Sodyboje prie upės – pagarba gamtai ir tėvų palikimui

– Jūsų šeimos sodyba gyvuoja jau daugiau nei pusę amžiaus. Joje susipina tėvų kurtas pasaulis, vaikystės prisiminimai, giminės istorija ir šiandienis jūsų požiūris į gamtą. Papasakokite, kaip ši vieta atsirado jūsų šeimos gyvenime ir kuo ji jums ypatinga dabar?

– Šią sodybą tėvai pirko prieš 55 metus, kai man buvo 13 metų. Pirko kartu su giminėmis – dviem mamos broliais. Mama buvo iš šešių, o tėtis iš trijų vaikų šeimos. Tais laikais menininkams buvo suteikiama tam tikra privilegija įsigyti sodybą, nes kitų profesijų žmonėms tai buvo gerokai sudėtingiau. Mama buvo dailininkė keramikė.

Namas buvo senas, vienaukštis, apsuptas obelų sodo. Viena tų senųjų ‘Grabšteino’ obelų auga iki šiol, nors jau gerokai nukentėjusi nuo audrų ir amžiaus. Tėvai namą iš pagrindų rekonstravo – paliko tik nesupuvusius rąstus, pakeitė vidaus planą, pristatė antrą aukštą su trimis kambariais, išplėtė verandą.

Mūsų giminė labai didelė, tėvai turėjo daug draugų, todėl gyvenimas čia buvo itin bendruomeniškas. Vykdavo talkos, giminės susitikimai, gimtadieniai. Nuolat svečiuodavosi broliai, seserys su šeimomis ir draugai. Mums, vaikams, tai buvo tikras rojus, nes augome apsupti pusbrolių ir pusseserių.

Šiandien sodyba man yra kur kas daugiau nei poilsio vieta. Tai šeimos istorija, tėvų atminimas, vaikystės pasaulis ir vieta, kurioje iki šiol jaučiuosi sava.

– Sodyba turi ir savitą vardą – „Ventuliai“. Kaip jis atsirado?

– Šis pavadinimas gimė natūraliai iš mūsų šeimos istorijos. Mano mama buvo Elena Tulevičiūtė-Venckevičienė, tėtis – Gustavas Venckevičius, o aš – Gintarė Venckevičiūtė-Lapienė. Tad pirmieji šios sodybos šeimininkai buvo Venckevičiai ir Tulevičiai, todėl iš šių dviejų pavardžių natūraliai gimė pavadinimas „Ventuliai“. Taip ją pradėjome vadinti mes patys, o netrukus šis vardas prigijo tarp draugų, giminių ir pažįstamų. Daugeliui mūsų aplinkos žmonių sodyba iki šiol žinoma būtent šiuo vardu. „Ventuliai“ man visada buvo daugiau nei pavadinimas. Jame telpa mūsų šeimos istorija, kelių kartų prisiminimai, bendrystė ir meilė šiai vietai. Juk sodybą kūrė ne vienas žmogus – ją kūrė visa šeima.

– Sodyboje išlikę tėčio sodinti medžiai, senos obelys, alyvos ir natūralios pievos. Kodėl jums taip svarbu išsaugoti tai, kas sukurta ankstesnių kartų ir pačios gamtos?

– Per tiek metų sodyboje daug kas keitėsi. Tvarkėme miškelį, kirtome menkaverčius krūmus ir dilgėlynus, tačiau visada stengėmės neskubėti. Mano filosofija paprasta – medis ar krūmas auga daugybę metų, o su amžiumi įgauna vis daugiau grožio ir savitumo. Turime senų alyvų. Gal jos ir nežydi taip įspūdingai kaip šiuolaikinės veislės, tačiau koks grožis slypi jų senose šakose, jų reljefe. Tas pats ir su obelimis. Dėl laiko stokos vyras ne visada spėja jas nugenėti, jų nepurškiame, todėl jos nėra „pagal taisykles“. Tačiau mūsų sodas labai jaukus ir mielas. Kažkas galbūt įžvelgtų nepriežiūrą, bet visko padaryti idealiai tiesiog neįmanoma.

Tėčio sodintus medžius labai saugau. Nors kai kurie jų šiandien galbūt auga ne pačioje tinkamiausioje vietoje, nukirsti jo sodintą liepą ar tują man būtų nesuvokiama. Tie medžiai yra vienas didžiausių tėvų palikimų. Jie primena jų žodžius, lūkesčius, meilę.

Tėvų jau daugiau nei dešimt metų nebėra, tačiau medžiai tebeauga, ošia, juose gyvena paukščiai, burkuoja karveliai, o vasarą po jais galima rasti nuostabią vėsą. Todėl man nėra nieko skaudžiau, nei matyti, kaip tokiose vietose kertami medžiai, žolė nuskutama iki smėlio ir džiaugiamasi plikais „stadionais“ po langais.

