Susidraugaukime su įnoringaisiais smidrais

Kotrynos Meidės šeima iš Anykščių rajono, Alukėnų kaimo, prieš penkerius metus įbridusi į anuomet dar gana naują smidrų auginimo verslą, šiandien nesigaili ir plečiasi. Tačiau prisijaukinti šiuos augalus ir sulaukti iš jų džiaugsmo ir naudos – nelengva. Tad kokie iššūkiai laukia šio verslo entuzia­stų, kokias tiesas svarbu žinoti būsimiems ar esamiems augintojams, kas lemia sėkmę?

Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Kada ir kodėl susidomėjote smidrais?

Įbridusi į smidrų auginimo verslą Meidų šeima ne tik nesigaili, bet ir kuria naujus planus.

Tai nutiko studijuojant žemės ūkio technologijas ir vadybą Aleksandro Stulginskio universitete. Regis, penktaisiais studijų metais (studijavau ištęstine forma), kai susiformavo mano asmenybė ir patekau į be galo įdomias sodininkystės ir daržininkystės paskaitas pas Audronę Žebrauskienę ir Tautvydą Gurską. Jie tuo metu domėjosi smidrais, matė jų perspektyvą. Vis sakau, kad vietoje ir laiku susikirto mūsų keliai.

Su vyru Algimantu jau turėjome senutėlę sodybą ir lopinėlį žemės, kurį laiką gana intensyviai dėliojome ateities projekcijas, kaip pasukti savo gyvenimą. Kadangi po paskaitų namo grįždavau su žiniomis ir įkvėpta entuziazmo, greitai ūkininkavimo idėja užkrėčiau ir vyrą. Iš tėčio, įmonėje prekiaujančio nauja žemės ūkio technika, sužinojome apie ES paramą jauniesiems ūkininkams įsikurti, apsilankėme smidrų festivalyje. Taip atėjo laikas ir mums.

Pradėjome 2018 m. nuo beveik 2 ha. Tiek turime ir dabar. Ši kultūra palanki pradedantiesiems, nes intensyvus sezonas įsibėgėja tik per porą metų. Pakanka laiko įvertinti, kaip kas vyksta (viena yra teorija, kita – praktika), kiek resursų reikės pasiruošti tolesniems sezonams. Nemeluosiu: pradėti nuo tokio ploto buvo didelis iššūkis. Juo labiau kad nesame anksčiau ūkininkavę, to nedarė nė mūsų tėvai. Džiaugiuosi, kad susitvarkėme ir atradome savo vietą rinkoje.

 

Dėl ko vertinate smidrus? Kaip panaudojate savo virtuvėje?

Kaip vartotojai, smidrus vertiname dėl kelių dalykų. Pirmiausia – tai ankstyviausia pavasario daržovė, padedanti atkurti žiemą išnaudotas vitaminų atsargas. Leidžia geriau įsisavinti geležį, juose yra daug folio rūgšties, tai aktualu mūsų šeimai. Tačiau vaikai kaip vaikai – būna, kad valgo, o kartais ne. Mes su vyru, galima sakyti, tik smidrais ir gyvi sezono metu. Patinka jų skonis, paprasta gaminti. Jie gardūs tiesiog žali.

Gaila, bet darbų įkarštyje neturime laiko eksperimentuoti, todėl dažniausiai juos apvyniojame šonine ir kepame ant laužo arba keptuvėje, plonai pjaustytus skustuku dedame į šviežias salotas. Ypač gardus ir paprastas receptas: šlakelis alyvuogių aliejaus, timut pipirų ir šiek tiek apkepti smidrus – nuostabus derinys. Anyta kepa labai skanų smidrų ir sūrio pyragą.

Įdomu tai, kad smidrų sezonas prasideda nuo derliaus nuėmimo. Kaip tai vyksta?

