Stiprus Lietuvos žemės ūkis prasideda nuo pasitikėjimo

Keičiasi greičiau nei bet kada

Vakare laukia visai kitokie darbai. Elektroninės sistemos, deklaracijos, įvairūs žurnalai, nuotraukos, pranešimai, atsakymai į institucijų paklausimus. Visa tai tapo įprasta šiuolaikinio ūkio dalimi. Todėl šiandien retas ūkininkas klausia, ar taisyklės reikalingos. Daug svarbesnis kitas klausimas – ar jos padeda geriau ūkininkauti? Gera taisyklė nėra ta, kuri parašyta gražia teisine kalba. Gera taisyklė yra ta, kuri padeda priimti geresnius sprendimus lauke, fermoje ar sandėlyje.

Šis klausimas tampa dar aktualesnis šiandien, kai Europos Sąjunga (ES) kuria vis daugiau naujų reikalavimų – nuo klimato politikos iki dirbtinio intelekto (DI) reguliavimo. Nors DI atrodo tolimas nuo žemės ūkio, jis gerai parodo bendrą tendenciją: technologijos keičiasi greičiau negu taisyklės spėja prie jų prisitaikyti.

Technologijos keičiasi greičiau negu bet kada anksčiau. Kartu atsiranda naujų galimybių, bet kartu ir naujų rizikų. Todėl Europa bando jas suvaldyti, kurdama taisykles. Tai natūralu. Tačiau čia ir kyla svarbiausias klausimas, ar taisyklės padeda žmonėms kurti daugiau vertės? O gal tik verčia įrodyti, kad jos buvo įvykdytos? Man atrodo, kad būtent nuo atsakymo į šį klausimą šiandien priklauso ne tik Europos, bet ir Lietuvos žemės ūkio ateitis.

Ar spėja būti ūkininku?

Per pastaruosius dvidešimt metų ūkininko profesija pasikeitė iš esmės. Anksčiau gero ūkio sėkmę daugiausia lėmė žinios apie žemę, augalus, gyvulius ir gebėjimas priimti teisingus sprendimus tinkamu metu. Šiandien to jau nebepakanka. Šiuolaikinis ūkininkas kartu yra ir ekonomistas, technologas, vadybininkas bei investuotojas. Jis turi suprasti rinkų svyravimus, energijos kainas, klimato kaitos poveikį, naudotis skaitmeninėmis sistemomis, išmanyti aplinkosaugos reikalavimus ir planuoti investicijas dešimtmečiams į priekį.

Visa tai – natūrali pažanga. Žemės ūkis visada buvo viena sparčiausiai besikeičiančių veiklos sričių. Naujos technologijos leidžia tiksliau naudoti trąšas, taupyti degalus, stebėti dirvožemio būklę, anksčiau pastebėti augalų ligas ar efektyviau valdyti gyvulių bandas. Tačiau kartu atsirado ir kita, mažiau matoma kasdienybės pusė. Kiekvienas naujas reikalavimas atskirai dažniausiai atrodo logiškas. Vienur reikia pateikti papildomus duomenis, kitur – padaryti nuotrauką, dar kitur – užpildyti elektroninį žurnalą ar pažymėti atliktus darbus.

Atskirai visa tai atrodo smulkmenos. Tačiau sudėjus jas visas kartu, ūkininko darbo diena tampa visai kitokia. Kartais vakare, kai lauko darbai jau baigti, prasideda antroji darbo pamaina – prie kompiuterio. Ir tada kyla visai ne teorinis klausimas. Jeigu žmogus vis daugiau laiko skiria ne dirvai, pasėliams ar gyvuliams, o administravimui, ar tikrai stipriname žemės ūkį? Problema slypi ne pačiose taisyklėse. Problema prasideda tada, kai sistema pradeda labiau vertinti procedūrą negu rezultatą. Jeigu ūkininkas pagerino dirvožemio būklę, sumažino sąnaudas ir išaugino gerą derlių, tai turėtų būti svarbiau už idealiai užpildytą dokumentą.

Ne viską nusprendžia Briuselis

Lietuvoje dažnai mėgstame sakyti: „Taip reikalauja Europa.“ Kartais tai iš tiesų yra tiesa. Tačiau ne mažiau svarbu prisiminti ir kitą pusę – ES teisės aktai daugeliu atvejų nustato bendrus tikslus ir kryptis, o valstybės narės turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kaip juos įgyvendinti. Būtent čia prasideda mūsų pačių atsakomybė.

Per daugelį metų teko matyti, kaip iš pradžių gana paprastos ekologinio ūkininkavimo taisyklės pamažu tapo sudėtingesne sistema, kurioje ūkininkas kartais daugiau laiko skiria atitikties reikalavimams įrodyti negu pačiai ekologinei praktikai. Tai nėra vien ekologinio ūkininkavimo problema – panaši tendencija matoma ir kitose žemės ūkio politikos srityse.

Lietuva neretai renkasi atsargesnį kelią – daugiau procedūrų, daugiau kontrolės ir išsamesnį reikalavimų reglamentavimą. Taip atsiranda vadinamasis gold-plating, arba taisyklių „paauksavimas“, kai nacionaliniai reikalavimai tampa griežtesni negu numatyta ES teisėje. Tokios situacijos gali atsirasti įvairiose srityse – nuo paramos administravimo iki sertifikavimo sistemų, kai laikui bėgant kontrolės mechanizmai tampa sudėtingesni, nei buvo numatyta pradžioje.

Žinoma, papildomos taisyklės dažnai turi pagrįstų priežasčių – jos padeda užtikrinti ir sumažinti piktnaudžiavimo riziką. Tačiau kartais nauji reikalavimai atsiranda todėl, kad sudėtingesnė sistema institucijoms atrodo saugesnė. Tik už šį papildomą „saugumą“ dažniausiai sumoka ne pati institucija. Sumoka ūkininkas – savo laiku.

O laikas šiandien yra vienas svarbiausių kiekvieno ūkio išteklių. Todėl prieš priimant naują reikalavimą verta užduoti tris paprastus klausimus: ar jis išspręs realią problemą? Ar sukurs aiškią naudą? Ar nėra paprastesnio būdo pasiekti tą patį rezultatą? Tokie klausimai neturėtų būti suprantami kaip pasipriešinimas Europos politikai. Priešingai – tai yra brandžios valstybės požymis. Stipri valstybė nėra ta, kuri greičiausiai perkelia europinius sprendimus į nacionalinius teisės aktus. Stipri valstybė yra ta, kuri geba juos pritaikyti taip, kad jie kurtų didžiausią naudą savo žmonėms ir ekonomikai.

Pastarųjų metų diskusijos pieno ir grūdų sektoriuose parodė ir kitą svarbią problemą. Kartais daug dėmesio skiriama tam, kaip papildomai reguliuoti gamintoją, tačiau mažiau kalbama apie tai, ar visa maisto grandinė veikia sąžiningai. Ūkininko atsparumo nepadidins vien dar viena kontrolės procedūra, jeigu jis ir toliau lieka silpniausia grandis rinkoje. Valstybės uždavinys nėra tik užtikrinti taisyklių laikymąsi. Jos uždavinys – kurti sąlygas, kad ūkininkas galėtų veikti stiprioje, stabilioje ir sąžiningoje rinkoje.

Ko mane išmokė taisyklių kūrimas

Šias mintis rašau ne tik kaip tyrėjas ar žemės ūkio politikos stebėtojas. Prieš daugelį metų ir pats dalyvavau kuriant taisykles. Teko prisidėti rengiant ekologinio ūkininkavimo reikalavimus, Nacionalinės kokybės produktų sistemą ir kitus sprendimus. Tuo metu atrodė savaime suprantama, kad kiekviena papildoma kontrolės priemonė padės užtikrinti didesnį sistemos patikimumą. Šiandien, žvelgdamas iš laiko perspektyvos, matau ir kitą medalio pusę.

Sistema, kuri pradžioje buvo gana aiški, ilgainiui tapo sudėtingesnė: daugėjo patikrų, dokumentų ir procedūrų, augo administravimo našta visiems sistemos dalyviams. Tačiau svarbiausias klausimas yra ne tik tai, kiek procedūrų turime, bet ir tai, ar kartu sustiprėjo pasitikėjimas sistema. Nesu tuo visiškai įsitikinęs.

Kartais susidaro įspūdis, kad kuo mažiau pasitikime žmogumi, tuo daugiau kuriame taisyklių. O kuo daugiau taisyklių sukuriame, tuo daugiau atsiranda priežasčių papildomai kontroliuoti. Taip susiformuoja uždaras ratas, kuriame kiekviena nauja problema sprendžiama dar viena procedūra, dar vienu dokumentu ar dar viena patikra. Tačiau pasitikėjimo tokiu būdu sukurti neįmanoma. Šiandien suprantu, kad sukurti naują taisyklę nėra sunkiausia. Kur kas sunkiau po daugelio metų pripažinti, kad ji nebekuria pakankamos vertės, ir turėti drąsos ją pakeisti arba atsisakyti.

Kur slypi stipraus ūkio ateitis?

Pastaraisiais metais daug kalbame apie naujus reikalavimus ir jų keliamą administracinę naštą. Tačiau gerokai rečiau klausiame, kaip apskritai keičiasi pats ūkininkavimas ir kokių gebėjimų reikės ateities ūkiui. Šiandien ūkio konkurencingumą lemia ne vien dirbamos žemės plotas ar technikos galingumas. Vis svarbesni tampa gebėjimai greitai priimti sprendimus, efektyviai valdyti išteklius, prisitaikyti prie rinkos pokyčių ir kurti didesnę pridėtinę vertę.

Ateities stiprus ūkis nebūtinai bus pats didžiausias. Stipresnis bus tas, kuris turės daugiau pasirinkimo galimybių ir bus mažiau pažeidžiamas dėl išorinių pokyčių. Vienas ūkis, pabrangus energijai ar nukritus grūdų kainoms, gali tapti visiškai priklausomas nuo rinkos svyravimų, o kitas – turėti daugiau alternatyvų: gaminti energiją pats, perdirbti produkciją, parduoti tiesiogiai vartotojui ar rasti naujas rinkas. Tai gali būti technologijos, kooperacija, trumpesnės tiekimo grandinės ar perdirbimas. Būtent pasirinkimų įvairovė šiandien tampa vienu svarbiausių ūkio atsparumo pagrindų.

Todėl svarbiausias klausimas nėra vien tai, kaip įvykdyti naują reikalavimą. Daug svarbiau klausti – ar šis sprendimas padės ūkiui po penkerių ar dešimties metų tapti stipresniam? Čia technologijos gali tapti ne papildoma našta, o galimybe. Tikslusis ūkininkavimas ir skaitmeniniai sprendimai gali padėti ne tik įgyvendinti aplinkosaugos tikslus, bet ir sumažinti sąnaudas bei geriau valdyti rizikas. Tačiau svarbu, kad inovacijos būtų diegiamos ne todėl, kad jų reikalaujama, o todėl, kad jos sukuria realią naudą ūkiui.

Todėl valstybės vaidmuo neturėtų apsiriboti vien naujų taisyklių kūrimu ir jų kontrole. Ne mažiau svarbu padėti ūkininkui suprasti naujų sprendimų naudą, suteikti prieigą prie žinių, konsultacijų, technologijų ir praktinių pavyzdžių. Tik tada pokyčiai iš prievolės gali tapti galimybe stiprinti ūkius ir didinti jų atsparumą ateityje.

Parama turi kurti ne priklausomybę

Po Lietuvos įstojimo į ES parama atliko svarbų vaidmenį – padėjo modernizuoti ūkius, atnaujinti techniką ir prisitaikyti prie bendros Europos rinkos. Tačiau šiandien, kai susiduriame su klimato kaitos, geopolitikos ir augančios konkurencijos iššūkiais, svarbiausias klausimas yra ne tai, kiek paramos gausime, o kokius ūkius padėsime sukurti.

Ne mažiau svarbu ir tai, kaip parama administruojama. Siekiant apsaugoti viešuosius pinigus nuo piktnaudžiavimo, laikui bėgant kontrolės sistema tapo vis sudėtingesnė. Kiekviena nauja procedūra atrodė pagrįsta, tačiau kartu daugėjo dokumentų, patikrų ir administracinės naštos. Todėl šiandien turime klausti ne tik kaip užtikrinti kontrolę, bet ir kaip sukurti tokią sistemą, kurioje sąžiningas ūkininkas daugiau laiko skirtų investicijoms, inovacijoms ir savo ūkio stiprinimui.

Geriausia parama nėra ta, nuo kurios ūkiui nuolat reikia priklausyti. Geriausia parama yra ta, po kurios ūkis tampa stipresnis, atsparesnis ir ateityje gali veikti vis savarankiškiau.

Pasitikėjimo klausimas

Tai nereiškia, kad taisyklių ar kontrolės nereikia. Viešieji pinigai turi būti naudojami atsakingai, o sąžiningą veiklą būtina atskirti nuo piktnaudžiavimo. Tačiau veiksminga sistema nėra ta, kuri kiekvieną problemą sprendžia nauja procedūra. Veiksminga sistema yra ta, kuri geba mokytis, atsisakyti nepasiteisinusių sprendimų ir daugiau dėmesio skirti rezultatui. Per savo profesinę veiklą ne kartą įsitikinau, kad taisykles sukurti nėra sunkiausia. Kur kas sunkiau po daugelio metų įvertinti, ar jos vis dar padeda pasiekti tikslą. Brandžios institucijos turi turėti ne tik gebėjimą kurti naujus reikalavimus, bet ir drąsą peržiūrėti senus, kurie nebekuria vertės.

Žemės ūkio ateitis priklausys ne nuo to, kiek naujų taisyklių bus priimta Europoje ar Lietuvoje. Ji priklausys nuo to, ar sugebėsime sukurti sistemą, kurioje taisyklės tampa pagalbos priemone, o ne kliūtimi veikti. Stipri sistema nėra ta, kurioje žmonės kontroliuojami labiausiai. Stipri sistema yra ta, kurioje atsakomybė derinama su pasitikėjimu. Nes tik ten, kur žmogui suteikiama atsakomybė, atsiranda ir tikras įsipareigojimas kurti geresnį rezultatą

Dr. Romualdas ZEMECKIS

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.