Talačkoniuose gyvenanti Stela – greičiausias pasaulio šuo

Šunys sprinteriai 

Su Ramūnu Baltrušaičiu susitikome jo biure. Vos įėjus prie kojų pribėgo Stela (Mount Cappucine’s Winners Blood – oficialus lenktyninio šuns vardas). Grakštus, beveik iki juosmens siekiantis juodas šuo pauostė rankas, o atsisėdus draugiškai padėjo galvą man ant kelių ir įsmeigė akis: suprask, glostyk! 

Ramūno pažintis su greihaundais (anglų kurtais) prasidėjo prieš gerus du dešimtmečius.

– Tai lenktyninė šunų veislė. Aš pats daug metų bėgioju, tad pagalvojau, jog norėčiau ir šuns bėgiko. Kažkur perskaičiau, kad greihaundai – greičiausi pasaulio šunys, ir nusprendžiau įsigyti, – draugystės su lenktyniniais šunimis pradžią prisimena pašnekovas. 

Pirmasis šios veislės šuo buvo tiesiog šeimos draugas – su juo žaidė vaikai, jis lydėdavo pasivaikščiojimuose ar kelionėse. Viskas pasikeitė prieš gerus ketverius metus, kai vyras jau turėjo kelis greihaundus ir nusprendė dalyvauti Vilniuje vykusiose šunų lenktynėse. 

– Nuvažiavome su dviem šunimis ir, didžiai mūsų pačių nuostabai, laimėjome. Euforijos buvo tiek, kad, pasitarę su žmona, nusprendėme dalyvauti Europoje vykstančiose varžybose. Nuvažiavome į Šveicariją, o ten… mūsų šunys buvo paskutiniai. 

Man tada atrodė, jog pasaulis sugriuvo. Važiavome namo ir visą kelią galvojau: kaip taip galėjo nutikti, kad Lietuvoje buvę geri bėgikai nieko nelaimėjo Šveicarijoje? Dar blogiau – buvome paskutiniai! Tai tapo paskatinimu rimčiau domėtis šiuo sportu. Perskaičiau ir peržiūrėjau viską, kas susiję su šunų lenktynėmis. Parašiau daugybei trenerių visame pasaulyje, klausdamas, kaip reikia treniruoti šunis. 

Labai greitai supratau, jog viską dariau neteisingai. Man atrodė, kad šuo treniruojamas taip pat, kaip žmogus: jei jis bėgikas, vadinasi, reikia daug bėgioti, vaikščioti, judėti. Pasirodo, viskas yra priešingai. Tokios veislės šuo turi miegoti ir ramiai vaikščioti. Vieną du kartus per savaitę – trumpi intensyvūs prabėgimai. Ir viskas. Jo negalima perkrauti.

Greihaundų anatomija tokia, kad jie gali labai greitai bėgti trumpus atstumus. Jie – sprinteriai. Jei lauke toks šuo pamatys kiškį, jis puls vytis ir bėgs tol, kol kris negyvas, arba grįš ir du mėnesius nepaeis, nes jo raumenys bus „sudegę“, – greihaundų auginimo specifiką aiškina verslininkas. 

Svarbiausias kriterijus – kilmė 

Ramūnas pasakoja, kad visi su juo susisiekę treneriai akcentavo: šuns ruošimo, mitybos ar treniravimo metodikos yra tik antrinis dalykas. Svarbiausia – kilmė. 

– Viskas priklauso nuo tėvų. Kuo jie geresni bėgikai, kuo daugiau pergalių pelnę, tuo jų palikuonys bus potencialiai geresni ir kartu – brangesni. Pačių tituluočiausių čempionų šuniukai gali kainuoti septynis, aštuonis ar net dešimt tūkstančių eurų, – aiškina pašnekovas. – Yra dviejų tipų greihaundai – parodiniai ir darbiniai. Pirmasis mūsų šuo buvo skirtas dalyvauti parodose. Vėliau įsigijome bėgikus. 

Prieš dvejus su puse metų iš vieno Belgijos veislyno pas mus atkeliavo trijų mėnesių Stela. Kai jai buvo vos metai, pastebėjau, kad ji nesunkiai aplenkia šunis, kurie varžosi jau ne pirmus metus ir turi daugiau patirties. Jau tada ėmė kirbėti mintis, jog ji – ypatinga. 

Po kurio laiko su ja nuvykome į eilines lenktynes Vokietijoje. Davus startą, ji kiek atsiliko ir aš pagalvojau, kad dar anksti tikėtis gerų rezultatų – reikia daugiau darbo. Tačiau Stela kažkokiu būdu sugebėjo finišuoti antra ir pateko į finalą. Tai jau buvo didžiulė sėkmė. Bet dar didesnė visų nuostaba buvo tada, kai finale ji aplenkė gerokai didesnius, stipresnius šunis ir finišavo pirma. Tuomet supratau, jog tai yra TAS šuo, – šypsosi Ramūnas. 

