Svarbiausia gyvenime – judėti ir padėti kitiems

Neria į ledinį Šušvės vandenį

„Kai mirė žmona – neseniai minėjau jos mirties 29-ąsias metines, pradėjau kitaip gyventi: kitaip maitintis, daugiau save žiūrėti. Aš ir save myliu, ir žmones myliu“, – „Ūkininko patarėjui“ atviravo 81 metų A. S. Mažeika. Grūdintis šaltu vandeniu pradėjo dar jaunystėje – šešiolikos metų jis maudydavosi Smilgaičio upelyje, o žiemą, kai vandens nebuvo, išsitrindavo sniegu. Persikėlęs į Josvainius, šį įprotį tęsia Šušvės upėje – vos už 20 m nuo namų. „Einu kasdien. Vasarą – ryte, kartais kelis kartus per dieną. Žiemos maudynės nebeatrodo baisios, tik per didžiuosius šalčius teko eketę kirsti“, – prisipažino jis.

Po maudynių Josvainių seniūnaitis dažnai leidžiasi į ilgesnius pasivaikščiojimus su šiaurietiškomis lazdomis arba važiuoja dviračiu iki Skinderiškio dendrologinio parko. Aplinkinių reakcijos – įvairios. „Vieni ragina nesimaudyti, bet man tai gerai. Iš mano bendraamžių daugiau niekas nesimaudo“, – šypsojosi ŪP pašnekovas.

Saugo tragedijos atminimą

A. S. Mažeika gimė Ruseinių k., esančiame maždaug už 8 km nuo Josvainių. Šis kaimas šiandien beveik išnykęs, tačiau jo istorijoje liko skaudi pokario tragedija. Praėjusių metų rudenį, minint Ruseinių tragedijos 80-ąsias metines, Josvainių seniūnaitis surengė susitikimą gimtojoje vietoje. Ten, kur kadaise buvo jo tėviškė, 1945 m. lapkričio 4-ąją Mažeikų sodyboje buvo sušaudyta ir sudeginta septyniolika žmonių, tarp jų – ir mažamečiai vaikai. „Šiandien išlikę tik keturi to kaimo gyventojai. Neišliko ir mano tėvų namai – melioracija ėjo, nieko nebeliko“, – pasakojo pašnekovas. Pasak jo, tragedija įvyko Mažeikų sodyboje, tačiau su žuvusiaisiais jo giminystė nesiejo – sutapo tik pavardė.

Į minėjimą susirinko daug žmonių – Seimo narių, rajono valdžios atstovų, mokinių iš Josvainių gimnazijos, buvę Ruseinių gyventojai. A. S. Mažeika teigė šios tragedijos atminimu besirūpinantis jau ne vienus metus – per 65-ąsias metines jo iniciatyva prie koplytstulpių įrengta tvorelė: „Iš žuvusiųjų giminaičių niekas neorganizuoja, tai organizuoju aš. Aš iš to kaimo. Jaučiu, kad reikia prisiminti ir pagerbti tuos žmones.“

Tragiški pokario įvykiai palietė ir jo šeimą. „Mano tėvuką irgi sušaudė. Aš tada buvau vos pusės metų. Motina liko viena su kūdikiu ant rankų, tačiau užaugino ne tik mane – priglaudė ir dar vieną vaiką iš giminaičių šeimos, kurio tėvai buvo ištremti į Sibirą“, – prisiminė Josvainių seniūnaitis.

Nuo agronomo iki ūkininko

Gyvenime taip susiklostė, kad savarankišką kelią A. S. Mažeika pradėjo gimtojoje vietoje. Tuo metu čia veikė Angirių ūkis, valdęs apie 1 tūkst. ha žemės, o pats A. S. Mažeika dirbo vyriausiuoju agronomu. Sovietiniais laikais Ruseinių k. priklausė Angirių kolūkiui. Jo žmona Danutė buvo kilusi iš Josvainių, todėl jauna šeima nusprendė ateitį kurti būtent čia. „Pagalvojome apie ateitį, nors dar buvome jauni. Manėme, kad ūkį vis tiek prijungs prie Josvainių, todėl ir namą pasistatėm Josvainiuose, ant stataus Šušvės šlaito“, – prisiminė ŪP pašnekovas.

