Sovietmečiu slapta statyta bažnyčia ir šiandien saugo kaimo vienybę

Vieniems užkampis, kitiems – strateginė vieta 

Nors gyventojų kasmet vis mažėja, kaimo žmonės neatsisako tradicijų. Čia rengiamos jau tradicinėmis tapusios šventės, kurios suburia ne tik vietinius, bet ir iš Gulbinėnų kilusius ar kadaise čia gyvenusius žmones. 

Prieš beveik devynias dešimtis metų pamaldūs kaimo gyventojai, slapta nuo tuometės sovietinės valdžios, savo rankomis pasistatė bažnyčią. Šiandien bendruomenei vėl teko susitelkti: iškilus grėsmei panaikinti parapiją, žmonės ją apgynė. Nors bažnyčios bokštas jau seniai prašosi remonto, gulbiniškiai tiki, kad bendromis pastangomis pavyks ir jį sutvarkyti. 

Kadaise į Gulbinėnus rinkdavosi šalies šviesuomenė, o dvaro parkas buvo pilnas gyvybės. Dabar kaime kuriasi naujakuriai, tačiau senbuviai teigia, jog ne visi jie skuba tapti bendruomenės dalimi. 

Gulbinėnuose gyvena 132 žmonės. Šiais metais dvidešimtmetį atšventusi bendruomenė vienija 87 narius. Jauniausia kaimo gyventoja gimė prieš pusantrų metų, nuo to laiko daugiau gandrai naujagimių į kaimą nebeatnešė. Vaikų iki 13 metų yra vos septyni.

Bendruomenės pirmininkė Jolanta Karčiauskienė pasakojo, jog nors kaime kuriasi jaunos šeimos, tačiau jas sunkiai pavyksta prikviesti į renginius. 

„Jei kaime įsikuria naujakuriai, tai pirmiausia mes juos pakviečiame prisijungti prie bendruomenės. Įstoti į bendruomenę jie sutinka, tik veiklos kratosi. Gulbinėnuose apsigyveno užsieniečių pora – rusė ir vokietis. Nors jie kol kas dar nekalba lietuviškai ir nesupranta mūsų kalbos, tačiau noriai dalyvauja šventėse. Kartais ir patys pasiūlo savo pagalbą. Vieniems atrodo, jog Gulbinėnai yra atokus rajono pakraštys, o rusės ir vokiečio šeimai – tai strategiškai puiki vieta“, – pasakojo bendruomenės vadovė.

Kraštiečių susitikimas išblėso 

Į kultūros namų salę susirinkę aktyviausi kaimo žmonės, vienas kitą papildydami, teigė, jog šventes organizuoja visi kartu susitelkę. Po vienu pastato stogu įsikūrusios bibliotekos, kultūros namų darbuotojai, prie jų visuomet prisijungia bendruomenės aktyvistai bei seniūnaitis. 

Kultūros namų renginių organizatorė Virginija Žaldokienė džiaugėsi jau tradicija tapusiais renginiais. 

„Gulbiniškiai jau nebeįsivaizduoja pavasario be Velykėlių šventės. Žmonės jau yra įpratę nuo Velykų stalo pasilikti gražiausią margutį, kad galėtų ne tik prieš kaimynus pasipuikuoti, bet ir dalyvauti gražiausio margučio varžytuvėse. Kiti specialiai kiaušinius margina būtent Velykėlėms. Tai ne tik vaikų, bet ir visos bendruomenės smagi šventė“, – sakė kultūros darbuotoja. 

Pašnekovei antrinusi bibliotekininkė Rima Mačiukienė pridūrė, jog jau beveik dešimtmetį kiekvieną vasarą į Gulbinėnus suvažiuoja armonikininkai kone iš visos Lietuvos. 

