Stambieji pieno ūkiai jaučiasi ignoruojami

Karvių skaičius auga

Žemės ūkyje klostosi neeilinė situacija. Ankstesniais metais gyvulininkystės sektoriaus problemas dar buvo galima kompensuoti pajamomis iš augalininkystės ir atvirkščiai, tačiau pastarojo laikotarpio visų rūšių žemės ūkio produkcijos kainų tendencijos, nauji mokesčiai ir augančios išlaidos rodo, kad Lietuvoje formuojasi dramatiška padėtis.

Laiku neįsikišus atsakingoms institucijoms, ji gali tapti kritine nepraėjus nė metams po to, kai žemės ūkis buvo paskelbtas strategiškai svarbiu šalies sektoriumi, užtikrinančiu nacionalinį saugumą.

LŽŪBA prezidiumo nuotolinis posėdis pradėtas Žemės ūkio duomenų centro  Paramos žemės ūkio skyriaus vadovės Julijos Šataitės pranešimu apie Lietuvos pieno ūkių struktūros pokyčius, pieno pardavimą tiek visuose ūkiuose, tiek ir bendrovėse, kurios priklauso LŽŪBA.   

Anot J. Šataitės, pastaruoju metu pieno supirkimo kainos visų kategorijų ūkiams Lietuvoje mažėja ypač sparčiai, todėl ši tema yra labai aktuali. Galvijų, taip pat ir karvių, skaičius šalyje nuolat mažėja. Vis tik LŽŪBA priklausančiose bendrovėse laikomų karvių skaičius didėja. Sausio 1 d. duomenimis, palyginti su 2025 m. pradžia, Lietuvoje karvių sumažėjo 1 proc., o štai LŽŪBA narių laikomų karvių skaičius per tą patį laikotarpį padidėjo 5 proc. Skirtingais metais jos sudaro apie 15–17 proc. visų šalyje laikomų pieninių karvių. Palyginus atskirus 2025 m. ir 2024 m. mėnesius, pieninių karvių mažėjimas Lietuvoje siekia nuo 1 iki 5 proc. „Su LŽŪBA bendrovių pieninėmis karvėmis situacija yra visiškai kitokia. Matomas stabilus pieninių karvių skaičiaus augimas iki 0,5 proc.“, – pažymėjo J. Šataitė.

Pieno ūkių, laikančių iki 100 karvių, palyginti su praėjusiais metais, sumažėjo. Ūkiai, laikantys daugiau kaip 100  karvių, stambėjo, karvių juose daugėjo. Bendra Lietuvos pieno ūkių struktūra yra tokia, kad apie 81 proc. ūkių laiko iki 10 karvių, 17 proc. – nuo 11 iki 100 karvių. Ūkiai, laikantys daugiau kaip 100 karvių, sudaro tik 2 proc. LŽŪBA priklausančios bendrovės, laikančios pienines karves, patenka į stambiausių pieno ūkių kategoriją. Ūkiai, kuriuose laikoma 151 ir daugiau karvių, sudaro daugiau kaip trečdalį visų LŽŪBA narių ūkių.

Kainų tendencijos nedžiugina      

Vidutinės praėjusių metų LŽŪBA įmonių gaunamos pieno supirkimo kainos buvo panašios į 2024 m. Tiesa, visais metais LŽŪBA priklausančių įmonių gaunamos vidutinės pieno supirkimo kainos buvo šiek tiek aukštesnės už šalies pieno supirkimo kainų vidurkį. Tačiau vis tiek pieno supirkimo kainų tendencijos nėra džiuginančios – jos mažėja ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje (ES).

