Su Dalia Varnaite apie naują avantiūrą ir ką tik baigtą gintarinių dirbinių kolekciją

Pirmiausia apie tai, kas ir  kada bus? Kur galima pamatyti naują kolekciją ir įsigyti Tavo kūrinius?

Nuo liepos 1 dienos  mano darbai bus eksponuojami Nidoje, adresu Naglių g. 15. Ten yra „Amatų kiemelis“, kuriame vasaromis verda gintarinis gyvenimas. Mindaugas Marčius, kiemelio šeimininkas ir įkūrėjas, ten kuria gintaro papuošalus, pasakoja užsukusiems poilsiautojams ir turistams apie šią medžiagą, vyksta terapijos ir dar visokios įvairios veiklos, susijusios su šiuo akmeniu.

Kodėl šį kartą ėmeisi, galima sakyti, vien gintaro? Buvo kažkokia inspiracija ar tiesiog dera prie jūros ir Nidos?  Ir primink, ką esi laimėjusi konkursuose, kalbant būtent apie šią medžiagą?

Labai įdomiai susiklostė aplinkybės. Gintaras daugiau ar mažiau visada sugrįžta ant mano darbinio stalo. Tai jau ne pirma mano  kolekcija iš jo. Aš, galima sakyti, karjerą pradėjau nuo šio  neeilinio akmens, kai tam skirtame konkurse „Vienas gintaro gabalas“ laimėjau pirmąją vietą  prieš dvidešimt šešerius metus.  Tada man pavyko profesiniu požiūriu sudėtingas uždavinys – radau neapdirbtam gintarui giminingą metalą – galvonoplastinę vario dangą  ir kūrinį pavadinau „Nubunda žolė – kaip aušra, kai naktį grumstą suaižo“. Vėliau tarptautiniame juvelyrikos meno konkurse „Ažūras“ esu laimėjusi specialųjį prizą. Tada vienus  auskarus buvau sukūrusi iš gintaro ir brangakmenių. Graviruodama ir kurdama  ažūrą, stengiausi atskleisti medžiagos prabangą ir jos grožį. Esu sakiusi, kad pasaulyje lietuviai juvelyrai gali tapti garsenybėmis kurdami gintaro, vadinamo Lietuvos auksu, dirbinius.

Ir tiesiog  natūraliai ateina laikas, kai „Lietuvos auksas“ pats „pasiprašo“ man į rankas. Nors jis – kaprizingas. Iš  jo pridaryta labai daug kičo, todėl nėra lengva atsiriboti nuo stereotipinių pavyzdžių, nepateikti kaip plastmasės masiniam vartojimui, atskleisti jo subtilumą ir prabangą. Tai ne tik sunkiai žmogaus rankoms pasiduodanti, bet ir brangi medžiaga.

O kodėl Nida?

Jau kokius dvidešimt metų kiekvieną vasarą ilsiuosi Neringoje. Per tiek laiko  susipažinau su vietiniais žmonėmis, netgi  radau draugų. Visada ilsėdamasi stebėdavau amatininkų darbus. Ne tik Neringoje. Keliaudama po kitas šalis, taip pat nepraeidavau pro vietas, kur kūrėjai atvirose dirbtuvėse kuria. Galima iš arti pamatyti, kaip gimsta kūrinys. Klientas gali net dalyvauti darbiniame procese. Pagalvojau, o kodėl gi man nepabandžius atsidurti “anoje barikadų pusėje“, ir pabandyti ,,gyvai”, bendraujant su žmonėmis, kurti tiesiog atvirose dirbtuvėse. Likimas suvedė su Mindaugu, ir aš taip lyg tarp kitko leptelėjau: ,,noriu padirbėti Nidoje”. Nieko rimto nesitikėjau. O Mindaugas :“gerai, atvažiuok”.  Štai  tada ir supratau, į kokią avantiūrą įsivėliau.

Kiek laiko kūrei, kiek darbų eksponuosi? Kas juos jungia? Kokiam žmogui, kokiai moteriai, vyrui   tai tiktų? 

Šį kartą kolekcija labai labai įvairi. Aš ją kūriau du mėnesius. Eksponuosiu apie 40 darbų. Dabar labai madinga absoliučiai vientiso minimalizmo jungtis. Nekritikuojant kolegų, šį kartą mano ekspozicija labai gaivališka, ryški, įvairi. Kaip ir Baltijos jūra. Labiau gal pritaikyta pajūrio svečiams, o jie susirenka iš visų kraštų, todėl – labai skirtingi.

Taigi, rasite  masyvių, ryškių papuošalų, taip pat  – ir minimalistinių darbų, ir netgi kūrinių drąsiam jaunimui. Kūriau drąsiai, nebijodama eksperimentuot. Norėjau parodyti, kad gintaras gali būti prabangus, derinamas su briliantais. Todėl nebijojau naudoti brangakmenių. Gal labiau jaunimui patiks papuošalai su masyviomis sidabro grandinėmis. Ir, žinoma, bus jau mano firminiu ženklu tapusi bitė. Kaip gi be jos. Ji – ,,pagrindinis kolekcijos veikėjas”.

Reziumuojant  pasikartosiu – jokio vientisumo-kaip audringa jūra, taip ir mano kolekcija. Drąsi, gaivališka ir turtinga formomis ir spalvomis. Joje  ir jaunimas, ir vyrai, ir solidesnio amžiaus damos ras  sau ką išsirinkti

Kokį gintarą rinkaisi? Bet koks juk netinka. Be to, sakei, kad naudojai ir  labai retą. Koks jis?

Visada – paslaptis. Jei gaunu  su žieve, neapdirbtą, pjaunu ir nežinau, ką rasiu viduje. Tada jau vyksta magija. Šlifuoju, nužievinu. Ir kartais viduje atsiveria tikras spalvų lobis.

Taip intuityviai  rinkausi ir šį kartą. Jau apdirbti gintarai iškart duoda idėją, ką galiu iš jų sukurti. Nebūna ,,bet kokio”.  Svarbu į kokias meistro rankas jis patenka. Dabar retas ir brangus yra baltas gintaras. Jis vertinamas dėl išskirtinai baltos spalvos. Šioje kolekcijoje yra kūrybos su tokia reta ir brangia spalva.

Jei nenuvažiuos Tavo talento gerbėjas į Nidą, kaip pamatyti kolekciją, įsigyti darbus?

Visus savo darbus įkelsiu į socialinius tinklus. Galima bus užsakyti ir nebūnant Nidoje, būnant, tarkim. Rokiškyje.

Ar tiesa, kad kurį laiką šią vasarą kaip juvelyrė dirbsi Nidoje?

O čia jau tikrai įkliuvau į avantiūrą, ir tas Mindaugui leptelėtas ,,noriu padirbėti Nidoje” tapo kūnu. Dabar man tikras galvosūkis, kaip su visomis savo dirbtuvėmis, su visais įrankiais iš Rokiškio atsidurti Nidoje?

O Nidoje tai nebus didelės apimties darbai. Tiesiog kiemelio svečiams, norintiems parsivežti iš kurorto papuošalą, padėsiu išsirinki gintaro ir padarysiu, tai, ko jis nori. Dabar sakau sau, kad štai ir atsidūriau „kitoje barikadų pusėje“. Kai stebėdavau kurortuose dirbančius meistrus, pagalvodavau, įdomu būtų pabandyt. Dabar gavau progą  „prašom, bandyk“.

Ačiū už pokalbį.

Reda MILAKNIENĖ / „Gimtasis Rokiškis“