R. Mačiukienė tvirtino, jog anksčiau rugpjūčio mėnesio antroje pusėje per Gulbinėnų bažnyčioje minimus Švč. Mergelės Marijos Karalienės atlaidus buvo organizuojamas kraštiečių susitikimas. Tuomet į gimtinę sugužėdavo po įvairiausius kraštus išsibarstę gulbiniškiai. Tačiau, laikui bėgant, vis mažiau vienu metu atvykdavo kraštiečių, todėl šios tradicijos teko atsisakyti.

Akis bado apleistos sodybos 

Kalbintas Gulbinėnų seniūnaitis Saulius Mačiukas žodžių į vatą nevyniojo ir be užuolankų vardijo didžiausias kaimo problemas. 

„Prie kranksinčių varnų balsų jau pripratome ir ausys keliamo jų triukšmo net nebegirdi. Aišku, kartais juodasparnės vagilės pridaro ir eibių, dėl kurių žmonės pyksta. Paukščiai mėgsta pasisukioti po daržus ir nugvelbti ką tik pasodintas daržoves ar išlesti viščiukams skirtus pašarus. O prie apgriuvusių, neprižiūrimų namų, kurių sodybose veši kone pažastis siekiančios piktžolės, priprasti niekaip neįmanoma“, – ant šeimininkų, kurie likimo valiai paliko nugyventus namus, pyko seniūnaitis. 

Jam pritariančios bendruomenės moterys teigė, jog tokie šabakštynai ne tik nepuošia kaimo, bet ir kelia pavojų. Apleistose sodybose prieglobstį randa lapės, veisiasi invaziniai šliužai, erkės.

Anksčiau atokų rajono kaimą naujakuriai aplenkdavo dėl labai prastos vieškelio būklės. Kelio atkarpa nuo Krinčino iki Gulbinėnų buvo dideliu galvos sopuliu ne tik vietos gyventojams, bet ir į kaimą užklystantiems svečiams. 

„Reikėjo praeiti nemažus kryžiaus kelius, kol pavyko šitą bėdą išspręsti. Suprantame, jog kelio greitu metu neišasfaltuos, bet bent jau jį greideriuoja. Prieš porą metų sutarėme su seniūnu, jog kartą per mėnesį kelias bus nugreideriuotas. Seniūnas žodžio laikosi ir kiekvieno mėnesio pradžioje keliu pravažiuoja greideris“, – džiaugėsi pagerėjusia kelio būkle S. Mačiukas.

Parapiją pavyko išsaugoti 

Gulbinėnų kaimo žmonės pasakojo, jog praėjusiais metais buvo iškilusi reali grėsmė parapijos panaikinimui. Bažnyčios vadovai buvo suabejoję, ar tokiame nedideliame kaimelyje tikslinga išlaikyti parapiją.

Kadangi Gulbinėnų Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčią žmonės pasistatė savo rankomis ir slapčia, vietos gyventojams ji yra ne tik maldos vieta, bet ir bendruomenės vienybės simbolis. 

Tikintieji su dvasininkais sutarė, jog pamaldos Gulbinėnų Dievo namuose vyks tik kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį. 

Net aštuoniolika metų vietos bendruomenei vadovavusi ir puikiai kaimo istoriją žinanti Danutė Maslauskienė dar prisimena savo tėvo pasakojimą, kaip buvo statomi maldos namai. 

„Sovietų valdžia labai ribojo religiją ir naujų bažnyčių statybą, todėl vietos gyventojai sumanė slapčia pastatyti bažnyčią. Valdžiai teigė, jog stato grūdų sandėlį, o patys, rizikuodami, po truputį lipdė Dievo namus. Turiu dar ir nuotrauką, kurioje įamžintas mano tėvelis su kitais kaimo vyrais, kasančiais pamatus bažnyčiai“, – prisiminė kaimo senbuvė D. Maslauskienė. 

Kai kurie vyresni Gulbinėnų ar aplinkinių kaimų gyventojai dar ir šiandien prisimena pasakojimus, kad jų tėvai ar seneliai nešė akmenis, dirbo prie statybos arba aukojo pinigus. 

