Svarbiausia, kad neužsikrėstų maisto grandinės dalyviai

Lietuvos ūkininkai iki šiol stengdavosi daugiausia produkcijos auginti ir gaminti eksportui. Tačiau, pasak žemės ūkio ministro Andriaus Palionio, dėl pasaulio šalių sienas užtrenkusio koronaviruso ir ūkininkams, ir perdirbėjams, ir prekybininkams teks persiorientuoti į vidaus rinką. Grūdai, kurių daugiausia eksportuojame, jai netiks. Ūkininkams, jau prekiaujantiems mobiliuosiuose turgeliuose ir prekybos centrų prieangiuose, bus paprasčiau persitvarkyti, bet daug gamintojų ankštoje rinkoje gali sukelti perprodukcijos krizę.

Kaip nors susitvarkys

„Lietuva eksportuoja net 60 proc. grūdų. Bet tai produkcija, kurią sandėliuose ir elevatoriuose ilgai galima laikyti iki geresnių laikų. 

Kiaulienos ir patiems labai trūksta, daug jos importuojama, todėl šio sektoriaus perprodukcijos krizę iš karto galima atmesti.

Kitas rūpestis – kaip atgaivinti afrikinio kiaulių maro apsvaigintą gyvulininkystės šaką. Jautienos Lietuvos ūkininkai pagamina dvigubai daugiau negu, suvalgo visuomenė. Jeigu jos kainos parduotuvėse nebaidys pirkėjų, mėsinių galvijų augintojai nesiskųs žaliavos supirkimo kainomis, o per metus lietuviai vidutiniškai suvalgys ne 5 kg, bet nors 10 kg jautienos (ES vidurkis – 16,2 kg), tai sektorius kaip  nors susitvarkys. Svarbiausia, kad žmonės nenustotų pirkti“, – „Ūkininko patarėją“ tikino Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys. 

Daržovių nebūna per daug

Pasak eksperto, paukštienos eksportavome 20–30 proc. „Jeigu paukštynai tiek savo produkcijos neišveš į užsienį, tai šešėliniai verslininkai, perkantys lenkišką vištieną ir pardavinėjantys kaip lietuvišką, galės nebeapgaudinėti pirkėjų ir atvirai, nesislapstydami nuo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tikrintojų, mokesčių inspektorių, prekiauti Lietuvos paukštynų gaminiais. 

Daržovių Lietuvoje niekada nebuvo per daug. Kiek daržininkai pasiūlo, tiek ir nuperkama. Kiti ūkininkai nekantrauja sužinoti, kaip atrodys supirkėjų ir prekybininkų nustatytos naujojo sezono kainos, o daržovių augintojai ir pirkėjai labiausiai laukia šviežių daržovių derliaus. Prekybos tinklams jos visada reikalingos. Pasiūlius daugiau morkų, burokėlių, kopūstų, nesunku su prekybininkais pasirašyti naudingą sutar-tį“,  – neabejojo A. Gapšys.

Lietuviai ras išeitį

Koronaviruso pandemijos pasekmių baimė privertė visuomenę kaupti maisto atsargas. 

„Daugiabučių rūsiuose, balkonuose jų jau per daug, bet ir toliau tebeperkama. Vienas ūkininkas džiaugėsi, kad bulves, kurių po Naujųjų metų iš jo niekas nepirko, dabar gyventojai išgraibstė triskart greičiau, aruodai tušti, tik šiek tiek bulvių sėklai liko. Lietuviai gudrūs – iš sunkiausios padėties ras išeitį“, – Lietuvos ūkininkus gyrė LAEI tyrėjas.

Kauno r. ūkininkas Audrius Banionis moka bendrauti su prekybininkais. Jo gaminamos plikytos duonos, kvietinių lazdelių su kmynais, riestainių su razinomis ir aguonomis, rūkytos dešros galima pamatyti ne viename prekybos centre. A. Banionis turi nuolatinių prekybos vietų Kauno, Vilniaus, Panevėžio, Marijampolės mobiliuosiuose turgeliuose.

