Svetimšaliai butų pirkėjai dingo, palikę kalnus skolų ir įmonių labirintą

Šie pirkinių šešėliai jau gerą dešimtmetį bado akis ne tik seniūnijoms, bet ir šalia ištuštėjusių daugiabučių namų gyvenantiems žmonėms. Nematytieji savininkai paliko po savęs butus – vaiduoklius, kuriuose šiandien ūbauja vėjai, kaupiasi šiukšlės ir auga dešimtis tūkstančių siekiančios skolos.

Masino Šengeno erdvės viza 

Prieš dešimtmetį ne tik Pasvalio rajonas, bet ir visa Šiaurės Lietuva tapo savotiška aukso gysla vadinamiesiems trečiųjų šalių piliečiams, ieškojusiems paprasto kelio į Šengeno vizą – dokumentą, atveriantį Europos Sąjungos sienas. Pasinaudodami tuomete įstatymo spraga, užsieniečiai mūsų rajone nusipirko net 32 butus. Daugumos šių statinių naujieji šeimininkai taip ir neišvydo – sandoriai buvo sudaromi aklai, turtą įsigyjant tik dėl patogaus kelialapio į Europą.

Įstatymui pakitus ir leidimą gyventi Lietuvoje užsieniečiai gali gauti tik dėl darbo, studijų, santuokos, humanitarinės veiklos ar verslo Vien turto turėjimas nebepripažįstamas „teisėtu tikslu“, nes žmogus gali turėti turto įvairiose šalyse, net neketindamas ten gyventi. 

Sumanūs užsieniečiai staiga ėmėsi kitos gudrybės, jie puolė masiškai steigti įmones mūsų rajone. Vien Nairių kaimo bute, kuriame jau seniai nebėra langų ir patalpoje stūkso šiukšlių kalnai, deklaruota kone šimtas įmonių. Šių verslininkų nei vietos žmonės, nei Vaškų seniūnė Aurelija Markutytė nėra matę ar apie juos girdėję. 

Nairiuose užsieniečiai yra įsigiję 7 butus.

Kaimo pakraštyje civilizacija nekvepia 

Nedideliame, iš pažiūros tvarkingame, Nairių kaime tereikia pasukti į pakraštyje esančią gatvę, kad suabejotum, ar tikrai šiais laikais dar klesti civilizacija. Eilė sovietmečiu statytų daugiabučių skaičiuoja paskutinius savo gyvavimo metus. Iš tolo akis bado supuvę langai, išklibusios durys, trupėti pradedančios plytos. Kur kas liūdniau atrodo ūkiniai pastatai, kuriuose jau seniai gyvulių neliko nė kvapo. Vienuose kiemuose žolė dar apkapota, kituose – styro iki pažastų. 

Daugiabutyje, kuriame nepagalvotum dar galint gyventi žmonių prie sienos plevena tautinė vėliava. Pamatę, kad šiame kieme galbūt dar yra gyvasties, bandome patekti į vidų. Už medinės tvoros amsi šuo. Netrukus pasirodo ir jo šeimininkas. Nelauktų viešnių nesitikėjęs vyras ištiesia ranką pasisveikinti. Nairietis prisistato esąs Vytautas Petras Mikašis ir su pasididžiavimu praneša, kad kitais metais švęs 85-ąjį jubiliejų. 

Senolis pasakojo, jog keturbučiame name šeimininkauja vienas, kitų kaimynų nebėra. Pensininkas prisipažįsta tiksliai nežinąs, kam priklauso aplink esantys butai. 

„Anksčiau čia gyveno vietos žmonės, bet kone visi išmirė, tai likau aš vienas čia gyventi. Kas tuščius butus nusipirko, net nežinau. Šiame name vienas jų priklauso mano dukrai Stasytei. Bet jame gyventi nebeįmanoma. Jau senokai visame pastate nebėra elektros, todėl dukra gyvena gretimame daugiabutyje“, – pasakojo vargano buto šeimininkas. 