Po to viena pergalė ėjo po kitos, kol pagaliau prieš tris savaites Talačkoniuose gyvenanti kalė Vokietijoje pasipuošė svarbiausiu trofėjumi – pasaulio čempionės apsiaustu, įteikiamu kiekvienam šį titulą pelniusiam šuniui. 

Beje, šiame čempionate dalyvavo du Rolando augintiniai – kalė Stela ir patinas Bugatti, kuris taip pat pasirodė fantastiškai ir užėmė ketvirtąją vietą. 

Azartas ir dopingas 

Ramūnas Baltrušaitis su savo greihaundais dalyvauja šunų lenktynėse visoje Europoje. 

– Tai labai populiari sporto šaka, kurioje dalyvauja kelios vienos šeimos kartos. Prieš varžybas susikuria visas namų ant ratų miestelis, kuriame gyvena šunų lenktynių entuziastai ir jų augintiniai. Mano tikslas – kad kažkas panašaus atsirastų ir Lietuvoje. Žmonių, besidominčių šia veisle ir pačiomis lenktynėmis, daugėja. Po Stelos pergalės sulaukiau nemažai skambučių ir žinučių. Žmonės klausia, kur įsigyti šuniukų, kaip juos auginti, treniruoti. Tikiuosi, jog ir Lietuvoje pamažu susiformuos šio sporto entuziastų bendruomenė, kurią vienys meilė šiems šunims. Čia ne komercinės varžybos, piniginių prizų nėra, tačiau tai labai azartiška ir įtraukianti pramoga, kuria, tikiuosi, susidomės vis daugiau žmonių, – viliasi verslininkas. 

Mums kalbantis Stela tingiai glaustosi tai prie manęs, tai prie fotografės. 

– Kas pasakytų, jog tai greičiausias pasaulio šuo, – kvatojasi Ramūnas. – Tai labai ramaus charakterio, draugiški šunys, kuriems labiausia už viską pasaulyje reikia meilės, glostymų ir… gulėjimo ant sofos. 

Tačiau viskas pasikeičia varžybose. Užtenka tik išlipti iš automobilio ir pamatyti kitus į lenktynes susirinkusius šunis – jų ausys kaipmat tampa stačios. Prieš pat startą jie uždaromi į šešis metalinius narvus, kurie, davus signalą, sinchroniškai atsidaro, ir šunys pasileidžia paskui netikrą mechaninį kiškį. Dar neatidarius vartų, vien išgirdę kiškio paleidimo garsą, šunys įsitempia kaip stygos, dreba iš nekantrumo prieš 480 metrų bėgimą, kuriam atiduoda visas savo jėgas, – pasakoja Ramūnas. 

Likus keliems mėnesiams iki varžybų šunys laikosi ne tik specialios kasdienės rutinos, bet ir turi subalansuotą dietą, kurioje gausu daržovių, avižų bei šviežios jautienos ar vištienos. 

Kaip ir žmonių sporte, siekiant išvengti sukčiavimo, galioja dopingo kontrolė. Po kiekvienų varžybų tikrinamas kelių, burtais parinktų, šunų kraujas – ar jiems nebuvo duota draudžiamų preparatų. 

Bėgimo trasoje galioja ir tam tikros elgesio taisyklės. Laukiant starto šunys, ypač patinai, kartais bando lojimu įrodyti savo pranašumą, tačiau trasoje bet kokia agresijos forma yra draudžiama, o tokie šunys šalinami iš varžybų.

Kaip jau minėta, svarbiausias lenktynių tikslas – pelnyti nugalėtojo apsiaustą, kuris vėliau daro įtaką šuns palikuonių kainai. Tai prizas, kurio trokšta žmonės. O ką gauna Stela? 

– O ji už pasaulio čempionės titulą gavo tris kilogramus aukščiausios kokybės sauso ėdalo, kurio paragavo vos nulipusi nuo nugalėtojų pakylos, – šypsosi šunų mylėtojas.

Viso gyvenimo pergalė? 

Verslininkas pasakoja, kad per pastaruosius kelis mėnesius Stela buvo neaplenkiama beveik dešimtyje visoje Europoje vykusių lenktynių. 

– Kartais mums rašo pažįstami šunų augintojai ir klausia, ar dalyvausime vienose ar kitose varžybose. Jei išgirsta teigiamą atsakymą, sako, ten nevažiuosiantys, nes nenori gadinti savo augintinio reitingo, – šypsosi vyras. – Esame pirmieji lietuviai, pasiekę tokį aukštą rezultatą. Pasaulio rekordininkės titulą Stela dar nešios dvejus metus – iki kito čempionato. Ar pavyks jį apginti? Dažniausiai tokia sėkmė pasitaiko tik kartą gyvenime. O kaip bus iš tiesų – parodys laikas.

Viktoras STANISLOVAITIS / DARBAS

Asmeninio albumo nuotr.