Taip, sunkiausia ir atsakingiausia smidrų sezono dalis – pradžia. Maistui tinka jauni, neišsiskleidę ūgliukai. Kad neperaugtų, juos reikia pjauti kiekvieną dieną. Smidrų kelmai susodinti vagomis. Jų yra apie 40 ir kasdien reikia pereiti, išpjauti naujai pasirodžiusius apie 25 cm ilgio ūgliukus (arba trumpesnius, atsižvelgiant į galvutės būklę). Šį darbą sezono pradžioje dažniausiai atlieka vyras: jis vienas užtrunka po 4–6 val. Kai sezonas įsibėgėja (maždaug per savaitę), jau prireikia 5–8 žmonių per tą patį laiką. Darbas sunkus, reikia daug lankstytis.

Vėliau derlių nešame prie konvejerio, kur du žmonės rūšiuoja ir plauna ūgliukus, dar keli pakuoja ryšulėliais, klijuoja etiketes, jei užsakovai pageidauja. Tai užtrunka dar kelias valandas. Pasitaiko, kad žmonių pritrūksta, – tada dirbame patys arba su draugais naktimis.

Pasibaigus derliaus sezonui, smidrams leidžiame augti, nebepjauname – prasideda priežiūros etapas. Jis lengvesnis tik tuo, kad didelės tragedijos nebus, jei šiandien piktžolė bus neišrauta ar bus išrauta tik peraugusi. Tačiau nudirbti darbą vis tiek reikia. Per metus smidrus ravime apie tris kartus. Kartu stebime, ar nepuola ligos, išpjauname ligotus stiebus. Kadangi pesticidų nenaudojame, tenka daugiau padirbėti rankomis – tiek ravint, tiek kontroliuojant ligas.

Trečias etapas – ruduo. Kai smidrai nugelsta, pjauname, renkame ir deginame, kad kiek galima labiau sumažintume žiemojančių kenkėjų. Galbūt tai stiebe mieganti musė, o gal grybelio sporos. Darbas irgi nelengvas, šiek tiek primena senąsias šienapjūtes be didelės technikos, daug dirbant rankomis.

Kokias smidrų veisles auginate?

Mūsų vagose auga ‘Gijnlim’ ir ‘Xenolim’ veislės.

‘Gijnlim’. ‘Xenolim’.

‘Gijnlim’ atrodo kaip įprasti smidrai – tamsiai žali, ties galvute šiek tiek violetinio atspalvio. Jų skonis intensyvus, gali jaustis net švelnus aitrumas. Gana atsparūs ligoms.

‘Xenolim’ skiriasi pirmiausia spalva – jie ryškiai salotiniai, švelnesnio skonio. Šias savybes nulemia antioksidanto antocianino nebuvimas. Tai veikia ir opumą – ‘Xenolim’ auginimas ekologinėmis sąlygomis yra tikras iššūkis, mat jie natūraliai neatsparūs ligų sukėlėjams. Gynybos trūkumą bandome kompensuoti serenčiais (gvazdikėliais), bet tai labiau žaidimas, mat dideliame plote prie kiekvieno kelmo nepasodinsi po gėlytę. Vis tiek pagrindinė smidrų sveikatos kontrolė – rinkti ligų užuomazgas rankomis.

 

Abi veislės yra panašiai derlingos, tačiau drėgną pavasarį tenka išbrokuoti didesnę dalį ‘Xenolim’. Dėl nepalankių sąlygų ūgliukai greičiau praranda prekinę išvaizdą.

Nuo ko reikėtų pradėti auginti smidrus?

Pirmiausia svarbus rinkos tyrimas. Bent kažkiek, kad suvoktumėte, kur jie keliauja ar kur galėtų keliauti. Kai mes kūrėmės, augintojai pabrėždavo, kad prieš sodinant reikia rasti pirkėją. Tai būtų labai gerai, bet negalėčiau pasakyti, kad tokia būtinybė. Kaip gali siūlyti tai, ko dar neturi? Tačiau svarbu gerai įvertinti savo pajėgumus pardavimų kanalų paieškos atžvilgiu. Tam reikia daug moralinių resursų ir atkaklumo.

Tuomet jau galima pereiti prie technologinių dalykų. Smidrams reikalinga lengva žemė. Smėlis, priesmėlis jiems labai tinka, tik būtina pasirūpinti organikos atsargomis dirvožemyje. Tai užtikrins maisto medžiagas ir terpę geriesiems dirvožemio mikroorganizmams daugintis, o vėliau pagerins smidrų atsparumą ligoms. Nerūgščios durpės jiems taip pat tinka, tačiau yra rizika, kad iššals. Labai svarbus pH, jis turėtų būti apie 7, beveik neutralus. Reikalinga neužmirkusi dirva, žemas gruntinis vanduo. Molio dirvožemis smidrams visai netinka.

Sodinant daroma gili, 30–40 cm, vaga, beriamas perpuvusios organikos sluoksnis ir tuomet viena kryptimi dėliojami smidrų daigeliai, užberiami žeme. Pirmaisiais metais šiukštu nelaužiamas nė vienas daigelis. Derlius imamas tik kitais metais ir tik dvi savaites. Dar kitais metais – jau 4–6 savaites. Ir tik ketvirtais metais – visą sezoną, iki pat Joninių. Bet tai yra teorija – visada reikia atsižvelgti į smidrų būklę: jei staiga sumažėjo kasdienis derlius be jokios temperatūros anomalijos, laikas baigti sezoną, net jei dar nepraėjo suplanuotas derliaus ėmimo laikas. Pasibaigus sezonui daigeliams leidžiama augti, kol išauga į eglutes. Vagas reikia ravėti, ypač dažnai pirmaisiais antraisiais metais. Kai smidrai rudenį nugelsta, stiebus pjauname, išvežame iš dirvos ir deginame.

Ar galima sakyti, kad smidrai Lietuvoje populiarėja? Ką manote apie jų auginimo perspektyvą mūsų šalyje?

Taip, pastarieji metai parodė, kad smid­rų paklausa Lietuvoje auga. Šiuo atžvilgiu po truputėlį artėjame prie Vakarų valstybių. Aišku, daugėja ir augintojų, kurie taip pat prisideda prie populiarinimo. Vis dėlto didėjantys smidrų plotai ir šylantis klimatas kelia iššūkių augintojams. Kartu su tuo ateina ir pietų kraštų ligos, lengviau plinta kenkėjai.

Prieš kelerius metus lietuviškas smidras buvo daugeliu atvejų ekologiškai augintas, o dabar jau reikia atidžiai atsirinkti, jei norime valgyti be pesticidų likučių.

Mano nuomone, jų poreikis tikrai augs ir tai padės per pastaruosius dvejus metus įsikūrusiems smidrų ūkiams rasti rinką. Imtis auginti patarčiau tik įvertinus savo stipriąsias puses, nes šios kultūros priežiūra brangi, o daugėjant augintojų, bus sunkiau konkuruoti.

Kotrynos Meidės nuotraukos Smidrų ir sūrio pyragas Smidrų ir sūrio pyragas 250 g smidrų 200 g miltų Šaukštelis kepimo miltelių Šaukštelis džiovintų čiobrelių 3 kiaušiniai 100 ml alyvuogių aliejaus 100 ml pieno 60 g konservuotų alyvuogių 100 g saulėje džiovintų pomidorų 100 g parmezano Druskos Juodųjų pipirų

Smidrus dėti į verdantį pasūdytą vandenį ir pavirti 1–3 min. Išėmus palikti nuvarvėti. Miltus persijoti ir sumaišyti su kepimo milteliais, dėti čiobrelių, druskos ir juodųjų pipirų. Padaryti duobutę, įmušti kiaušinius, supilti aliejų ir pieną. Išmaišyti iki vientisos masės. Sudėti smulkintus smidrus, alyvuoges, pomidorus. Įtarkuoti apie 70 g sūrio ir dar kartą išmaišyti. Dėti į kepimo indą ir apibarstyti likusiu sūriu. Kepti orkaitėje 40 min. 190 °C temperatūroje.

  2022.03.11 Susijusios temos - skaitykite: Smidrų auginimas; smidrų veislės; smidrų patiekalai;