Pasak Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) pirmininko, LPGA prezidento Jono Vilionio, Lietuvos pieno sektorius drastiškai traukiasi – nuo 2004 m. karvių laikytojų skaičius sumažėjo 92 proc. Iš gamybos traukiasi ne tik mažieji, bet ir net ir stambūs ūkiai. Skirstant paramos lėšas pienininkystės sektoriui, labai svarbu investuoti į ūkius, kurie būtų pasiryžę plėsti ar pieno gamybą išlaikyti bent jau esamame lygyje, kad Lietuvoje perdirbimui ir vartojimui pakaktų vietinio, lietuviško pieno. „Todėl pakviečiau žemės ūkio ministrą Igną Hofmaną su komanda apsilankyti keliuose pieno gamybos ūkiuose – tokiuose, kuriuose jau įvykdytos milijoninės investicijos, bei tokiuose, kur ūkių savininkai planuotų investuoti į plėtrą, jei prie to siekio prisidėtų valstybė. Esu įsitikinęs, skirstant paramą, svarbu skaičiuoti ne tik iki kiek karvių ūkis planuoja plėstis, bet kiek pieno ketina pagaminti, kokį ketina pasiekti ekonominį efektyvumą. Fermų statybos, įrangos įsigijimo, modernizavimosi kaštai auga kaip ant mielių – jei prieš keletą metų investicijoms pakako keleto milijonų, dabar sumos išaugo dvigubai. Skaičiavimai rodo, kad, pradedant statyti pieno ūkį plyname lauke, vienos karvės vieta dabartinėmis kainomis atsieina apie 20 tūkst. Eur. Iš kur ūkininkui paimti tokius pinigus? Esant tokioms nestabilioms pieno supirkimo kainoms, ūkininkui ar žemės ūkio bendrovei rizikuoti statytis ar plėstis fermą tik su bankinėmis paskolomis ypač nepatrauklu. Be adekvačios, ne simbolinės, o reikšmingą investicijų dalį sudarančios paramos, jokio proveržio tikrai nepasieksime. Norisi žemės ūkio ministro supratimo, kad paramos intensyvumas turi būti pakankamas ir patrauklus, kad ūkiai galėtų modernizuotis ir didinti pieno gamybą bei išlikti gyvybingi. Nustokime „taškyti“ milijardines paramas jokios vertės nekuriantiems „sofos“ ūkininkams, investuokime į tikrai dirbti pasiryžusius ūkius ir gaivinkime savo pieno sektorių. Net Europos Sąjunga (ES) baigia atsikvošėti nuo žaliųjų kursų ir atsigręžia į apsirūpinimą maistu bei žemės ūkio produkcijos gamybą. Viliuosi, tinkama linkme paramos vairą pasuks ir Lietuvos žemės ūkio ministras“, – kalbėjo LPGA prezidentas.
Buvęs Ministro Pirmininko patarėjas žemės ūkio klausimais prof. dr. Vigilijus Jukna padėkojo LPGA prezidentui J. Vilioniui už kvietimą dalyvauti asociacijos išvažiuojamajame tarybos posėdyje. Apžiūrėjus ŽŪB „Atžalynas“ fermas, buvęs premjero patarėjas sakė: „Visada stengiuosi betarpiškai bendrauti su ūkininkais ir išgirsti naujausias aktualijas, problemas ir iššūkius su kuriais susiduria mūsų ūkininkai. Lankantis ŽŪB „Atžalynas“ džiugino bendrovės vadovo Algio Žėko požiūris ir vizija į pieno sektorių bei žemės ūkį visumoje. Susitikimo metu diskutavome apie pieno ūkių struktūrą, ateities viziją. Tokie pažangūs ūkiai, kaip ŽŪB „Atžalynas“, turi perspektyvą, kadangi ne tik investuoja ar planuoja investuoti į gamybos modernizavimą, bet taip pat didelį dėmesį skiria ir gyvulių bandos genetiniam gerinimui. Todėl nestebina ir pasiekti rezultatai, nes primilžis iš karvės šioje bendrovėje siekia vidutiniškai apie 13 tūkst. kg pieno. Ūkis turi planų statyti naują modernią fermą, gerinti gyvulių laikymo ir šėrimo sąlygas, todėl ateityje karvių produktyvumas dar didės. Šiuo metu modernizuotis siekiantys ūkiai susiduria su apyvartinių lėšų trūkumu ir kartais pertekliniais reikalavimais. Stambiems ūkiams daugeliu atveju būtų tikslinga sudaryti sąlygas ne tik gauti paramą, bet ir pasinaudoti lengvatiniais kreditais. Kaip minėjo A. Žėkas, paskutinį kartą ŽŪB „Atžalynas“ paramą gavo tik 2014 m., t. y. daugiau kaip prieš dešimtmetį. Žinant, kad šiame mokestiniame laikotarpyje pinigų likę labai nedaug, manau, tokiems ūkiams, siekiantiems modernizuoti gamybą, statyti naujas fermas, būtina kuo greičiau sudaryti sąlygas pasinaudoti lengvatinėmis paskolomis.“
Alytaus r. savivaldybės vicemeras Aurimas Truncė pastebėjo, kad ŽŪB „Atžalyno“ įkūrėjas, ūkininkas ir rajono tarybos narys A. Žėkas bendrovėje laiko daugiau nei 500 karvių, 2,5 tūkst. ha plote augina grūdines kultūras. Deja, merkiant lietums, ankštarose sužaliavo rapsų sėklos. Alytaus r. melioracijos statinių nusidėvėjimas yra artimas visos šalies vidurkiui ir siekia 75 proc. „Merkiantys lietūs, užliejami laukai – situacija sparčiai blogėja, todėl būtina atnaujinti pasenusias melioracijos sistemas, užtikrinti tinkamą jų priežiūrą ir finansavimą bei išvengti potencialių ekologinių ir ekonominių pasekmių“, – kalbėjo A. Truncė.
Šiemet iš valstybės biudžeto lėšų melioracijai gerinti skirta vos 188,6 tūkst. Eur, dar 100 tūkst. Eur pridėta iš savivaldybės biudžeto.
Vicemeras taip pat pabrėžė būtinybę paprastinti investicinių projektų kriterijus, pagal kuriuos ūkininkams tenka našta vykdyti perteklinius reikalavimus. „Jei ūkininkas dalyvauja modernizavimo programoje, tai, pirkdamas purkštuvą, kurio jam reikia, dėl papildomų balų dar turi įsigyti paukščių baidyklę, – pavyzdžius vardijo Alytaus r. savivaldybės vicemeras. – Kol kalbame apie stambių ūkių išlaikymą, nepamirškime vidutinių, mažųjų, smulkių ūkių – šeimų, kurios ne stovi ranką ištiesusios, o dirba, stengiasi, kad galėtų oriai pragyventi, išleisti vaikus į mokslus. Tokiems ūkiams taip pat privalome suteikti galimybę augti. Džiaugiuosi „Atžalynu“, kuriame dirba daugiau nei pusšimtis rajono gyventojų, žmonės turi darbo, jiems nereikia mokėti pašalpų – pagalvokite, kam geriau skirti biudžeto lėšas – ūkiams paremti ar pašalpoms mokėti?“
Kaip pastebėjo laikinasis žemės ūkio ministras dr. I. Hofmanas, aplankyti trys pieno ūkiai akivaizdžiai demonstruoja, jog modernūs ir inovatyvūs ūkiai yra labai daug investavę į gamybą, tačiau jie turi didžiulių įsipareigojimų bankams. Šie pavyzdžiai įrodo, kad pieno ūkiai, siekdami gamyboje pritaikyti šiuolaikinius, inovatyviomis technologijomis grįstus sprendimus, atitinkančius aukščiausius gyvūnų gerovės, tvarumo ir ekonominio naudingumo standartus, turi ne tik atitikti keliamus aplinkosaugos ir socialinius reikalavimus, bet ir gerai įvertinti rizikas, kurios yra susijusios su globaliais pieno rinkos svyravimais.
Nepriklausomai nuo ūkio dydžio, gyvulininkystės ūkiai yra svarbi Lietuvos žemės ūkio šaka, kuriai investicinė parama yra gyvybiškai svarbi tiek finansine, tiek moraline prasme, nes ūkių savininkai privalo priimti strateginius sprendimus, kurdami darbo vietas kaimo vietovėse, kartu prisiimdami ilgalaikius finansinius įsipareigojimus, nes naujų pieno fermų statyba ir įrengimas, taikant modernias technologijas, yra sunkus ūkiui finansine prasme. ŽŪM, rengdama taisykles investicijoms, remia tvarių ir inovatyvių sprendimų diegimą, taip pat siekia, kad tiek ES fondų, tiek nacionalinių lėšų panaudojimas būtų tikslingas ir prasmingas.