Tiesa, Lietuvoje pieno supirkimo kainų kreivė leidžiasi žemyn sparčiau nei daugumoje kitų Europos šalių. Praėjusį spalį pieno supirkimo kaina Lietuvoje nukrito 2 proc., lapkričio – dar beveik 4 proc., o gruodžio – dar 2 proc. Praėjusių metų pabaigoje tik Belgijoje už superkamą pieną buvo mokama mažiau negu Lietuvoje. LŽŪBA priklausančių bendrovių vidutinė parduodamo pieno kaina yra didesnė už šalies vidurkį, bet vidutinė kaina pernai lapkritį susilygino su ES vidurkiu, o gruodį tapo mažesnė. Bendra šalyje superkamo pieno kaina už ES vidurkį mažesnė 12 proc. Kaimyninėje Lenkijoje – 2 proc., Latvijoje – 8 proc. Estija lenkia ES vidurkį 2 proc., Lietuvos vidutinę kainą – 16 proc.

Ūkius siūlo diferencijuoti

LŽŪBA generalinis direktorius Jonas Sviderskis teigė, kad ūkius būtina diferencijuoti pagal paramą ir visas kitas išmokas. Jis priminė neseną faktą, kuomet iš 10 mln. Eur paramos pieno sektoriui, kuriuos patys pieno gamintojai išsikovojo Briuselyje, Lietuvos įmonės ir stambūs ūkiai gavo tik taukuotą špygą. „Teismas mūsų ieškinį dėl nesąžiningo paramos paskirstymo atmetė, motyvuodamas tuo, kad parama jau „išdalyta“. Taip, kol byla gulėjo teisme, ŽŪM paramą ir išdalijo. Vadinasi, kad jei gavai į nosį, o per tą laiką, kol byla teisme, daktaras nosį ištiesino ir kvėpuoji, tai kam tą chuliganėlį beteisti“, – lygino J. Sviderskis.

ŽŪM parengta skaičiuoklė, pasak LŽŪBA generalinio direktoriaus, buvo orientuota tik į smulkiuosius ūkius, nors reglamentas nustatė prievolę taikyti objektyvų ir visapusišką vertinimą, o LŽŪBA pateikė įrodymus, kad nuostolių patyrė ir prekiniai pieno ūkiai. „Sutinkame, kad ir smulkiesiems reikalingas palaikymas, bet jis turi būti tikslingas ir ne kitų sąskaita. Nereikia daryti komunizmo – iš vieno atimti ir atiduoti kitam. Jiems nereikia svetimų pinigų, jie garbingi žmonės ir nori gauti už savo darbą. Niekada nekvestionavome jų svarbos. Esame pateikę ne vieną pasiūlymą su konkrečiomis tokių ūkių rėmimo schemomis. Jie būtini, juos reikia vienyti ir remti, bet ne kabinetiniais lozungais ir girtis, kad geras pusšimtis Lietuvoje esančių kooperatyvų – neblogas rezultatas. Jie, gaudami paramą, turi būti trumpųjų maisto tiekimo grandinių priešaky. Tačiau nuo teisingos paramos kooperatyvams nušalinti savivaldybių administracijų žemės ūkio skyriai, kurie geriausiai žino padėtį vietose. Reikia decentralizuoti valdymą ir skirti daugiau funkcijų ir lėšų savivaldybių administracijoms. Bet pažadai decentralizuoti valdymą neišpildyti. Įvyko priešingai, dėl to rezultatas blogas“, – pabrėžė J. Sviderskis.

Kokia ŽŪM pozicija bus toliau, pasak LŽŪBA generalinio direktoriaus, neaišku. Iki šiol požiūris į stambiuosius vis dar yra neigiamas. Stambieji neva yra didieji teršėjai ir kitokie kenkėjai. ŽŪM esą pilna visokio plauko revizorių, kurie ne pataria, o atsiveža pilnus portfelius su daugiau kaip 1 000 patikrinimo klausimų. Vis rodo į Briuselį. Taip lengviausia – pasiduoti be mūšio. Tuo labiau kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/633 suteikė valstybėms narėms galimybes apsaugoti tiekėjus nuo nesąžiningos prekybos praktikos, taikomos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje. Kai kurios ES valstybės narės, remdamosi šia direktyva, įstatymuose įtvirtino nuostatą, kad superkamo pieno kaina nebūtų mažesnė už jo gamybos savikainą. Lietuvoje tai nebuvo padaryta, nors prašoma buvo ne kartą.

