Susipažinkite su išskirtinėmis Viešvilės rezervato rūšimis

Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas – tai net 3452 ha ploto saugoma teritorija vakarų Lietuvoje, Tauragės ir Jurbarko rajonuose. Šis rezervatas buvo įkurtas 1991 m., siekiant išsaugoti unikalų Viešvilės upelio baseiną, čia esančių pelkių ir Karšuvos girios ekosistemas. Tai gamtine prasme neįkainojama ir griežtai saugoma teritorija, pasižyminti itin turtinga ir plačia biologine įvairove. 

Beveik du trečdalius rezervato teritorijos sudaro unikalūs Artosios ir Gličio durpynai, kuriuose knibžda retai kitur sutinkamos vabzdžių ir augalų rūšys. Bendrai Viešvilės rezervate galima aptikti 1110 grybų, 1004 augalų ir net 3560 gyvūnų rūšių. Tad nieko nuostabaus, kad Viešvilės rezervatas įtrauktas ir į europinės svarbos „Natura 2000“ tinklą bei reikšmingausias pasaulio šlapynes saugančios Ramsaro konvencijos sąrašą.

Biologinės įvairovės dienos proga artimiau norėtume supažindinti su keliomis iš daugelio rezervate aptinkamų rūšių, kurios šiandien mūsų šalyje išskirtinai aptinkamos tik Viešvilės rezervate arba būtent čia kažkada buvo pastebėtos pirmą kartą. 

Kerpės: geltonoji miltpuodė ir baltagyslė meškapėdė

Viešvilės gamtinis rezervatas garsėja dviems kerpių rūšimis, kurios mūsų šalyje aptinkamos tik šio rezervato teritorijoje. Tai – geltonoji miltpuodė ir baltagyslė meškapėdė

Geltonoji miltpuodė (lot. Cyphelium tigillare) – tai žiauberiškoji kerpė su plonu arba gana storu ryškiai geltonu ar žalsvai geltonu gniužulu. Geltonoji miltpuodė auga gerai apšviestose vietose ant sausos lėtai pūvančios negyvos medienos (dažniausiai spygliuočių). Lietuvoje ši kerpė aptikta Viešvilės rezervate, ant pušų stuobrių pelkiniame pušyne.

Įdomu tai, kad ši kerpė nėra aptinkama ne tik kažkur kitur Lietuvoje. Ji taip pat nėra aptinkama ir kaimyninėse šalyse. 

Šiai kerpei augti reikalinga pasenusi mediena. Tad pagrindinė rūšiai iškylanti grėsmė yra tradicinė miškininkystė, kuomet iš miškų pašalinami seni džiūstantys medžiai ir jose nelieka pakankamo kiekio negyvos, ypač stačios, medienos. Taip pat šiai kerpei grėsmę kelia ir aplinkos tarša azoto junginiais bei pelkių sausinimas. Tad didžiausia galimybė šiai rūšiai išlikti yra tuose miškuose, kuriuose nevykdoma jokia ūkinė veikla.

Panašių sąlygų gyvavimui ir augimui reikia ir kitai tik Viešvilės valstybiniame gamtiniame rezervate aptinkamai, į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktai kerpei baltagyslei meškapėdei.

Baltagyslė meškapėdė (lot. Peltigera degenii Gyeln.) paprastai auga gana drėgnuose ir senuose miškuose, ant samanų ir dirvožemio ar apsamanojusių išvartų bei kelmų. Viešvilės rezervate ji rasta mišriame pelkiniame miške ant pūvančio stuobrio. Lietuvoje anksčiau buvo žinoma vos viena šios kerpės radavietė Varnikų miške (Trakų r.). Tačiau šios kerpės toje teritorijoje neaptinkamos jau nuo 1930 m.

Meškapedės pavadinimą ši kerpė gavo dėl savo išorinio panašumo į meškos pėdą. Baltosios mėškapėdės gniužulo viršutinė pusė yra melsvai pilka, blizganti. Apatinė pusė – balta, su ryškiomis baltomis, link centro kiek rusvėjančiomis gyslelėmis. Gniužulai su blizgančia viršutine puse būdingi kelioms meškapėdžių rūšims, tačiau jų visų apatinė pusė arba tamsi, arba be gyslelių. 

Dvi meškapėdžių rūšys yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, net kelios šių kerpių rūšys yra priskiriamos vadinamajai 0 (Ex) kategorijai, t.y. laikomos išnykusiomis.

Boružinis storagalvis voras

Šis voras šiandien Lietuvoje aptinkamas ir Dzūkijoje, tačiau pirmoji jo radavietė Lietuvoje buvo būtent Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas. 

Boružinis storagalvis arba raudonasis eresas (lot. Eresus cinnaberinus) – storagalvių šeimos voras, Lietuvoje aptinkamas itin retai. Nuo 2000 m., kai jis pirmą kartą buvo aptiktas Viešvilės rezervate, užfiksuotos vos kelios radavietės (Rudininkų poligone, Šalčininkuose, Druskininkų ir Vilniaus apskrityse), kuriose pastebėti tik pavieniai šios rūšies individai. 

Boružinis storagalvis ne veltui gavo boružinio voro pavadinimą. Mat jei žmonių pasaulyje labiau įprasta, kad spalvingesnės ir labiau puoštis mėgstančios yra dailiosios lyties atstovės, tai tarp šių vorų ryškiausiomis spalvomis spindi patinėliai. Patinėliai užauga iki vos 10 mm bei yra ryškiai nuspalvinti: juoda galvakrūtinė apaugusi juodais, baltais ir raudonais plaukeliais, o pilvelis – raudonas su juodomis dėmėmis, apsuptomis plonu baltu pakraščiu, bei pora juodų taškelių. 

Tuo tarpu patelės užauga net dvigubai didesnės (15-20 mm) ir yra gerokai mažiau spalvingos. Jų kūnas yra juodas, aksominis, padengtas plaukeliais. 

Kalbant apie boružinį storagalvį, verta plačiau paminėti ir šio voro tragišką, tačiau tuo pat metu ir itin pasiaukojantį reprodukcijos ir palikuonių auginimo procesą. 

Subrendę šio voro patinai vasaros pabaigoje arba rudenį palieka urvelius ir ieško patelių. Apvaisinta patelė urvelyje formuoja vieną 8–10 mm skersmens kokoną, kuriame dažniausiai būna nuo 60 iki 100 kiaušinių. Saulėtomis dienomis būsima mama kokoną išneša į paviršių. Patelė jauniklius maitina suvirškintu maistu, o atėjus pavasariui… žūsta ir tampa papildomu maisto šaltiniu savo palikuonims.

Boružinis storagalvis mėgsta gerai įšylančias, sausas, nuo vėjo apsaugotas smėlėtas buveines, dažniausiai – viržynus. Didžiąją gyvenimo dalį šie vorai praleidžia požeminiuose urveliuose. Savo urvus šis voras iškloja voratinkliais, o įėjimą užmaskuoją voratinkliniu dangalu su jame įpintais augalų lapų fragmentais, todėl šio voro urvas iš išorės būna beveik nematomas. Aplink urvelio angą boružinis storagalvis nupina gaudymo gijas, kuriose medžioja savo grobį – dažniausiai stambius vabzdžius. 

Akvariumų samana – vingrioji rikardija

Dar viena rūšis, kuri Lietuvoje randama išskirtinai Viešvilės valstybiniame gamtiniame rezervate. Šią samanų rūšį galima vadinti „samanų chameleonu“, mat ji yra linkusi keisti savo pavidalą priklausomai nuo savo buveinės. 

Vingrioji rikardija (lot. Riccardia chamedryfolia) iš penkių rikardijų rūšių turi plačiausią buveinių spektrą ir gali būti labai įvairi savo augimo forma ir išvaizda. Tai rūšis, kurią dažniausiai galima rasti labai šarmingose ir gana sausose vietose, tokiose kaip kreidos ir kalkakmenio krantai bei daubos. Viešvilės rezervate ji taip pat buvo aptikta ant Viešvilės upelio akmens.

Lietuvoje ši samanų rūšis yra įtraukta į Raudonąją knygą. Visgi kitose šalyse, kur ši rūšis labiau paplitusi, vingrioji rikardija yra itin mėgstamas augalas tarp akvariumų entuziastų, mat gali būti puikiu ir vertingu augalu akvariumo ekosistemoje. 

Ledynmečio reliktas – mažoji ankstyvė

Mažoji ankstyvė (lot. Capnopsis schilleri) – tai itin reta, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta ankstyvių būrio vabzdžių rūšis.

Tai nedideli, 3–5 mm ilgio vabzdžiai, kurių lervos vystosi šaltiniuotose lygumų ar neaukštų kalnų upėse. Mažoji ankstyvė yra ledynmečio reliktinė rūšis, kuriai svarbiausia šaltas ir humusingas vanduo bei stipri srovė. Tad nieko nuostabaus, kad natūralus, dar ledynmetį menantis Viešvilės upelis tapo puikia terpe ir šios rūšies populiacijai. 

Centrinėje Europoje, skirtingose vietovėse, mažųjų ankstyvių skraidymo laikas prasideda nuo kovo vidurio ir tęsiasi iki liepos pabaigos. Lietuvoje šios rūšies suaugėliai stebimi dažniausiai balandžio–birželio mėn.

Anksčiau mažųjų ankstyvių lervų buvo randama ir Vilnios bei Sarios upėse Rytų Lietuvoje, tačiau nuo praėjusio amžiaus vidurio ten šio vabzdžio lervų aptikta nebuvo.

Į Raudonąją knygą mažoji ankstyvė įrašyta dar 1989 m. ir joje kaip nykstanti rūšis išliko iki pat šių dienų. 

Kaip jau minėjome, Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas taip pat yra daugelio kitų gyvūnų, augalų, vabzdžių, grybų ir kitų rūšių namai. 

Čia gyvena vilkai, briedžiai, baltieji kiškiai, peri gausybė įvairių rūšių paukščių, neršia į saugomų rūšių sąrašus įtrauktos žuvys. Tai išskirtinė natūralios gamtos oazė, kurių tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje lieka vis mažiau. Todėl rezervatų biologinė įvairovė turi būti gerbiama ir griežtai saugoma. 

----

Parengta pagal Lietuvos raudonosios knygos ir Saugomų rūšių informacinės sitemos (SRIS) pateiktą informaciją.

Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos informacija