– Esate iš tų žmonių, kurie pasisako už natūralią aplinką. Kaip keitėsi jūsų požiūris į pievas, gėlynus ir sodybos priežiūrą?

– Toks supratimas atėjo ne iš karto. Tėvų laikais pievos būdavo šienaujamos dalgiu kartą per vasarą, vėliau atsirado žoliapjovės, traktoriukas ir, kaip daug kur, pradėjome pjauti viską.

Tačiau ilgainiui supratau, kad to nereikia. Pakanka nušienauti takus ir erdvę prie namų. Kai nustojome šienauti visą teritoriją, atsivėrė nuostabi augalų įvairovė. Turime neužmirštuolių sodelį, žemuogyną, paupyje gausu pelynų ir įvairiausių pievų gėlių. Man labai gražios neužmirštuolės, veronikos ir kiti pievų augalai. Vyrams dažnai sunku jų nepjauti, bet savąjį jau „išauklėjau“. Dabar kiekvieną kartą atvykusi pamatau ką nors naujo.

Tas pats ir su gėlynais. Kiek bandžiau sodinti lepesnių augalų, dažniausiai jie nepasiteisindavo. O seni bijūnai, flioksai, rudbekijos, monardos, paparčiai, šilokai ir šiandien puikiai auga. Jie tarsi patys pasako, kas šiai vietai tinka.

Anksčiau sodindavau nemažai vienmečių gėlių, tačiau dabar joms jau nebelieka vietos. Vis dėlto į vazonus ir lovelius kasmet pasodinu begonijų – jų gumbus esu išsaugojusi jau apie 30 metų. Taip pat auginu rugiagėles, margenius, ašuotes, įvairias pievų gėles, nasturtas, saulėgrąžas, astrus ir daugybę kitų augalų. Esame pasodinę ir dekoratyvinių krūmų, rododendrų, sakurų. Tėčio sodintas lizdines eglutes vyras gražiai suformavo ir apgenėjo. Jos buvo peraugusios, užstojo praėjimą, tačiau naikinti, kaip visada, buvo gaila. Šiose eglutėse ne kartą radome jau ištuštėjusius paukščių lizdus – tylų priminimą, kad sodyba yra namai ne tik mums, bet ir sparnuotiesiems jos gyventojams.

– Užsiminėte, kad sodyboje gausu ne tik augalų, bet ir gyvybės. Kokie gamtos kaimynai jus labiausiai džiugina?

– Manau, kad natūralumas ir žmogaus pakantumas sukuria sąlygas gyvybei. Pas mus gyvena gulbės, garnys, juodieji strazdai, lakštingalos, karveliai, geniai, bukučiai. Vienais metais pastogėje buvo apsigyvenęs net kukutis. Turime ir daug šikšnosparnių. Kai sutemsta, jie pradeda skraidyti virš sodybos. Apsilanko ir stirnos, zuikiai, atšliaužia bebras. Žinoma, jie pridaro nuostolių – kažką apgraužia, nulaužia. Tačiau čia juk gamta. Galiausiai tenka susitaikyti, kad šia vieta džiaugiamės ne vien mes.

– Jūsų pasakojimuose medžiai tampa šeimos istorijos dalimi. Kodėl jums svarbus žmogaus ir medžio ryšys?

– Kai pasodini medį žmogaus garbei ar ypatinga proga, sukuri nematomą ryšį tarp žmogaus, vietos ir prisiminimo. Mano tėvai net akmenis buvo paskyrę kiekvienam iš penkių anūkų.

Ant tėvų kapo yra akmuo iš sodybos ir kryžius, kuris daug metų kabėjo jų namuose. Tokie simboliai kuria šeimos istoriją ir padeda išsaugoti atmintį.

– Ką jūsų gyvenimui suteikia šalia tekanti Neris?

– Upė yra nepaprastas gėris. Maudynės, vėsa, rūkai, gyvybė. Labai mėgstu maudytis. Po grybavimo, kai grįžti sukaitęs, upės glėbys yra tikra palaima. Labiausiai mėgstu ankstyvus rytus. Kai visi dar miega, nueinu prie upės, išsimaudau, pasėdžiu ant liepto, stebiu gulbes ir antis. Kartais tenka pamatyti ir plaukiantį žaltį. Ne kartą teko maudytis drauge su jais. Po to grįžtu, kepame blynus su trintomis uogomis, geriame kavą verandoje ir žiūrime į peizažą. Štai čia ir yra laimė. Esu ne kartą sakiusi, kad tokios vasaros atostogos vertos milijono.  Tų milijonų mes neturime, bet manau, kad tas laikas, praleistas čia, gali būti žymiai vertingesnis už tų, kurie tai turi.

– Kas, jūsų nuomone, yra didžiausia žmonių klaida kuriant „tobulą“ sodybą?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. birželio 19 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.