Atskirai buvo paminėta ir Konkurencijos taryba (KT), kurios požiūris į pirminės gamybos grandį dar 2015 m. šešiolikos Lietuvos žemės ūkio verslo organizacijų buvo išdėstytas prezidentei Daliai Grybauskaitei. Pažymėta, kad KT neužtikrina Konstitucijos nuostatos, nurodančios, kad „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“.

LŽŪB asociacijos prezidentas Eimantas Pranauskas teigė, jog iš pirmo žvilgsnio stambesnių ūkių gaunamas 7 proc. kainų skirtumas yra didelis. Bet jis tesudaro vos 3–4 ct virš vidurkio. „Kažkodėl pamirštama, kokia yra pieno savikaina. Imdami vieną dėmenį, nekreipiame dėmesio į kitą. Kažkam atrodo, kad stambiesiems viskas einasi kaip iš pypkės. Bet taip tikrai nėra. Turime blogos patirties – stambieji ūkiai visada lieka nuošalyje. Taip atsitiko ir skirstant ankstesnes paramas“, – pastebėjo E. Pranauskas.

ŽŪB „Atžalynas“ pirmininkas Algis Žėkas svarstė, kad žemės ūkį pripažinus strategine šaka, Seimas ir Vyriausybė galėtų iš tikrųjų rūpintis pieno krize. „Kas iš to šūkio? Jokios naudos“, – piktinosi A. Žėkas. ŽŪB vadovas teigė, kad dėl taisyklėmis nustatytų prioritetinių balų skyrimo ūkis jau 15 metų negauna investicinės paramos modernizavimui dėl to, kad, valdininkų nuomone, yra lygūs ir lygesni ūkiai.

Jam antrino Šakių r. Griškabūdžio ŽŪB pirmininkas, LŽŪBA viceprezidentas Petras Puskunigis. „Pagal daugiametę patirtį, nesitiki, kad į mūsų kalbas bus atsižvelgta. Gaila, kad nesame įvertinti, kokią ekonominę naudą mūsų veikla duoda Lietuvai, kiek mokesčių sumokame ir sukuriame darbo vietų kaime“, – apgailestavo P. Puskunigis. Jis tvirtino, kad reikės labai daug pastangų bendrovę išlaikyti. O jei situacija negerės, pieno krizė dar tęsis, gali tekti mažinti išpuoselėtą karvių bandą.

Posėdyje pasigirdo siūlymų skirti papildomas išmokas tęsiantis pieno krizei. Pirmu smuiku čia turėtų griežti ŽŪM.

Planas krizei suvaldyti

ŽŪM Tvarios žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Saulius Jasius aiškino, jog ministerijos atstovai, atašė dalyvavo pokalbiuose Europos Komisijoje (EK) ir Taryboje. EK nustatė, kad veiksmai, kuriuos siūlė Italija ir Vengrija, nėra atlikti laiku. Dvi šių šalių siūlytos priemonės sutampa. Pirmoji – dėl sviesto ir sūrio sandėliavimo schemos, nors italai papildomai siūlė sandėliuoti dar ir aukšto apdorojimo pieną. Esą, kuomet yra produktų perteklius, produktų perdirbėjai turi juos ilgiau palaikyti. Tam gaunama tam tikra parama. Tai – savanoriškas mechanizmas, prie kurio įmonės gali jungtis. Bet gali to ir nedaryti. Teikiama parama, pasak S. Jasiaus, yra nedidelė, dengia net ne visas sandėliavimo išlaidas. Kitos italų siūlomos priemonės labiau orientuotos į rinkos aktyvinimą, siekiant, kad atsirastų daugiau vartotojų. Akcentas skiriamas kokybiškų, regionuose labiau paplitusių sūrių dalijimo nepasiturintiems asmenims principui. Kitas siūlymas – taikyti intervencijas pažeidžiamoms žemės ūkio valdoms, kurios susijusios su kreditiniais įsipareigojimais – tam tikrų paskolų atidėjimai. „Kaip tai veiktų, sunku spręsti, nes nėra europinės praktikos“, – pažymėjo departamento direktorius.

Italai siūlo investuoti lėšas į reklamines kampanijas, skatinančias vartojimą.

Lietuvos atstovų išsakyta nuomonė buvo tokia, kad galėtų būti parengtas toks planas pieno krizei suvaldyti, bet kokios priemonės jame turėtų būti, dar reiktų diskutuoti. Kitų šalių ministrai nebuvo labai aktyvūs dėl konkretaus intervencinių priemonių mechanizmo priėmimo. Dauguma linkę palaukti ir stebėti, kas ateityje vyks rinkoje, ir stengtis pataikyti priimti tinkamiausius sprendimus. Tad sunku įsivaizduoti, jog dabar EK imtųsi kokio nors konkretaus paramos mechanizmo.

„Mes savo amortizacinį mechanizmą turime – susietąją paramą už pienines karves. Šių metų vokas, skirtas šiai paramai, šiek tiek didėja – apie 4–5 Eur už karvę, kadangi dėl išmokų konvergencijos mechanizmo didėja visas tiesioginių išmokų vokas. Galbūt tai padėtų bent iš dalies amortizuoti pieno ūkių problemas, esančias rinkoje. Gerais laikais susietoji parama suveikia kaip papildoma dotacija. Be to, yra papildomų priemonių. Bet susiduriama su apyvartinių lėšų problema. Čia pagalba galėtų būti per dabar aktyvius paskolų mechanizmus. Galbūt sąlygos nėra visiškai tinkamos, galbūt išnaudoti limitai, bet apie paramą iš valstybės biudžeto mums dar neteko kalbėtis. Jei pieno krizė ir toliau tęsis, toks pokalbis bus neišvengiamas“, – pripažino ŽŪM Tvarios žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius. 

Į tokius direktoriaus samprotavimus sureagavęs LŽŪBA generalinis direktorius J. Sviderskis nevyniojo žodžių į vatą ir klausė: „Ką veikėte tuos dešimtmečius, kad neparengėte ir neturite antikrizinių planų? Amžinai apeliuojate į Briuselį. Kur vadinamasis pieno įstatymas? Parenkite tokį, kuris tenkintų, nes dengtų bent gamybos savikainą, žemdirbius. Tegul jis netinka KT, Teisingumo ministerijai, laisvajai, o gal – laukinei – rinkai. Bet pateikite. Paskutinįjį projektą, atmestą Seime, pateikėte konsultacijoms su visuomene. Ir ką turite? Prarastą daugiau nei pusmetį. Ir viskas. Teikiate visuomenės nuomonei, o dar geriau – pasamdote ekspertus iš šalies, mokate didelius pinigus, o naudos – „šnipštas“. Taip „išplaunama“ atsakomybė. Tai labai nevykusios tendencijos. Dabar vėl sudarytos 4 grupės. Ir ko iš jų tikėtis? Patys parenkite, nes už tai gaunate atlyginimus. Be to, kaip galite planuoti paramą į krizę patekusiems visų kategorijų ūkiams, jei nežinote net apytikrės gamybos savikainos! Mes ne vienus metus apie tai primename, bet jūs negirdite. Gal jums  patogiau viską skaičiuoti „iš lemputės“, prisidengiant Briuseliu arba „politine valia?“ – piktinosi J. Sviderskis.

LŽŪBA prezidentas E. Pranauskas kalbėjo, kad labiausiai verkia danų, belgų, olandų, lietuvių ir lenkų pieno gamintojai – pieno kainų sumažėjimas šiose šalyse viršija 20 proc. Šis penketukas iš 27 ES valstybių yra labiausiai nuskriaustas. Kitose šalyse kainų pokyčiai kol kas mažesni.

Dar pernai pradėtas kelti klausimas dėl ES krizių rezervo naudojimo. Lietuvos ir dar kelių šalių atstovai Europos Taryboje pasisakė už krizių rezervo aktyvavimą. Nors kol kas visos valstybės narės tam šiuo metu dar nepritaria, remiantis ankstesnių metų praktika, visuotinio pritarimo galbūt ir nereikia.

Vyks žemdirbių suvažiavimas   

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. vasario 3 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.