Vėliau į Josvainius jis atsivežė ir savo mamą. Keičiantis ūkių struktūrai ir sujungus kelis ūkius, A. S. Mažeika tapo vyriausiuoju agronomu jau Josvainių ūkyje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsirado galimybė susigrąžinti žemę. Mažeikų šeima ją atsiėmė ir dar šiek tiek nusipirko.

Pirmaisiais metais augino  daržoves. „Auginome viską – morkas, burokėlius, kopūstus, bulves, agurkus. Bet daržovių priaugini, o jų niekas nesuperka. Tik agurkus konservų fabrikas supirkdavo“, – prisiminė ūkininkas. Vėliau daugiau dėmesio skyrė bulvėms, dar vėliau – javams. Kurį laiką ūkininkavo ekologiškai. „Man patiko ekologinis ūkininkavimas“, – prisipažino senolis. Vis dėlto maždaug prieš dešimtmetį jis nusprendė ūkininkavimą baigti ir ūkį perleido vaikams. „Tiesiog pajutau, kad gana. Vaikai sakė, kad dar galiu dirbti, bet žemę perleidau jiems. Rudenį dar viskas buvo pasėta, o pavasarį jau nebėjau į laukus. Reikia ir sau pagyventi“, – šypsojosi jis.

Paklaustas, ar žemės ūkyje problemos šiandien tokios pačios, kaip anksčiau, jis pastebėjo, kad skirtumas – milžiniškas. „Dabar, aišku, geriau. Kokia technika buvo tada ir kokia dabar! Anksčiau dirbdavo dešimt vyrų, o dabar vienas galingas kombainas viską padaro. Tada daug buvo rankų darbo. Tačiau pažanga turi ir kitą pusę. Dabar visur galinga technika, todėl kaime mažiau darbo žmonėms. Dėl to ir kaimų nebeliko“, – svarstė jis.

Išleido knygą

Savo 70-mečio proga A. S. Mažeika išleido knygą „Šaknys gimtojoje žemėje“. „Bus prisiminimas – kai manęs nebus, ji liks vaikams, anūkams ir giminėms. Tai mano gyvenimo ir kaimo istorija, kažkas turi likti“, – tikino jis. Knygoje sudėti eilėraščiai apie mamą, tėtį, dukrą, sūnų, tėviškę. Joje gausu šeimos nuotraukų, kitų svarbių gimtojo kaimo ir šeimos gyvenimo momentų. Vienas jautriausių kūrinių – eilėraštis „Prisiminimas mamai“. Jo mama buvo labai darbšti moteris – visam Ruseinių k. rūkydavo skilandžius ir dešras. Giminės ją vadindavo motinėle, nes ji buvo nuoširdi ir visiems padedanti. A. S. Mažeika prisimena ir skaudžią šeimos istoriją – jo mamos tėvų namus kadaise sudegino stribai.

Josvainių seniūnaitis rašo eiles, nors atskiros poezijos knygos dar nėra išleidęs. Bendruomenė ragina jas pristatyti plačiau, tačiau jis tikino dar nesiryžtantis – rašyti pradėjo jau vyresniame amžiuje. Pastaruoju metu jis ėmėsi dar vieno darbo – pradėjo sudarinėti giminės genealoginį medį iš mamos pusės. Tai nelengva užduotis, nes giminė labai plati – jo mama buvo iš dešimties vaikų šeimos. „Kartais rašydavau net naktimis. Reikia daug darbo, tenka medžiagos ieškoti archyvuose“, – pasakojo ŪP pašnekovas.

Pastatė paminklinį akmenį

2010 m. A. S. Mažeika asmeninėmis lėšomis Angiriuose pastatė paminklinį akmenį, skirtą atminti keturiems kaimams. Jis įamžina Angirius ir tris nykstančius kaimus – Ruseinius, Grašvą ir Varnupę. Josvainių seniūnaitis pasakojo, kad Angiriuose ne kartą organizavo keturių kaimų šventes, į kurias suvažiuodavo šių vietų gyventojai ir iš jų kilę žmonės. Paminklinis akmuo buvo iškilmingai atidengtas per vieną iš švenčių „Sugrįžtuvės į tėviškę“. Jis skirtas buvusioms, esamoms ir būsimoms šių kaimų kartoms prisiminti.