Laisviau atsikvėpti neleidžia

„2004–2008 metais viena ministrė labai gyrė maisto gamybos ir tiekimo grandinės idėją. Jau pasikeitė daug Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) vadovų, bet tikslas nepasiektas. Burtų lazdele nemostelėsi. Kaip ūkininkai gali dar daugiau ir įvairesnės  produkcijos tiekti prekybos tinklams, net jeigu ne tik ministras, bet ir pats premjeras paprašytų, kai šimtai kontrolierių kiekvieną mūsų žingsnį tikrina, laisviau kvėptelėti neleidžia? Modernizavau savo galvijų, kiaulių ūkį, tai net 78 komisijos uostinėjo, gal iš mano kiaulidžių per daug dvokia, tvartų kvapai neleidžia už kilometro gyvenantiems kaimynams mėgautis gyvenimu. Norėjau daugiau sūrių pagaminti, įsigijau, sumontavau šimtus tūkstančių eurų kainuojančios įrangos, bet valdžia leidžia  tik iki tonos pieno per dieną supaprastintai perdirbti. Ūkininkauti šiandien – vien įtampa ir nervai. Iš nevilties nors galva į sieną daužyk... Nelabai net ir įsivaizduoju, kokie produktai reikalingiausi vidaus rinkai. Vieniems pirkėjams labiau patinka rūkyta kaimiška dešra, kitiems – vytinta“, – „Ūkininko patarėjui“ skundėsi ir aiškino ūkininkas A. Banionis.

Saugumo politikos skylės

Seimo Kaimo reikalų komiteto vicepirmininkas Kazys Starkevičius „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad per pandemiją kaip yla iš maišo išlindo Lietuvos nacionalinio saugumo politikos skylės. 

„Visiškai nepasirūpinta valstybės maisto atsargomis, kad nereikėtų tiek produktų eksportuoti iš užsienio. Tas eksportas šiandien smarkiai trūkinėja.

O Jonavos elevatoriaus saugyklose – tik apdulkėję grūdų ir cukraus maišai.  Valdininkai pro ausis praleido Valstybės saugumo departamento ir Krašto apsaugos ministerijos Antrojo operatyvinių tarnybų departamento kasmetines ataskaitas apie pavojus valstybei, kurie dabar kitokie negu prieš šimtą metų. Pasaulinis karas neprasidėjo, patrankomis niekas nešaudo, bet žmonijai kilo baisi egzistencinė grėsmė. Užsidarė Lietuvos pramonės įmonės, vaikų darželiai ir restoranai. 

Koronaviruso padariniams įveikti Vyriausybė skirs 5 mlrd. eurų. Gal taip pat pasirūpintų, kad  valstybės maitintojai (paukštynai, galvijų fermos, kiaulių kompleksai) nebankrutuotų. Žemės ūkio ministerijai pavaldžios įstaigos iš gamintojų supirktų žemės ūkio produkciją, ją konservuotų, sudžiovintų, išrūkytų, laikytų, o kai rinkai vėl prireiks, parduotų“, – siūlė Seimo opozicijos narys.

Sodininkams nereikia persitvarkyti

Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ vadovo Dariaus Kviklio  manymu, sodininkams nereikia persitvarkyti, ministro raginimas jiems nesvarbus, neaktualus. 

