Šušvės pakrantėje šeima atkūrė priešistorinio gėrimo tradiciją

Prie bičių – jau tik parelaksuoti

Mažosios bendrijos „Šušvės midus“ savininkas E. Augustinavičius sako, jog su šiuo verslu pasauliui atvėrė kelių kartų savo šeimos tradicijas.

Bitininkystės tradicijas plinkaigališkiui perdavė jo senelis ir mama, o pats E. Augustinavičius meile bitėms sužavėjo ir abu savo sūnus: vyresnėlis yra pagrindinis šeimos bitininkas ir prižiūri bityną, kuriame – 200 avilių, o jaunėlis vos prieš kelias savaites apgynė diplominį darbą fermentacijos tema, tad dabar, kaip šyptelėjęs pabrėžė tėtis, yra pilnateisis įmonės technologas.

„Labai džiaugiuosi, kad vaikai liko šeimos versle, prie kurio prisidėjo nuo pat pradžių. Aš pats prie bičių jau einu tik kartais, kaip sakau, pasiutimui nuvaryti, – juokiasi pašnekovas. – Tai laikas, kai aš relaksuoju: bičių dūzgimas man malonus, o kvapas veikia raminančiai.“

Pradininkė – mama Aldona

E. Augustinavičius atkreipė dėmesį, jog Lietuva neturi šeimos vyninių tradicijų, kuriomis gali pasigirti senoji Europa, tad 13 metų skaičiuojantis „Šušvės midus“ žymi ir autentišką plinkaigališkių kuriamą savą midininkų tradiciją.

Pašnekovas patikslina, jog minėta keliolikos metų sukaktis tėra oficialus skaičius. Iš tiesų midaus istoriją jo šeima rašo jau pusę amžiaus. Midų gamino dar E. Augustinavičiaus mama Aldona.

Lietuva neturi šeimos vyninių tradicijų, kuriomis gali pasigirti senoji Europa, tad 13 metų skaičiuojantis „Šušvės midus“ žymi ir autentišką plinkaigališkių kuriamą savą midininkų tradiciją. E. Augustinavičius

„Ji – mūsų šeimos patriarchė, bitininkė ir midininkė, – su pasididžiavimu kalba kraštietis. – Mama šeimoje pirmoji pagamino midų. Pagal jos receptą midų gaminame ir šiandien. Tai „Kunigaikščių“ midus, pelnęs daugiausia įvertinimų iš visų mūsų produktų.

Pagal sudėtį šiame miduje telpa visas avilys – čia rasite viską, ką bitės turi geriausio. Tai išskirtinio skonio ir aromato midus, archajiškiausias netgi savo gamybos būdu. Jį galima įvardyti netgi tuo pirmykščiu midumi.

Būtent šis midus tapo paskata leistis į gilesnę pažintį su midumi, pažinti gamybos paslaptis ir galiausiai – imtis verslo“, – paaiškina E. Augustinavičius.

Vis tik užmojo įsteigti midinę, plinkaigališkiai nebūtų brandinę, jei neturėtų savo bityno.

„Buvo metas, kai medus buvo labai nuvertėjęs. Netgi būdavo, kad pridavęs medų pinigų lauki dvejus ar trejus metus. Per šį laiką uždarbis dar ir nuvertėdavo, – saldaus ūkio sūriais užkulisiais dalijasi kraštietis. – Norėjome medui sukurti pridėtinę vertę – parduoti ne žaliavą, o produktą. Dabar midaus gamybai sunaudojame praktiškai visą bityno medų.“

E. Augustinavičius pabrėžia, jog midų gamindami iš savo prižiūrimų bičių surinkto medaus, jie visada gali užtikrinti aukštą gėrimo kokybę.

„Virdami midų medaus negailime – didžiojoje dalyje midaus rūšių yra daugiau kaip 700 gramų medaus“, – sako midininkas.

Įstatymo korekcijos uždegė žalią šviesą

Pats E. Augustinavičius savo pažintį su midumi matuoja daugiau kaip trimis dešimtmečiais – kai šeima privatizavo kolūkio bityną, kuriame dirbo mama ir brolis.

„Būtent mano midaus gamybos istorija prasidėjo nuo 1990 metų, bet ilgą laiką tai tebuvo hobis, – detales dėlioja plinkaigališkis. – Mažąją bendriją įkūrėme atsiradus galimybei 2013 metais. Tada Seimas pakoregavo Alkoholio kontrolės įstatymą ir buvo galima kurti mažąsias vynines.