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Eimantas Pranauskas akcentavo, kad žemės ūkio bendrovės pagamina apie 30 proc. šalies bendrosios žemės ūkio produkcijos, naudodamos tik apie 13 proc. žemės ūkio naudmenų. „Vienam ūkio dirbančiajam tenka apie 30 ha žemės ūkio naudmenų. Tai – nenuginčijamas faktas. Vidutiniškai valstybei jos sumoka 326 Eur mokesčių už kiekvieną naudojamą žemės ūkio naudmenų hektarą, tačiau turime duomenų, kad atskirų mišriųjų ūkių mokesčiai viršija 900 Eur/ha, – vardijo asociacijos lyderis. – Padauginkime juos iš 1 000 ha – vidutinio vienos žemės ūkio bendrovės dydžio... Toks yra konkretus, o ne žodžiais deklaruojamas žemės ūkio bendrovių indėlis į valstybės ir jos piliečių gerovę.
Tačiau pripažinimo, pagarbos už tai, nekalbant jau apie skatinimą, žemės ūkio bendrovės, kaip ir prekiniai ūkininkų ūkiai, nesulaukia. Nors bendrovės planuoja milijonines investicijas į pieno gamybą ir patrauklių darbo vietų kūrimą su konkurencingais atlyginimais, ES paramos taisyklės jau daugybę metų dėliojamos taip, kad surinktų prioritetinių balų nepakanka kreipiantis paramos investicijoms. Net biologinės saugos didinimo priemonėse joms atitenka podukros vieta, nors epidemijos atveju gali tekti sunaikinti šimtus tokios įmonės gyvulių ir tonas pieno.
Nuolat pasigirsta tiražuojami įvairaus plauko veikėjų balsai, priešinantys stambų ir smulkųjį ūkį. Atsakingai turime pareikšti – nė viename LŽŪBA renginyje asociacijos prezidiumo nariai niekuomet nepasisakė prieš smulkiuosius gamintojus. Asociacija visuose forumuose teigia, kad vietos po dangumi turi užtekti visiems – ir dideliems, ir mažiems ūkiams. Tačiau juos turi jungti bendras vardiklis – darbas, t. y. gamyba.
Dar daugiau! LŽŪBA pirmoji pasiūlė idėją ir mechanizmą, kaip eliminuoti „sofos ūkininkus“ ir kaip pusę lėšų, skirtų išmokoms už pirmuosius hektarus, galima būtų nukreipti smulkiesiems ūkiams, kurie norėtų investuoti į gamybos plėtrą ir efektyvinimą. Tai – dideli pinigai (apie 300 mln. Eur per 2023–2027 m. laikotarpį), kurie galėjo užtikrinti proveržį. Sakome „galėjo“, nes laikas eina, o jokių veiksmų iš ŽŪM valdininkų nėra. Ir dabar, jei sparčiai pajudėtų ministerijos departamentų girnapusės, tokios investicijos apimtų apie 120 mln. Eur. Su jais dar galima sulaukti realių pokyčių. Žinoma, jeigu dėl to atsakingose institucijose kas nors iš tikrųjų „serga“ už žemės ūkį.
Turime faktų apie pieno ūkių projektus, kurie stringa dėl biurokratinių reikalavimų, arba abejones dėl ateities keliančios investicinės aplinkos, prekinius ūkius diskriminuojančių taisyklių ir kontrolių. Ūkiai pasiryžę statyti naujas fermas, didinti gyvulių skaičių, tačiau to padaryti negali visų pirma dėl biurokratinių kliūčių, biurokratijos neatsakingumo, abejingai stebint melžiamų karvių skaičiaus mažėjimą. Bet valdininkų lyderystės, net noro keisti situaciją nematyti.
Europos Komisija paskelbė bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) po 2027 m. reglamento projektą. Jame numatytos didžiulę grėsmę prekiniams ūkiams ir jų ateičiai keliančios nuostatos. Negalima pasikliauti Europos Parlamentu ar kitomis šalimis, tikintis, kad šios pasieks jų sušvelninimo. Jei vis dar kažkam Lietuvoje rūpi prekinės žemės ūkio produkcijos gamintojai, reikia ruošti planus A, B ir C, kaip sušvelninti šias kategoriškas ir, nebijau teigti, vien tik politikavimu pagrįstas nuostatas dėl išmokų mažinimo ir ribojimo. Didesni prekiniai ūkiai visuomenei pristatomi kaip didžiules išmokas gaunantys subjektai, neatsižvelgiant į juose dirbančius žmones, į pastangas pritraukti jaunimą ir taikyti tvariausius pagal šiuolaikinį mokslo žodį gamybos būdus, kurie daro mažiausią poveikį aplinkai.
Gerųjų pavyzdžių Lietuvoje apstu. Neigiamą požiūrį į prekinius ūkius reikia keisti teigiamu ir baigti bendro turinio demagogijas. Ne tik Lietuvoje, bet ir ES. Reikia pagaliau imtis lyderystės“, – ragino LŽŪBA prezidentas.
Kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Petras Viršilas LPGA išplėstinio išvažiuojamojo posėdžio dalyviams teigė, kad kooperacijos nauda šiandien akivaizdi visiems – ne tik smulkiesiems ar vidutiniams ūkiams, bet ir stambioms žemės ūkio bendrovėms. „Kai ūkininkai susivienija ir kartu valdo visą vertės grandinę – nuo žalio pieno gamybos iki galutinio produkto realizacijos – jie tampa mažiau priklausomi nuo vienašališkų perdirbėjų sprendimų ir atsparesni rinkos svyravimams. Tai leidžia priimti strategiškai tvarius sprendimus bei užtikrinti didesnį stabilumą visam sektoriui. Bendradarbiavimas, o ne konkurencija tarp ūkininkų – tai kelias į tvaresnę ir stipresnę pieno gamybos ateitį Lietuvoje“, – teigė P. Viršilas.
Kalbai pasisukus apie tai, kad Lietuva galėtų svarstyti pieno sektoriuje Ispanijoje ir kai kuriose kitose šalyse taikomą savikainos apskaičiavimo modelį pieno kainos nustatymui, „Pienas LT“ valdybos pirmininkas atkreipė dėmesį, kad ten, kur bandoma įgyvendinti tokius modelius, kooperatinio perdirbimo arba išvis nėra, arba jis neviršija 20 proc. tos šalies pieno rinkos. Tose šalyse, kuriose kooperatinis perdirbimas sudaro didesnę dalį (50 proc. ar daugiau), pieno gamintojai jaučia didesnį stabilumą ir užtikrintumą dėl ateities. „Lietuvai irgi vertėtų eiti kooperatinio perdirbimo auginimo keliu, kuris atneštų didesnį stabilumą, išvengiant įvairių, ne visada pasiteisinančių, reguliavimo priemonių pieno tiekimo grandinėje“, – akcentavo P. Viršilas.
Renginio dalyviai po diskusijų priėjo vieningos nuomonės, kad Lietuvos pieno sektorius šiuo metu yra kryžkelėje, kurioje susiduria tiek didelės galimybės, tiek rimti iššūkiai. Ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių vadovų balsas aiškiai rodo, kad esama parama nebeatitinka realių investicijų poreikių, o biurokratiniai reikalavimai trukdo modernizacijos procesams. Neišvengiami pieno gamybos koncentracijos procesai diktuoja rimtesnės paramos teikimo būtinybę prekiniams ūkiams. ŽŪM ir savivaldybės ragina paremti tiek stambius, pažangius ūkius, tiek neužmiršti ir mažesnių, šeimyninių verslų, kurie yra svarbūs ne tik ekonomikos, bet ir socialinės sanglaudos kontekste.
Modernizacijos ir inovacijų diegimas pieno ūkiuose yra gyvybiškai svarbus, siekiant didinti pieno gamybos efektyvumą, užtikrinant aukštą produktų kokybę ir išlaikant Lietuvos pieno sektoriaus konkurencingumą globalioje rinkoje. Tam būtina sudaryti palankias finansavimo sąlygas, supaprastinti paramos taisykles ir efektyviau nukreipti investicijas į ūkius, kurie realiai dirba ir siekia plėtros.
Svarbu, kad paramos politika būtų subalansuota ir skatintų tiek didžiųjų, tiek mažųjų ūkių veiklą, siekiant išsaugoti Lietuvos kaimo gyvybingumą ir tvarų žemės ūkio vystymąsi. Tik bendromis visų atsakingų šalių pastangomis galima užtikrinti sektoriaus stabilumą ir augimą, kuris būtų naudingas ne tik ūkininkams, bet ir visai visuomenei.
Autoriaus nuotraukos
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.