„Nepatenkiname visų vidaus rinkos poreikių. Tik 50 proc. Sodai – ne javų laukas ar daržovių šiltnamiai. Grūdų augintojai tais pačiais metais pasėja ir nuima rugių, kviečių derlių, daržininkai šiltnamiuose užaugina ir parduoda pomidorus, agurkus. O sodai neskubėdami brandina vaisius – 2–3 metus. Praėjusio derliaus lietuviškų obuolių sandėliuose jau nebėra. Parduoti. Gal dar šiek tiek obuolių liko specialiajai ŽŪM viešojo maitinimo programai „Maistas darželinukams iš vietinių ekologinių ūkių“. Žaliaviniai obuoliai sultims gaminti parduodami į Vokietiją ir Lenkiją. Ten brangiau superka. Desertiniai obelų vaisiai praktiškai visi suvalgomi Lietuvoje, tik truputį importuoja estai, latviai. Estijoje mėgstama lietuviška rudeninių obuolių ‘Auksis’ veislė. Bet jie savo senuose soduose užtektinai savų veislių vaisių užsiaugina. Mūsų sodai lėtai plečiami. Visą laiką varžomės, konkuruojame su lenkais. Gal dabar bus lengviau, kai lenkai užsidarė nuo pasaulio. Lietuvos gyventojai maldauja iš mūsų daugiau obuolių, bet kai nueina į prekybos centrus, renkasi pigesnius užsienietiškus, o ne šalia sudėtus lietuviškus“, – kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“ apgailestavo D. Kviklys.

Pirmieji susirgo, anksčiausiai sveiksta

Dr. Antanas VENCKUS

^{ŽŪM Tarptautinių reikalų ir eksporto skatinimo skyriaus vedėjas}

Ministro žodžiai – tai noras ir siekis, kad dėl koronaviruso Lietuvoje nesutrūkinėtų  maisto gamybos ir tiekimo grandinė. Todėl tiekėjai, anksčiau daug eksportavę (daugiau nei 60 proc. viso eksporto – į ES valstybes), prašomi atsigręžti į savus pirkėjus, lietuviškais produktais pakeisti importinius, atvežamus ne tik iš Europos Sąjungos, bet ir trečiųjų šalių. Iš prekybininkų tikimasi, kad Lietuvos ūkininkams nereikės sukti galvos, kur dėti produkciją. 

Maisto sektoriuje dirba daug žmonių. Ištisos šeimos. Jeigu šių darbo vietų neliktų, Lietuvoje nugriaudėtų labai stiprus socialinis sprogimas. Aidas būtų neįsivaizduojamas. Bendromis gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų pastangomis galima nuo to apsisaugoti. 

Svarbiausia, kad ūkininkai nesustotų, neprarastų ūpo gaminti. Ko nenupirktų prekybininkai, galėtų įsigyti Vyriausybė. Perdirbtus produktus (pieno miltus, konservus) sudėtų į intervencinius sandėlius. Briuselis leidžia taip laikyti maisto  atsargas.

Žinoma, ministerijai labai rūpi ir lietuviško eksporto ateitis. Juk taip ilgai stengėmės patekti į Kinijos, Japonijos ir dar apie dvidešimt kitų naujųjų rinkų, kurios atsivėrė nuo 2014 metų. Nemanau, kad ir jie mus jau pamiršo per koronaviruso epidemijos nelaimes, o visi ryšiai, naudingos pažintys su eksporto partneriais nutrūko.

Kiekvieną savaitę gaunu Lietuvos eksporto duomenis. Skaičiai nelabai sumažėjo. Aišku, tai dar informacija apie prekybą pagal seniau, prieš du tris mėnesius,  sudarytas sutartis. 

Žinoma, praėjusių metų rekordo – 11 proc. padidėjusio eksporto – nepakartosime, bet ir didelio nuosmukio nelaukiame.

Iš Rytų Azijos pasiekia geros naujienos. Didieji pasaulio vartotojai atgauna buvusį apetitą. Kinija pirmoji atsigauna nuo koronaviruso smūgio. Pirmoji susirgo, neteko daugiausiai žmonių, bet dabar anksčiau už kitas valstybes sveiksta ir galvoja apie naujus tarptautinius ekonominius, prekybos projektus. Po dviejų trijų mėnesių visi pasauliniai prekybos srautai turėtų atgyti.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas