Svajonės augo nuo vaikiškų žaislų iki modernaus ūkio

Smėlio dėžės žaidimai

E. Černius svarstė, kad jo noras būti ūkininku turbūt yra įgimtas – kilęs iš pasakojimų apie senelį, iš tėčio gimtinės Papilių k. Senelis anuometinėje Lietuvoje turėjo 21 ha žemės. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsirado galimybė atkurti žemės nuosavybę, todėl šeši vaikai ir močiutė pasidalijo po 3 ha. Egidijaus tėtis iš pradžių ėmėsi ūkininkauti, vėliau atsisakė ir savo 15 ha bei traktorių „Belarus“ perleido mokslus bebaigiančiam sūnui.

„Būdamas mažas, žaisdamas smėlio dėžėje, visada stačiau fermas, traktoriukų turėjau bent kelis, ne vieną. Studijuodamas vasaromis užsidirbti važiuodavau į salotų ūkį Anglijoje. Ten pirmąkart teko dirbti su „Case-IH“ traktoriumi, sėstis į džipą, mokytis vadovauti žmonių grupei. Ėmiau svajoti, kad ir aš norėčiau turėti tokį ūkį, nusipirkti tokios technikos. Bet pirmiausia reikėjo įsigyti daugiau žemės, todėl už uždirbtus pinigus pirkau pirmuosius savo hektarus žemės. Prikalbinau ir jaunesnę sesę Ingą kurti savo ūkį. Ji – ekologė. Irgi važiavo padirbėti ir įgyti patirties į Angliją. Jau pirmais metais deklaravau, rodos, 70 ha žemės, kitais – 120 ha. Taip palengva ir augom“, – nuo ūkio pradžios pradėjo „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas.

Ūkis augo ne tik didėjančiais žemės plotais – dirbami laukai plėtėsi po šiaurės rytų Aukštaitiją, į kaimyninius Biržų, Rokiškio ir Anykščių rajonus. 2016 m. ūkininkas ėmėsi auginti mėsinius galvijus – iš Prancūzijos nusipirko 254 šarolė veislės telyčias, perėmė limuzinų bandą iš gretimo ūkio. Įsigijo iš žemės ūkio bendrovės Papiliuose apgriuvusį fermų kompleksą, jį rekonstravo. Dabar ten laikoma beveik 800 mėsinių galvijų, įrengta moderni mėšlidė. Neseniai įsigytas automatinis pašarų dalijimo robotas. Padalinyje dirba 5 žmonės. „Norime ne tik auginti galvijus, bet ir sukurti aaukščiausios vertės genetinį fondą, kuris suformuos ateities gyvulininkystės standartus. Tai yra mokslinis procesas, jam įgyvendinti buriame kompetentingiausių profesionalų komandą“, – tikino ūkininkas.

Smagu, kai galima pasitikėti geru specialistu. Anot E. Černiaus, visų šių ambicingų planų priešakyje yra energinga, savo sritį puikiai išmananti vadovė. Jos vizija ir profesionalumas nubrėžia aiškią tolesnės mėsinės gyvulininkystės plėtros kryptį.

Ir tai – dar ne viskas apie ūkio plėtrą. Prieš kelerius metus planuota imtis pienininkystės, statyti pieno fermą. Dabar šis sumanymas sustojo. Kodėl, nes pieno krizė?..

ŪP pašnekovas su šypsena pasakoja, sakytum, nesėkmės istoriją: „Pradėjome planuoti geriausių pieno kainų laikotarpiu, dalyvavome paramos programoje. Kol tvarkėme žemės nuosavybės dokumentus, kol gavom leidimą statyti fermą, beliko pusė metų darbams. Neįmanoma įvykdyti projekto sąlygų, todėl teko atsisakyti. Bet tik laikinai, idėjos nepametu, vėl pretenduosime į paramą, turiu mintį, kad turėsime apie 1 200 melžiamų karvių fermą. Bus matyti, kaip reikalai klostysis.“

Technologijos ir inovacijos – ateitis? 

Žemdirbių bendruomenėse skleidžiama mintis, kad be naujų technologijų, modernių sprendimų ūkiai neišgyvens. E. Černius tvirtino, kad tokia peršama ateitis jau yra jo ūkio kasdienybė – šiandiena.