Svarbiausias palengvinimas buvo tas, kad mums nebereikėjo turėti savo laboratorijos – galėjome naudotis kitų laboratorijų paslaugomis. Šios įstatymo korekcijos davė didelį impulsą mažosioms vyninėms kurtis.

2013 metais mes buvome ketvirtieji Lietuvoje, atvėrę mažosios vyninės, kaip populiariau vadinama, duris.

Gamybai statėme visiškai naują pastatą. Užtrukome beveik dvejus metus, kol gavome visus reikiamus leidimus. O pirmąją sąskaitą už pirmą parduotą midaus butelį išrašėme 2015 metų birželio 19 dieną.“

„Mūsų receptūroje midus trumpiausiai brandinamas metus, o ilgiausiai brandintą šiuo metu turime penkerių metų.“ Asmeninio archyvo nuotr.

Mistiškas sutapimas

Augustinavičių šeimos midinė įsikūrusi Kėdainių rajone, Plinkaigalio kaime, ant Šušvės kranto, šalia garsiojo Plinkaigalio piliakalnio ir geležies amžiaus kapinyno. Kaip pasakoja midinės šeimininkas, pasak archeologų, mūsų krašte midus buvo žinomas jau priešistoriniais laikais. Protėviai jį vartojo per įvairias šventes ir apeigas.

„Vieno festivalio metu prie manęs priėjo istorikas, archeologas, praktikuojantis juvelyras Evaldas Babenskas. Jis manęs paklausė: „Tu tikrai iš Plinkaigalio? Tikrai gamini midų? Čia net specialiai taip nesugalvosi.“ Jo nuomone, tai buvo mistiškas sutapimas, nes Plinkaigalio kapinynas bene labiausiai garsus čia rastais aštuoniais geriamaisiais ragais, – nustebina E. Augustinavičius. – Vienas iš rastų ragų yra didžiausias Rytų Europoje. Jo talpa – 1,6 litro.

Tiesa, pats ragas nebuvo išlikęs – tik jo sidabro ir žalvario detalės, pagal kurias E. Babenskas ragą atkūrė.

O ragas ir midus mūsų protėviams buvo taip pat neatsiejami.“

Sklaidė mitus apie midų

Pradėję gaminti midų, Augustinavičiai turėjo imtis ir kito amato – išsiugdyti šio gėrimo vartotoją, nes, kaip paaiškėjo, midus lietuvių galvose buvo apipintas iškreiptais mitais.

„Nuolat kartoju, kad midus yra pirmasis alkoholinis gėrimas Žemėje, – intriguoja gamintojas. – Jo gamybos tradicijos turi gilią istoriją.

Vis tik pagaminti yra viena, o surasti pirkėją – jau visai kas kita. Juo labiau kad Lietuvoje buvo laikotarpis, kai midus buvo visiškai išstumtas iš mūsų aplinkos ir virtuvės. Mūsų šeimai reikėjo įdėti daug pastangų, kad lietuviams vėl sugrąžintume supratimą apie tikrąjį midų.

Šis gėrimas Lietuvoje populiarėja. Nemažą dalį nuopelnų galime prisiimti ir mes.“

Gaminamą midų Augustinavičiai pradėjo vežti į festivalius, muges, taip pat anksčiau ir dabar kviečia į degustacijas tiek savo kaimo turizmo sodyboje, tiek ir svečiuojasi visur, kur tik yra laukiami.

Šiuo metu Augustinavičiai pristato keliolikos rūšių midų. Didžioji dalis gaminių pelnė pripažinimą ir apdovanojimus vietiniuose bei tarptautiniuose konkursuose. Aut. past.

„Prieš ragaudami midaus žmonės būdavo įsitikinę, kad tai stiprus alkoholinis gėrimas. Vis tik ne – alkoholis tesudaro apie keliolika procentų, – paaiškina E. Augustinavičius ir akcentuoja. – Midus yra natūralios fermentacijos, nespirituotas alkoholinis gėrimas.

Šviesdami visuomenę mes nuveikėme didelį darbą ir matome, kad dabar žmonių supratimas apie midų jau gerokai pasikeitęs.