Nors V. P. Mikašis gyvena skurdžiai atrodančiame name, jis sako esąs didelis savo šalies patriotas. Anksčiau Lietuvos trispalvę keldavo tik per valstybines šventes. O kai ši suplyšo, nusipirko naują tautinę vėliavą, kurios nuo stovo nebenukabina. 

Atvežė dvi dėžes vyno 

Žvarbią dieną kieme trumpomis rankovėmis, vienmarškinė pasirodo ir senolio dukra Stanislava Mikašytė. Moteris pasakojo, kad prieš keletą metų į jų kiemą buvo atvažiavusi rusakalbių šeima: jauna moteris, vyras ir maždaug dešimties metų berniukas. Automobilis buvo su Baltarusijos valstybiniais numeriais. 

Nors S. Mikašytė sunkiai kalba rusiškai, vis dėlto jai pavyko susikalbėti. Rusakalbiai teiravosi, kurie butai parduodami, kokios kainos. Jų negąsdino apgailėtina patalpų būklė. Pavaikštinėję po kiemą ir praktiškai negyvenamas patalpas, jie išvažiavo ir daugiau nebepasirodė. Moteris nežino, ar šie žmonės susigundė apleistais butais ir ar juos įsigijo. 

Kurį laiką į jos namus plūsdavo laiškai, adresuoti ne lietuviškas pavardes turintiems žmonėms. Kadangi jų niekas neatsiimdavo, vieną laišką moteris praplėšė. Viduje rado pranešimą apie skolas. 

Kita savo vardo nenorėjusi sakyti nairietė prisiminė, kad gal prieš dešimtmetį į kaimą buvo atvykę rusakalbiai, kurie gyventojams lauktuvių atvežė net dvi dėžes vyno. Nors žmonės sunkiai susikalbėjo su svetimšaliais, bet jie suprato, jog svečiai buvo Baltarusijos piliečiai.

Dukra gyvena be vandens, tėvas – be elektros 

Nors pati S. Mikašytė gyvena greta tėvo esančiame name, dar kitame daugiabutyje ji yra įsigijusi butą iš mirusio kaimyno giminaičių. Už butą nairietė atseikėjo tūkstantį eurų. Moteris gyvena antrame namo aukšte, jos vienintelės bute yra pakeisti langai, o kitose patalpose švilpauja vėjai. 

„Su tėvuku butuose esame pasistatę vadinamąsias „buržuikes“. Kadangi aplinkui nekūrenamos patalpos, iš visų pusių smelkiasi drėgmė. Pradėjo veistis net pelėsis. Daugiau nei septyneri metai gyvenu be vandens. Tąkart buvau darbe, tai kaimyno bute nuo šalčio sprogo vamzdžiai. „Butų ūkis“ suremontuotų, bet už viską reikėtų patiems susimokėti, o tai dideli pinigai. Tenka vandenį neštis iš tėvuko. Baisiausia, kad apleistuose butuose veisiasi žiurkės, kurias reikia nuolat naikinti“, – skundėsi moteris. 

Į dvidešimt pirmojo amžiaus patogumus ranka numoję tėvas su dukra tik juokiasi, sakydami, kad gyvena labai draugiškai. 

„Pas mane nėra vandens, o pas tėvuką – elektros, tai dalinamės tuo, ko patys neturime. Iš savo buto po žeme nutiesėme laidą, kad tėvukas galėtų bent radijo pasiklausyti. Maudytis einame į bendruomenei priklausantį dušą. Anokia čia bėda, drabužius išsiskalbiu rankomis“, – teigė moteris. 

Pašnekovai pasakoja, kad vietos gyventojai išlupo medines grindis, sudegino duris, iš krosnių išplėšė metalą ir šamotines plytas. Daugiabučiai namai yra tokios apgailėtinos būklės, kad jų suremontuoti jau nebeįmanoma. 