„Tikslusis žemės dirbimas? Yra. Išmanusis tręšimas, azoto jutikliai? Tokius turime ir naudojame jau kelerius metus. Skaitmeninės programos gyvulių šėrimui ir žemės dirbimui – visa tai gerina darbo kokybę ir lengvina žmonių darbą. Turime galingos technikos – 36 m darbinio pločio purkštuvų, 12 m sėjamųjų, kombainų su 12 m pjaunamosiomis. Grūdų elevatoriai – nuosavi, technikos parkas – būtinas. Prieš trejus metus pradėjome statyti saulės elektrines ant gamybinių pastatų stogų, dabar šį projektą jau baigiame įgyvendinti. Parengėme projektą ir elektriniam krautuvui įsigyti. Naujovių paieška šiandien ūkininkaujant yra nuolatinis procesas – bent jau tokiame ūkyje, kuris nenori atsilikti ir siekia būti tarp pirmųjų“, – įsitikinęs ŪP pašnekovas.

Ir dar svarbu atsiminti, pasak E. Černiaus, kad naujovių, šiuolaikinių technologijų poreikis yra ne tik teorinis, bet padiktuotas šiandienės kaimo realybės. Kitokia veikla neįmanoma. „Nedaug kaime gebančių ir galinčių dirbti žmonių, nėra jaunimo. Jeigu yra motyvuotas, gabus jaunuolis, jis bus ūkininko vaikas, kuriam rūpės savas ūkis. Kiti, norintys dirbti ir būti savarankiški, skubės į užsienį, kad užsidirbtų savo milijoną. Vidutinė alga jaunimo nedomina. Reikia svarios motyvacijos, kad liktum kaime ir dirbtum. Todėl reikia galingos technikos, skaitmeninių technologijų, kurios būtų patrauklios tiems, kurie geba ir nori čia būti. Ir turbūt reikia svajonės, vizijos, reikia šeimos istorijos, kad tikrai rūpėtų konkreti vieta, veikla, gyvenimas ten“, – prisipažino ūkininkas.

Politiniai skausmai dėl kaimo

Prakalbus apie gyvenimą kaime, logiška aptarti ir žemės ūkio politikos reikalus. Tris dešimtmečius visos valdžios ir partijos deklaruoja rūpestį žemės ūkiu, kaimo žmonėmis. Yra toks šūkis, kad kaimo gyvybingumas priklauso nuo šeimos ūkių, tik nesutariama dėl dydžio – mažo, vidutinio ar stambaus. ŪP pašnekovas svarstė: „Politiškai skaudus klausimas. Populistai vis ką nors saugo, gelbėja mažas mokyklas su 4 mokiniais, mažus ūkelius, kurie visada vos suduria galus. Kaime nebėra ko saugoti, jis keičiasi taip, kaip visame pasaulyje tai darosi, vyksta masto ekonomikos plėtra. Žemės ūkyje – taip pat. Kaimyninėje Estijoje likę tik stambūs ūkiai, Latvijoje einama to link. Mūsų politikai tai mato, bet nedrįsta pasakyti žmonėms į akis, kad taip bus. Natūrali atranka. Geriau valdžia iš viso nesikištų į žemės ūkio sektorių su administraciniais reguliavimo sprendimais.“

E. Černiaus teigimu, susitarti verslo santykiuose geriausia lygiaverčiams partneriams, todėl stambieji ūkiai, realizuodami savo produkciją, yra geresnėje padėtyje, o mažiesiems reikia kooperuotis, vienytis, nes yra tik tokia išeitis. Arba žemės ūkis lieka kaip šeimos pomėgis, laisvalaikio veikla. Galimas ir toks variantas. Tik yra labai realus ir konkretus visuomenės poreikis – maitintis. Vadinasi, reikia ir auginti. Dabarties konkurencingame pasaulyje tai reikia daryti kuo našiau, kuo žemesne savikaina.

Apie žinias ir mokymąsi

Itin svarbūs šiandien ūkininko darbo įrankiai yra kompiuteris, internetas, skaitmeninės technologijos. Vienas iš pagrindinių sėkmės komponentų – žinios, naujausia informacija, aktualijų sekimas, rinkų tendencijų išmanymas. Anot pašnekovo, reikia skaityti ir skaičiuoti bei mokėti tai daryti.