Kaime kalbinti žmonės pasakojo, jog vietos gyventojai statybos darbus atlikdavo vakare arba naktimis, kad kuo mažiau kristų valdžiai į akis. Statybines medžiagas veždavo vežimais po truputį, pridengdavo šienu ar malkomis. Kaimo vyrai dirbo visi kartu: vieni vežė akmenis, kiti pjovė medieną ar maišė skiedinį. O jeigu pasklisdavo žinia, jog gali atvykti valdžios tikrintojai, darbai būdavo laikinai stabdomi arba paslepiami. 

Kadangi gulbiniškiai patys savo rankomis pasistatė maldos namus, o ne valdžia, ši bažnyčia jiems yra labai svarbi. 

Pirmoji koplyčia – dvaro rūmuose 

Pirmąją Dievo šventovę – koplyčią – Gulbinėnuose 1936 metais savo rūmuose įrengė dvaro savininkas generolas Kazys Ladiga. O po trejų metų kunigo Antano Valančiūno pastangomis buvo įkurta parapija. Energingas dvasininkas rūpinosi ir dabartinės bažnyčios slaptomis statybomis. 1948 metais dabartinė bažnyčia įrengta mūriniame ūkiniame pastate. 

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia yra stačiakampė, su mediniu bokšteliu ant kraigo ir dvišlaičiu skardiniu stogu. Viduje – viena nava su įlenktomis lubomis, dekoruotomis tulpių ir kryžių motyvais. Yra trys mediniai altoriai: didžiajame – Kristaus, o šoniniuose – Šv. Juozapo ir Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu Jėzumi skulptūros. Sienose išdrožtas Dekalogas ir kryžius. 

Gulbiniškiai su skauduliu širdyse žvelgia į griūti bebaigiančius dvaro rūmus, kurie priklauso generolo K. Ladigos palikuonims. 

Vietos žmonės pasakojo, jog tarpukariu Gulbinėnai buvo gana gyvas miestelis. Į dvarą atvykdavo karininkai, šalies aukštuomenė, vykdavo renginiai. Todėl kaimas, nors ir trumpam, buvo tapęs visos apylinkės centru. 

Dvaro savininkas siekė iš paprasto kaimo padaryti kultūros centrą. Jo dėka buvo įsteigtas pašto skyrius, atsirado parduotuvė, įkurti pradžios mokyklos skyriai, veikė kelios kalvės. 

Po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. Rūmuose buvo įkurta mokykla. Taip dvaras iš dvarininkų rezidencijos tapo sovietine mokymo įstaiga, o tik atgavus nepriklausomybę vėl grįžo Ladigų giminei.

Turizmo centru netapo 

S. Mačiukas prisiminė, jog prieš nemažai metų į jų kaimą buvo atvykęs verslininkas iš Vokietijos ir ketino pirkti dvaro rūmus. Tačiau generolo palikuonys atsisakė juos parduoti. 

Seniūnaitis pasakojo, jog svetimšalis verslininkas žadėjo dvarą restauruoti ir jame įkurti žirgyną. Tąkart gulbiniškiams buvo sužibusi viltis, jog kaimas vėl gali tapti patraukliu turizmo ir verslo centru. Deja, sandoris neįvyko. 

Tačiau kaimo žmonės nepraranda vilties. Jie tiki, kad kol Gulbinėnuose gyvena žmonės, kuriems rūpi šio krašto istorija, tradicijos ir bendruomenė, tol kaimas išliks gyvas, o šimtamečiai dvaro parko medžiai dar ilgai oš apie laikus, kai čia virė gyvenimas ir kai žmonės savo rankomis kūrė vietą, kuri jiems yra namai.

Vita SAVICKIENĖ / „Darbas“

Aidos Garastaitės nuotr.