerūpi, kurią vietą užimsi.

Išaugtinės suknelės – paveldimos Smagu turėti ką nors nauja, o ne sesers nunešiota, tad šiek tiek abejodama klausiu: ar daug paveldėtų drabužių turėjo? „Taip!“ – išgirstu entuziastingą atsakymą. „Ir dabar saugome spintoje pas tėvus, jau trisdešimt metų guli. Turime nuotraukų, kuriose su ta pačia suknele kiekviena iš mūsų. Vienoje krikštynų nuotraukoje Evelina ir Monika, pasipuošusios mano išaugtinėmis suknelėmis“, – pasakoja Aneta. „Moniką mes visi labai lepinome, mėgdavome puošti, o Aneta jai pindavo kasas. Iki šiol ji negali to pakęsti. Sukneles mums siūdavo močiutė, ji buvo Rūdiškių miestelio siuvėja“, – sako Evelina. Močiutės vąšeliu nertas baltas pirštinaites ji mūvėjo per „Dainų dainelės“ konkursą. „Moteriškumo, elegancijos etalonas iš vaikystės. Kaip rengėsi moterys mano šeimoje, taip rengiuosi ir aš. Kartą nutiko juokinga istorija. Apsimoviau madingai plėšytus džinsus, bet viena skylutė man pasirodė per didelė. Paprašiau močiutės, kad ją užlopytų. O močiutė visas skylutes užtaisė. „Ką padarei? Taip brangiai sumokėjau už tas skyles, o tu viską užlopei?“ – „Aš maniau, jog tu nenorėjai, kad daug dirbčiau, tai paprašei tik vieną...“ – šypsodamasi pasakoja Evelina. Močiutė iki šiol moko savo anūkes, kaip reikia rengtis, domisi mada.

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.