„Štai mano pagrindinis darbas – sėdžiu prie kompiuterio, ieškau informacijos, generuoju idėjas. Esame čia tokie „kabinetiniai“ keturiese. Planuojame, deriname, koordinuojame. Rašome projektus, dalyvaujame visose paramos programose, kur tik įmanoma. Ir gyvas darbas, žmonės. Augalininkystės padalinyje turime apie 20 samdomų darbuotojų. Pavasarį ir vasarą, prasidėjus lauko darbymečiui, papildomai samdome dar 5–10 žmonių akmenims rinkti, derliaus sandėliuose darbuotis. Reikia žmones motyvuoti, kad patys norėtų dirbti gerai ir sėkmingai. Mokausi, kaip to siekti, lankau nuotolinius kursus, tikrus mokymus, kaip tik balandžio pradžioje užbaigsime kursą. Visą žiemą, nuo rudens vyksta patirčių paieškos. Net ir poilsinės firmų organizuojamos išvykos ūkininkams tam pasitarnauja – ten susirenka sėkmingiausi šalies ūkininkai, bendraujame, keičiamės patirtimi, o tai yra puiki galimybė tobulėti“, – įsitikinęs ūkininkas.

Tačiau žemės ūkyje nutinka visko – užklumpa gamtos stichijos, karai, krizės, kainų šuoliai. Tuomet vien tikslaus planavimo ir skaičiavimo jau nebepakanka.

ŪP pašnekovas pradeda iš toliau, dar ne nuo šių dienų: „Per 20 ūkininkavimo metų nuostolingų metų nebuvo – tik vienais metais „pliusas“ didesnis, kitais – mažesnis. Iš savo patirties žinau – jeigu vieni metai geri, kiti dveji gali būti blogesni, todėl tam reikia ruoštis ir niekada neatmesti nesėkmės galimybės. Esu optimistas, bet ne naivus – realiai suprantu, kiek ir kas priklauso nuo manęs. Galiu valdyti tik savo kūną, mintis ir laiką. Tą ir darau – keliuosi 5 val. ryto, mankšta, šaltas dušas, pusryčiai, o vėliau – veikli diena. Jeigu naktį pabundu 3 val., vadinasi, kūnas sako, kad yra nepriimtas sprendimas, kuris pažadino ne laiku. Reikia galvoti, o sugalvojus – daryti. Čia ne iš motyvacinių kursų, o iš mano patirties atėjusios nuostatos.“

Paskutinė pokalbio tema – pavasaris, atėjęs nepaisant visų pasaulio kataklizmų. Šis pavasaris išskirtinis, sudėtingas. E. Černius tam pritaria: „Tikrai, iki šiol neteko susidurti su tokia problemų gausa. Praėjusių metų derliaus nuėmimas buvo prasčiausias per visą ūkininkavimo laiką. Nepavyko laiku įvažiuoti į laukus, nuimti geresnės kokybės derliaus, pasėti planuotų žiemkenčių plotų. Šiemet jie užims tik 25 proc. visų pasėlių, o likusius plotus teks apsėti vasarojumi. Keisis pasėlių struktūra – bus daugiau avižų, vasarinių kviečių, žirnių, kukurūzų, vikių, pirmą kartą auginsime ir kmynus. Taip pat auginame sėklinių dobilų, žieminių kviečių ir žieminių miežių. Kad sėja pernelyg nevėluotų, susitarta su aplinkiniais ūkininkais – jie pagelbės. Jie turės papildomų pajamų, o mes išvengsime vėlavimo. Dėl kitų sunkumų taip pat apsispręsta – laukus tręšime tiek, kiek leis dar rudenį įsigytų trąšų kiekis. Dėl degalų nieko naujo neišrasime – važiuosime su tuo, ką turime, iki ištuštės bakai, o vėliau pirksime. Paskaičiavome, kad vien dėl pabrangusių degalų šį sezoną ūkio pelningumas sumažės apie 20 proc. O juk yra ir kitų nenuspėjamų, nežinomų dalykų. Tiesa, visus pasėlius draudžiame, jau seniai taip darome. Beje, ketvirtadalis praėjusių metų derliaus dar neparduota. Apie didelius pelnus nesvajojame, bet, kaip sakiau, neatmetu nesėkmės galimybės. Kita vertus, nesėkmė visada gali tapti sėkmės pradžia.“

Atsisveikinome su kupiškėnu ūkininku E. Černiumi. Rytojui buvo numatyta pradėti avižų sėją, vežti į laukus srutas. Lijo ir tai planus, tikėtina, pakoregavo. Bent trumpam.

Projektą iš dalies finansuoja