Turime vieną klientą iš Jonavos, kuris kartą per metus atvyksta nusipirkti 30–40 butelių midaus. Tokie pirkėjai atsiranda būtent degustacijų, pristatymų metu, kai galime žmonėms duoti paragauti kelių rūšių midaus, papasakoti visą šio gėrimo istoriją.

Smalsuolių akims – interaktyvi edukacija

Kraštiečiai midininkai daug dėmesio sulaukia ir įvairiose mugėse bei šventėse, o ypač gyvosios archeologijos dienose ar bitininkų sambūriuose.

„Šventėse mėgstame pademonstruoti, kaip midus buvo gaminamas senuoju būdu, tad smalsuolių akivaizdoje jį verdame ant laužo, – pasakoja E. Augustinavičius. – Tokia interaktyvi edukacija žmonėms labai patinka.

Žinoma, išvirti midų yra pats pirminis ir trumpiausias gamybos etapas. Paskui seka fermentacija. Midaus skonį subrandina laikas.

Mūsų receptūroje midus trumpiausiai brandinamas metus, o ilgiausiai brandintą šiuo metu turime penkerių metų.“

Duoklė gimtajam kraštui

Šiuo metu Augustinavičiai pristato keliolikos rūšių midų. Didžioji dalis gaminių pelnė pripažinimą ir apdovanojimus vietiniuose bei tarptautiniuose konkursuose. Taip pat, kaip pastebi pašnekovas, prie Šušvės gimstantis protėvių gėrimas tapo mylimas augančios midaus entuziastų bendruomenės.

Augustinavičių midaus rūsyje yra tikrų perlų. Vienas iš produktų gaminamas pagal 1555 metais užrašytą receptą.

„Šis receptas laikomas pirmuoju užrašytu lietuviško midaus receptu“, – išskiria E. Augustinavičius.

Odė Kėdainiams – „Radvilų“ midus ir „Agurkinis“.

„Midus ir Radvilos labai susiję. Turime midaus receptą, kuris buvo užrašytas Biržų–Dubingių Radvilų šakos, – dalijasi E. Augustinavičius. – Labai kėdainietiškas – ir „Agurkinis“ midus. Mūsų žiniomis, esame vieninteliai Europoje, gaminantys agurkinį midų. Ši rūšis dažnai tampa suvenyru iš Kėdainių.“

Plinkaigališkių midus parduodamas ir oro uostų „Duty-free“ prekybos vietose. O laimė atsidurti šių parduotuvių lentynose nusišypso anaiptol ne kiekvienam.

„Mes ten esame labai gerose pozicijose. Pirkėjus vilioja ne tik autentiškas gėrimas, bet ir išskirtiniai keraminiai midaus buteliai“, – sako pašnekovas.

Sužavėjo net Kauno patriotus

E. Augustinavičius džiaugiasi, jog likimas lėmė gyventi ir verslą kurti Lietuvos centre. Geografiškai palanki vieta teikia daug privalumų.

„Didžiąją dalį savo produkcijos mes pristatome patys – ne per kurjerius. O kadangi esame Lietuvos viduryje, tai mums palanku važiuoti į bet kurį kraštą. Į kaimo turizmo sodybą šalies centre žmonėms taip pat patogu atvykti, – kalba E. Augustinavičius ir priduria, jog ne tik strategiškai tinkama vieta traukia klientus į Kėdainius, bet ir autentiškos patirtys, kurias svečiams siūlo kūrybingi kraštiečiai. – Kartą mūsų sodyboje jubiliejų šventė tikri Kauno patriotai, jie išbandė ir midaus degustacinę programą.

Kai kurie į atokų kaimą atvyko labai skeptiškai nusiteikę. Tačiau viešnagės pabaigoje negailėjo komplimentų ir buvo maloniai nustebinti, kad provincija gali pasiūlyti tokių įdomių, unikalių dalykų.

Midaus kaimyniniuose rajonuose niekas kitas negamina. Manau, kad tokiose srityse Kėdainiai turi didelį potencialą sudominti, nustebinti bei pritraukti net ir didmiesčių gyventojus, – įsitikinęs plinkaigališkis. – O mūsų misija paprasta – išlaikyti midų gyvą – autentišką, tačiau taip pat ir modernų bei pagamintą su širdimi.

Matyti, kaip žmonės atranda, paragauja ir vėl pamilsta midų yra didžiausias mūsų džiaugsmas.“

Akvilė KUPČINSKAITĖ / „Rinkos aikštė“