„Žmonės labai džiaugdavosi – susiveždavo maisto, aš dar ir koncertą užsakydavau“, – prisiminė pašnekovas. Į vieną šventę buvo susirinkę apie šimtą giminaičių ir kraštiečių. Tokios šventės vyko ne kartą, o patį A. S. Mažeiką žmonės net buvo išrinkę šventės prezidentu. „Užėjo mintis – ir padariau“, – kukliai kalbėjo jis. Dar anksčiau, 2001 m., Ruseiniuose, savo tėvų sodybos vietoje, pastatė atminimo akmenį Mažeikų ir Banių šeimoms, gyvenusioms šiame kaime. Šiandien Ruseiniuose beveik neliko nei senųjų gyventojų, nei jų sodybų – kaime gyvena tik keli žmonės.

Padėjo bažnyčiai

Pašnekovas nesipuikuodamas pasakojo prisidėjęs prie Josvainių bažnyčios tvarkymo. Jis yra Josvainių bažnyčios pastoracinės tarybos narys ir per daugelį metų ne kartą padėjo įvairiuose darbuose. Perdažė bažnyčios duris, su pagalbininku iš seniūnijos renovavo prie bažnyčios pradėjusius virsti paminklus. Prieš penkerius metus, minint Josvainių Visų Šventųjų bažnyčios 100 metų konsekracijos sukaktį, buvo pagerbti bažnyčios geradariai, tarp jų ir A. S. Mažeika.

Iš Ąžuoloto girininkijos savo lėšomis jis nupirko ąžuolą, iš kurio pagamintas kryžius, šiandien stovintis bažnyčios šventoriuje. Jo iniciatyva sutvarkyta elektra Josvainių bažnyčioje, atsirado šildytuvai, neįgaliesiems įrengtas specialus takas į bažnyčią. Jis įrengė vaikų žaidimų kampelį, kad kol tėvai meldžiasi Mišių metu, jie galėtų užsiimti. Daug padėta Josvainių bažnyčiai, bendruomenei, seniūnijai, vietos Kultūros centrui. Už darbus ir iniciatyvas, prie kurių prisidėjo jo rankos ir širdis, gauta krūva padėkų.

Judėjimas ir pagalba kitiems

A. S. Mažeika stengiasi išlikti fiziškai aktyvus ir stiprinti kūną. Jis yra aplankęs visus Kėdainių ir aplinkinių miestų baseinus, o geriausiu pripažįsta Kauno „Žalgirio“ baseiną. Daug metų lanko TAU, daugiau nei dešimtmetį užsiiminėjo joga. „Per užsiėmimus prasitampai kūną, po to paguli – išeini ir atrodo, kad pakilęs. Kai mirė žmona ir buvo sunkus laikotarpis, joga man padėjo atsilaikyti“, – pasakojo ŪP pašnekovas. Jis priklauso ir Ąžuoloto medžiotojų būreliui. „Aš nevartoju alkoholio, nerūkau. Man patinka gamta, judėjimas ir pagalba kitiems. Negaliu sėdėti vietoje, geriau nueisiu ir ką nors padarysiu. Niekada nesu po pietų prigulęs ar prie televizoriaus gulėjęs“, – prisipažino jis.

Daugiau nei penkerius metus A. S. Mažeika savanoriauja organizacijoje „Sidabrinė linija“. Penkerių metų savanorystės proga jis buvo apdovanotas padėka. Nors ragino prisijungti ir kitus, norinčiųjų neatsirado.

Kartą per savaitę, penktadieniais, jis skiria valandą pokalbiui su žmogumi, kuriam reikia bendravimo. „Kalbuosi su moterimi iš Šiaulių. Ji labai laukia mūsų pokalbių. Viską žinau apie jos gyvenimą, kartais duodu patarimų, ji gyvena viena, yra našlė. Atrodo, žmogui visai nedaug reikia – tiesiog pasikalbėti. Žmogui reikia žmogaus“, – tikino ŪP pašnekovas. Gyvai jie dar nėra susitikę, tačiau A. S. Mažeika viliasi, kad galbūt vasarą pavyks susitikti. Paklaustas, kas gyvenime svarbiausia, jis atsako paprastai: „Svarbiausia – neskubėti, ramiai gyventi, pamąstyti prieš veikiant, protingai maitintis, judėti ir, jei gali, padėti kitam. Žmogui reikia žmogaus.“

Autorės nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja