Siekis – iš kartos į kartą perduodamas ūkis

– Kaip kilo mintis įkurti Žilių ūkį? Kodėl pasirinkote gyvulininkystės kryptį?

– Ūkį įkūrė iš Šilalės r. į Algimantus atsikraustę mano tėvai. Viskas prasidėjo 1994 m. nuo skerdyklos ir mėsos cecho. Teikėme gyvulius auginantiems ūkininkams skerdimo paslaugas ir iš dalies mėsos gaminome produktus, kuriais prekiaudavome turguje. Gyvulininkystės kryptį pasirinkome dėl vartotojų – populiariausia Lietuvoje mėsa yra kiauliena ir jautiena, todėl ilgainiui nusprendėme ne tik užsiimti perdirbimu, bet ir auginti savo gyvulius. Po truputį ūkis augo, pradėjome supirkinėti žemę, nes tėvai laikėsi principo, kad gyvulių turi laikyti tiek, kiek gali jų išmaitinti iš savo žemės.

Mūsų ūkyje laikomi prancūzų šarolė veislės mėsiniai galvijai, kurių viso sezono metu vidutiniškai ūkyje būna apie 60, ir genofondinės Lietuvos baltosios kiaulės, kurių vidutiniškai ūkyje laikome apie 300. Taip pat yra lietuviškų pieninių karvių, kurių pienas naudojamas mažiems paršiukams, atjukintiems nuo motinos, kad užtikrintų ekologišką maisto grandinę gyvuliams.

– Kodėl priėmėte sprendimą tapti ekologiniu ūkiu?

– Ekologinis ūkis buvo mano mamos svajonė. Tik pradėjusi kurtis Algimantuose, ji visada galvojo, kad gamins tik sveiką maistą. 2006 m. rudenį buvo sertifikuotas ekologiškas gyvulių skerdimo procesas, o 2007 m. pradžioje – ir šalto rūkymo mėsos produktų gamyba. Mūsų ūkis vienintelis Lietuvoje augina ekologišką kiaulieną. Gyvuliai šeriami tik ekologiškais pačių užaugintais ir apdorotais bei sumaltais pašarais. Pagal visus reikalavimus pašarai ekologiniams gyvūnams turi būti taip pat ekologiški tam, kad ūkis atitiktų „nuo lauko iki prekystalio“ ekologiškumo standartus. Cechui, kaip ir skerdyklai, keliami aukšti ekologinio ūkio reikalavimai. Juos prižiūri tokios įmonės, kaip VšĮ „Ekoagros“, atliekančios planinius ir neplaninius patikrinimus, mėginių paėmimą bei tiriančios viską – nuo ceche esančios mėsos ir žaliavos iki kiekvieno ingrediento, naudojamo tiek apdorojant, tiek gaminant produkciją.

– Ar buvo sunku užsitarnauti ekologinio ūkio vardą?

– Turiu pripažinti, kad biurokratinis mechanizmas kelia tam tikrų iššūkių, bet kalbu ne tiek apie sunkumus, kiek absurdiškumą, darbą dėl darbo. Mes praktiškai žinome, kaip ūkyje atliekami tam tikri dalykai, bet kažkam reikalingi skaičiukai, nes sudaryta tam tikra programa, kurią reikia atitikti, nors jokios naudos ji nesuteikia. Pats ekologinis ūkininkavimas mano tėvams buvo nesudėtingas, nes pradėjus veiklą dar nebuvo tiek cheminių priemonių – visi ūkininkai daugiau ar mažiau žinojo, kaip kompostuoti mėšlą, kokiu ir kada reikia tręšti ir pan. Tuos įgūdžius perėmėme ir mes – jaunoji Žilių karta.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti ūkiui?

– Su didžiausiais iššūkiais mūsų ūkiui dažniausiai tenka susidurti ne laukuose, o tvarkant dokumentus. Ūkiui labai svarbios ne tik finansinės galimybės, bet ir konstruktyvus valdžios institucijų palaikymas bei aiški pagalba. Kadangi VšĮ „Ekoagros“ sertifikatai ekologiškam skerdimui ir mėsos produktų gamybai išduodami vieniems metams, kasmet turime iš naujo pereiti auditą. Tai suprantama – taip užtikrinama, kad ūkis laikosi visų būtinų standartų. Mus taip pat tikrina Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Vis dėlto kartais atrodo, kad taisyklės ir reikalavimai keičiasi greičiau, nei spėjame apie juos sužinoti. Pasitaiko situacijų, kai vienais metais viskas būna tinkama, o kitais – jau vertinama kitaip, nors pats darbas ūkyje iš esmės nepasikeitė.

Suprantame, kad procesai tobulėja, specialistai mokosi, atsiranda naujų reikalavimų. Tačiau norėtųsi daugiau aiškumo, nuoseklumo ir bendradarbiavimo, kad pokyčiai nevirstų papildoma finansine ir laiko našta ūkiui. Iki šiol biurokratiniai procesai išlieka vienu didžiausių veiklos iššūkių.

Labai norėtųsi, kad valdžios institucijos labiau pasitikėtų ūkininkais ir matytų mus kaip partnerius. Dauguma ūkininkų tiesiog nori sąžiningai dirbti savo darbą, auginti kokybišką produkciją, laikytis pasirinktos krypties ir ramiai žinoti, kad viską daro teisingai. Daug lengviau būtų judėti pirmyn, jei patikrinimai vyktų ne tik kontrolės, bet ir pagalbos bei bendro tikslo siekimo forma.

– Kaip metams bėgant plėtėsi ūkis? Ar naudojotės parama?

– Kaip minėjau, viskas prasidėjo nuo skerdyklos ir mėsos gaminių. Ūkinę veiklą tėvai pradėjo be finansinės pagalbos iš šalies. Vienintelis kartais, kai pasinaudojome Europos Sąjungos (ES) parama, buvo jaunųjų ūkininkų rėmimas – taip aš tapau jaunuoju ūkininku. Po to ne vienais metais norėjome gauti paramos, bet įsiskaitę į sąlygas vis pamatydavome, kad yra labai daug kabliukų, įsipareigojimų, reikėtų paskolų – nors ūkis veikia pelningai, buvo siūloma remti tik mažą veiklos dalį. Kai viską pasveri, supranti, kad tiesiog neverta. Taip kelis kartus numojome ranka ir iki šiol apsieiname be paramos lėšų. Nuo skerdyklos išaugome iki ekologinio šeimos ūkio, kuris turi 100 ha nuosavos žemės ir dar apie 100 ha nuomojasi.

– Kokios naujos technologijos diegiamos ūkyje?

– 2006 m. atnaujinome skerdyklą, kad ji būtų sertifikuota ir įrengta pagal visus ES reikalavimus. Vėliau įsidiegėme elektrinę išmanesnę rūkyklą, kurią galima patogiau kontroliuoti. Jaunojo ūkininko paramos lėšomis įsigijome traktorių, kuris palengvino visus ūkio darbus. Galima sakyti, kad būtent nuo traktoriaus įsigijimo ūkis tapo pelningas, pradėjome iš jo gyventi. Nuolat tobuliname ūkio infrastruktūrą, kad ji būtų patogesnė. Labai stipriai neeksperimentuojame, tiesiog mokomės iš savo praktikos ir žiūrime, ką galėtume patobulinti. Taip įsirengėme atitinkamo pločio šėrimo takus ir šėrimo sistemą, patogiau išdėstėme patalpas. Atradome optimalų mėšlo kratymą, skleidimą ir įterpimą. Tokie žemiški dalykai, kurie labiau orientuoti į lengvesnį ūkininkavimą, nuo ūkininkaujančiųjų pečių nuimantys dalį darbų naštos.

Laikausi filosofijos, kad nebūtina dažnai atnaujinti ūkio technikos ir transporto – pakanka tinkamai prižiūrėti ir „nesudrožti“ iki galo. Net su senesne technika galima labai sklandžiai ir patogiai dirbti bei nemažai sutaupyti, jei teisingai ją prižiūri. Aišku, tam reikia būti žmogumi „prie technikos“.

– Ar naudojatės socialiniais tinklais ir kitomis rinkodaros galimybėmis?

– Efektyviausia mūsų atrasta rinkodaros priemonė – rekomendacijos. Žmonės vieni kitiems perduoda žodį apie mūsų ūkį ir to mums kol kas pakanka. Žinoma, turime ir interneto svetainę bei prieš kelerius metus susikūrėme paskyrą socialiniame tinkle. Ją naudojame daugiau edukacijai ir ūkio kasdienybei parodyti, bet ne pardavimams.

– O kaip su vartotojais? Ar žmonės vertina ekologiškus lietuviškus mėsos gaminius?

– Didieji pokyčiai prasidėjo pandemijos laikotarpiu, kai žmonės per prievartą buvo skatinami likti namuose ir apsipirkinėti internetu. Jie pradėjo ieškoti naujų produktų, domėtis sveikesniais pasirinkimais. Ekologiškų produktų pardavimai išaugo net dvigubai. Manau, kad dabar šviesti papildomai nebėra būtinybės, nes žmonės žino, kas yra ekologija. Anksčiau buvo visai kitaip – šis žodis sukeldavo nepasitikėjimą, neva tai tik verslas, juk ekologiški produktai brangesni, o ir apie ekologinio ūkininkavimo naudą menkai kas domėjosi. Šiandien papildomai nebereikia imtis rinkodaros įrankių, nors mano žmona, rinkodaros specialistė, sako, kad rinkodaros niekada nebus per daug. Žmonės tikrai patys domisi, perka. Iš tiesų mums jau reikėtų galvoti apie ūkio plėtrą, bet nuo to stabdo žmonių nenoras dirbti ūkyje. Didelė rizika padidinti apimtis, nes gali neatsirasti, kas norės dirbti prie gyvulių ir laukuose. Taip patys sau padarytume meškos paslaugą. Tad ūkis lieka toks, kokiame gali spėti viską nudirbti šeimos nariai. Viską pasidarome patys, pasiskirstę darbus ir vieningai judėdami ta pačia kryptimi.

– Ar nuo mažens buvote ruošiamas perimti ūkį?

– Nebuvo taip, kad nuo mažens būčiau kryptingai ruošiamas perimti ūkį. Tiesiog augdamas tokioje aplinkoje natūraliai perimi procesus, matai kasdienius darbus, supranti, kaip viskas vyksta. Tiesą sakant, jaunystėje kaip tik norėjosi pabėgti iš kaimo – mačiau, kiek daug ūkininkavimo veikloje fizinio darbo, atsakomybės ir pastangų, todėl ieškojau savo kelio. Baigiau aviacijos inžinerijos bakalauro studijas, vėliau – transporto inžinerijos magistrantūrą, dirbau Pociūnuose, kur projektavau sportinius lėktuvus.

Į ūkį sugrįžau pamažu. Atsiradus galimybei pasinaudoti jaunojo ūkininko parama, teko įsitraukti į mokymus, vėliau – ir į kasdienius ūkio darbus. Taip po truputį atsirado ir atsakomybės jausmas. Pamačiau, kad ūkis jau užaugęs, sistema sukurta, todėl būtų gaila viską palikti.

Šiandien tikslas nėra beatodairiška plėtra ar vien pelno siekimas. Man svarbiausia – šeimos ūkio idėja, tęstinumas ir tradicija. Norėčiau, kad mūsų ūkis būtų panašus į tuos, kuriuos matome Italijoje – perduodamas iš kartos į kartą, išlaikant pagarbą žemei, darbui ir šeimos istorijai. Tikiuosi, kad mums pavyks tai išsaugoti.

Kazimiero ŽILIO nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja