Smulkieji ūkiai pasmerkti pražūčiai

„Gink Dieve, jeigu žmogus liks be ūkio. Gal dar atsiras mūsų valstybėje sveiko proto, juk negalime imti ir kiekviename rajone sunaikinti po kelis tūkstančius ūkių?“ – nelinksmai svarstė iš susitikimo su žemės ūkio ministre Virginija Baltraitiene grįžęs Šilalės savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Olendra. Tokią valstybės tarnautojo reakciją sukėlė žinia, kad smulkieji ūkininkai turės trauktis iš pieno gamybos.

Raštai rankas degina Kovą Šilalės kultūros centre susirinkę daugiau kaip 300 ūkininkų kreipėsi į Seimo pirmininkę, premjerą, žemės ūkio ministrę, Lietuvos ūkininkų sąjungą ir kitas žemdirbiams svarbias institucijas, reikalaudami kuo skubiau ieškoti finansinės paramos pieno ūkiams, nustatyti pieno kainą ne mažesnę nei 90 proc. ES pieno supirkimo kainos, sugrąžinti pieno kvotas, riboti pieno produktų pardavimo kainas, atidėti paskolų grąžinimą ir netaikyti sankcijų programose dalyvaujantiems, bet įsipareigojimų nevykdantiems ūkininkams, o dirbančius žemdirbius – atleisti nuo pakartotinio „Sodros“ mokesčio. Taip pat buvo reikalaujama supaprastinti verslo planų rengimą, kad ūkininkams už juos nereikėtų mokėti po 1000 eurų. Negali sakyti, kad valdžia žemdirbių neišgirdo. Iš kai kurių institucijų Šilalės savivaldybė jau gavo atsakymus, tačiau valdiški raštai, kaip sako žmonės, rankas degina. Pavyzdžiui, Ūkio ministerija atsakė, kad Šilalės ūkininkams niekuo negali padėti. Seimo pirmininkė šilališkių raštus perdavė Kaimo reikalų komitetui. Jo pirmininkas Saulius Bucevičius Šilalės r. merui Jonui Gudauskui atsakė, kad smulkieji ūkininkai jau ir taip remiami – gauna pirmiesiems 30 ha skirtas didesnes išmokas. Komitetas pasisako už tai, kad šiais metais ši parama siektų 30 proc. visos tiesioginių išmokų sumos. Tačiau kita rašto pastraipa smulkiuosius ūkininkus privers suklusti. „Komitetas yra tos nuomonės, kad būtina sparčiau parengti ir priimti smulkių pieno ūkių, laikančių iki 5 melžiamų karvių, stambinimo ir pasitraukimo iš gamybos valstybės paramos programą, kurioje būtų numatytos kompensacijos tiems pieno ūkiams, kurie negali tęsti veiklos, kad paskatintų juos užsiimti kita veikla. Smulkiesiems pieno ūkiams, turintiems potencia­lių galimybių toliau vystyti pieno gamybą ir kooperuotis, numatyti investicinę paramą pienui gaminti ir patiems jį perdirbti“, – rašo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas S. Bucevičius (kalba netaisyta – red.). Ką tai reiškia, Šilalės ūkininkai gerai suprato balandžio 18 d. kartu su rajono vadovais apsilankę pas žemės ūkio ministrę Virginiją Baltraitienę. Ministrė pareiškė, kad ūkiai, kuriuose laikomos 1–5 karvės, nėra perspektyvūs ir anksčiau ar vėliau išnyks, todėl bus rengiama jų pasitraukimo iš pieno gamybos programa. Šilalėje tokių ūkių yra daugiau kaip 2600. Ministerija žada, kad smulkiesiems pieno gamintojams suteiks finansinę paramą pereiti prie kitos žemės ūkio šakos, o pieno gamybą rems daugiau kaip 5 karves laikančiuose ūkiuose. Nuo gegužės jiems iš nacionalinio biudžeto bus skiriama 0,03–0,04 Eur dotacija už litrą pieno, jei jie nedidins gamybos apimčių.

Tenori ramiai dirbti „Kol kas apie tai su ūkininkais nenoriu kalbėti. Bijau ką nors ir sakyti – pats netikiu, kad taip bus. Gal dar atsiras mūsų valstybėje sveiko proto, juk negalime imti ir sunaikinti kelis tūkstančius ūkių?“ – nenorom, kone po vieną žodį, regis, iš pačios širdies gelmių traukia Šilalės savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas A. Olendra. Pasak jo, iš 5051 pasėlius Šilalės r. deklaruojančio ūkio net 90 proc. ūkininkų deklaruoja iki 30 ha – tai yra smulkūs ūkiai, kurie neturi jokių galimybių pereiti prie kokios nors kitos žemės ūkio šakos. „Mūsų rajone didžioji dalis dirvožemių yra nenašūs, todėl grūdų augintojus skaičiuojame ant rankos pirštų“, – svarstė A. Olendra. Pasak jo, Šilalėje neprigijo nė vienas alternatyvusis verslas. Bandyta auginti ir stručius, ir sliekus, bet pasekėjų neatsirado, o ir patys augintojai netrukus šių verslų atsisakė. Tuščios, pasak jo, kalbos ir apie kooperaciją, kuriai Lietuvoje nėra jokio pagrindo. „Mūsų žmonės įpratę melžti karvutę, sėti grūdą pašarui – ir nori ramiai dirbti. Visada skatinau kaimo gyventojus laikyti bent 3–4 karvutes, ir pats dar neseniai tiek laikiau, džiaugdavausi, kad prisiduriu prie algos kelis šimtus litukų. Šilalėje atlyginimai maži, tad ūkis papildomų pajamų duodavo daugumai kaimo mokytojų, seniūnijų darbuotojų. Dabar, atrodo, visi būsime palikti likimo valiai“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė A. Olendra. Pasak jo, pokalbyje su minist­re dalyvavo ir keli vidutinių pieno ūkių savininkai. Jų nuomone, valstybė su smulkiaisiais ūkininkais pasielgs labai neteisingai. Todėl grįžęs iš sostinės A. Olendra išsiuntė laišką Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktoriaus pavaduotojui Jonui Lisauskui. „Tai dar vienas bandymas atkreipti valdininkų dėmesį į paprastą kaimo žmogų, kuriam būtinas bet koks pragyvenimo šaltinis. Netekus jo, teliks vienintelis kelias – ištiesti ranką pašalpoms. Tik ar savivaldybė bus pajėgi jas mokėti keliems tūkstančiams kaimo žmonių?“ – abejoja Šilalės savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas.

Atsidūrė valdžios spąstuose Žemės ūkio skyriaus vedėjas neslepia, kad pasikeitus žemės ūkio politikai nemažai smulkiųjų atsidūrė savotiškuose spąstuose. Kone kasdien į Žemės ūkio skyrių ateina žmonių, kurie nuomoja žemę iš valstybės. Sutartys sudarytos keleriems metams į priekį, žemės niekam perleisti negalima, todėl ūkininkai klausia, ką jiems reikės su ta žeme daryti, kai parduos karves. Apgauti, pasak A. Olendros, jaučiasi ir jaunieji ūkininkai, pernai gavę paramą ir įsipareigoję didinti žemės ūkio gamybą. „Dabar jie nei paleisti, nei pakarti: kad gautų paramą įsikurti, įsipareigojo didinti gamybą, o ministerija žada remti tik tuos, kurie gamybos nepadidins. Jauniems žmonėms tokie dalykai visiškai nesuprantami“, – svarstė A. Olendra. Žemės ūkio skyriaus vedėjas tvirtina kol kas su ūkininkais apie pasitraukimą iš pieno gamybos nekalbantis, nes netiki, kad Vyriausybė pritars tokiai ministrės politikai. Iki šiol visada buvo teigiama, kad finansuoti ankstyvąjį pasitraukimą iš žemės ūkio gamybos buvo didelė klaida. Pasak A. Olendros, šia programa pasinaudojo ir dalis Šilalės rajono ūkininkų, tačiau kituose rajonuose pasitraukusiųjų buvo gerokai daugiau. „Gink Dieve, jei žmogus liks be ūkio. Kol gali dirbti, užsidirba, kiekvienas centas šventas ir pats jaučiasi reikalingas, gyvena visavertį gyvenimą. Kuriame bendruomenes, įrengiame bendruomenių namus – kam jie bus reikalingi, kai kaime neliks žmonių? Niekaip negaliu patikėti, kad mūsų valstybė rengiasi tūkstančius ūkininkų palikti be pragyvenimo šaltinio“, – sakė A. Olendra.

Stambieji ūkiai neskursta Šilalės savivaldybėje daugiau kaip po 5 karves laiko tik 700 ūkių, todėl vienintelio pragyvenimo šaltinio neteks trys iš keturių ūkininkų. Savivaldybės Kaimo reikalų komitetas dar nesvarstė merui atsiųstų atsakymų, tačiau jau pasigirdo siūlymų padėti smulkiesiems ūkininkams išsaugoti karvių bandas. „Jei valstybė neremia, gal galėtų paremti savivaldybės Kaimo rėmimo fondas? Geriau rasti kelis eurus iš rajono biudžeto, nei išnaikinti karves ir visiems mokėti pašalpas. Jau dabar karvė kaime tampa retenybe“, – tikina rajono tarybos narys Tadas Bartkus. Šilalės r. tarybos Kaimo reikalų komiteto pirmininkė Kristina Damb­rauskienė „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad sprendimas skatinti pasitraukimą iš pieno gamybos iki 5 karvių laikančius ūkius jai neatrodo geras, nors tą jau padarė lenkai, tuo pačiu keliu nuėjo ir latviai. „Netikiu, kad taip ims ir sunaikins. Iš ko tada žmonės gyvens? Jaunesni turės išvažiuoti į užsienį“, – traukė pečiais K. Dambrauskienė. Bene stambiausio rajono pieno ūkio savininkė pripažino, kad visi didieji pieno gamintojai suka į ekologinę gamybą. Tam reikia nemažai investicijų, tačiau ir pieno kaina visai padori – už ekologiškai pagamintą pieną dabar mokama po 28 ct. Belieka paklausti ministrės – ar tikrai tokiems ūkiams dar reikia ir paramos iš nacionalinio biudžeto?

Daiva BARTKIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.