Seniūnijų rankos surištos: privatus turtas neliečiamas 

Netoli šmėklomis virtusių namų stūkso ir griūti bebaigiantis pastatas su išblukusiu užrašu „Parduotuvė“. V. P. Mikašis sakė, kad kaime parduotuvės seniai nebėra. Žmonės būtiniausius produktus perka iš du kartus per savaitę atvažiuojančios parduotuvės ant ratų. Pensininkas tikina jos visiškai nepasigendantis. Nors sulaukęs garbaus amžiaus, kiekvieną sekmadienį, nepaisydamas nepalankių oro sąlygų, jis sėda ant dviračio ir mina septynis kilometrus į Vaškų bažnyčią. Po pamaldų užsuka į vietos parduotuvę, kur nusiperka reikalingų daiktų bei maisto. 

Vaškų seniūnė A. Markutytė neslėpė, kad apleisti daugiabučiai – didelis seniūnijos galvos skausmas. Seniūnės žiniomis, viename bute yra registruota apie šimtas įmonių. Kokias veiklas jos vykdo, neaišku. 

„Kadangi daugumoje daugiabučių niekas negyvena, tai ir aplinkos niekas netvarko. Seniūnijoje yra dideli šienaujami plotai, todėl mes negalime prižiūrėti privačių teritorijų. Nepaisant to, kartą per sezoną vis tiek nušienaujame, iškertame krūmus“, – sakė A. Markutytė. 

Panaši situacija ir šalia Lietuvos ir Latvijos pasienio esančiame Kubiliūnų kaime. Trys daugiabučiai, sustatyti vienas šalia kito, šiandien stovi išdaužytais langais ir išlaužytomis durimis. Juose jau kelerius metus niekas nebegyvena. Kubiliūnuose užsieniečiai yra įsigiję devynis butus. 

Pro išdaužtą langą matosi nuniokotas butas, ant grindų – senas čiužinys, ant palangės – tušti sauso maisto davinio pakeliai, primenantys, kad kažkas čia gyveno dar prieš penkerius metus. Maisto pakuočių galiojimas ir baigėsi prieš tiek pat laiko. 

Saločių seniūnas Sigitas Savickas tvirtino, kad tokie apleisti statiniai – viso kaimo gėda. Namai vaiduokliai bado akis tiek atvykėliams, tiek vietiniams. Kadangi butai turi savininkus, seniūnija negali kištis į privačią valdą.

Skolos siekia dešimtis tūkstančių 

Pasvalio meras Gintautas Gegužinskas patvirtina seniūnų žodžius: privati nuosavybė neliečiama. 

„Tai gyva bėda ne tik mūsų rajone, bet ir visoje Šiaurės Lietuvoje. Šią problemą turėtų spręsti Vyriausybė. Manau, šie apleisti statiniai turėtų būti pripažinti bešeimininkiu turtu ir grąžinti Savivaldybei. Tada galėtume galvoti apie nugriovimą, o dabar mūsų rankos surištos“, – tvirtino rajono meras. 

Pasvalio butų ūkio direktorius Vytas Jareckas teigė, kad jau kelerius metus trečiųjų šalių piliečiai mūsų rajone nebeperka butų. Pasak jo, pirkimo bumas buvo prieš dešimtmetį. 

Dėl nemokėtų mokesčių ir skolų visi butai teismo sprendimu areštuoti antstolių. 

„Jeigu atsirastų pirkėjai, butai galėtų būti parduoti. Tik mažai tikėtina, kad kas nors susigundys įsigyti avarinės būklės statinius. Skolos siekia dešimtis tūkstančių eurų, bet vargu ar pavyks jas susigrąžinti, nes nepavyksta rasti nežinia kur gyvenančių savininkų“, – sakė direktorius. 

Mūsų rajone nekilnojamąjį turtą įsigijusių užsieniečių skola Pasvalio butų ūkiui siekia per 42 tūkstančius eurų. Svetimšaliams priklauso 9 butai Kubiliūnuose, 7 – Nairiuose, 4 – Kiemėnuose, 3 – Nakiškėliuose, 3 – Pabėrvalkiuose, o Joniškėlyje ir Gulbinėnuose – po vieną statinį.

Vita SAVICKIENĖ / DARBAS

Aidos Garastaitės ir autorės nuotr.