Tarmė – nykstanti vertybė? Daujėnietės Elena ir Vida tarmiškai ne tik kalba, bet ir kuria

Populiarios dainos, milijoninės peržiūros ir… tarmė? Skamba netikėtai, tačiau būtent taip šiandien folkloras randa kelią pas žiūrovus. Dvi iš Daujėnų kilusios bičiulės, ansamblio „Ratilio“ narės Elena Mikniūtė ir Vida Simsonienė, įrodo, kad tarmė gali būti ne praeities reliktas, o gyva, šiuolaikiška ir įkvepianti. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio ir supratimo. 

Iš Daujėnų – į „Ratilio“ 

Elena Mikniūtė gimtuosiuose Daujėnuose nuo mažens lankė mokytojos Virgilijos Jurkšaitienės vadovaujamą folkloro ansamblį. Galima sakyti, kad su juo ir užaugo, o iš vadovės Virgilijos visam gyvenimui perėmė didžiulę meilę šiam žanrui.

Vilniaus universitete baigusi ekonomikos studijas, Elena ilgainiui pajuto, kad tai – ne jos kelias, todėl magistro studijoms tame pačiame universitete pasirinko paveldosaugą. Šiuo metu ji dirba Kultūros paveldo departamente ir Vilniaus etninės kultūros centre, kuriame rūpinasi įstaigos komunikacija. 

„Etninės kultūros centre to vadinamojo folkloro daugiausia, nors iš tiesų niekada nebuvau nuo jo nutolusi. Galbūt tik tada, kai mokiausi gimnazijoje Pasvalyje, nes tuo metu ten panašios veiklos neradau. Studijuodama nusprendžiau pasibelsti į universiteto folkloro ansamblį „Ratilio“, nes, regis, tai buvo vienintelė profesionali jaunimo folkloro grupė mieste. Tai labai stiprus kolektyvas, todėl iš pradžių buvo itin nedrąsu, o nuo vaikystės atsiradusi pertrauka folklore šiek tiek baugino. Mano pirmoji folkloro mokytoja Virgutė (Virgilija Jurkšaitienė – aut. past.) padėjo pasiruošti atrankai, parinko mūsų krašto liaudies dainą „Karvelėli“. Ansamblis iš esmės pakeitė mano gyvenimą, dovanojo būrį nuostabių žmonių ir bendraminčių, nulėmė ir visišką tolesnių studijų krypties pakeitimą, iš ekonomikos atsidūriau paveldosaugoje“, – prisiminė Elena.

Ir mokinys, ir mokytojas 

Vida Simsonienė, Elenos bičiulė iš „Ratilio“ ansamblio, šiuo metu Pasvalio kultūros centre dirba direktoriaus pavaduotoja. Į „Ratilio“ ji atėjo studijuodama komunikaciją Vilniaus universitete – ten ir susitiko su Elena. 

Vidos šaknys taip pat Daujėnuose, o meilė folklorui gimė tame pačiame folkloro ansamblyje, vadovaujamame V. Jurkšaitienės. „Esu jai labai dėkinga, nes ji buvo mano pirmoji mokytoja, išmokiusi pamilti ir pajausti muziką“, – sako Vida. 

Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ – seniausias ir vienas žymiausių Lietuvoje veikiančių akademinių folkloro kolektyvų, puoselėjantis visų šalies etnografinių regionų tradicijas. 

Pašnekovės pabrėžia, kad šis ansamblis ugdo visapusišką asmenybę, skatina nuolat mokytis ir tobulėti, nes kiekvienoje skirtingų renginių programoje reikia atlikti vis kitokį vaidmenį, mokytis naujų įgūdžių, įvaldyti skirtingus instrumentus. 

„Vienur gali būti pasakotoja, tarmiškai sekanti senovinius pasakojimus, padavimus ar legendas, instrumentiniuose pasirodymuose – groti, kitur – dainuoti ar šokti. Folkloras išskirtinis tuo, kad leidžia save realizuoti įvairiose srityse: šokti, groti, dainuoti, pasakoti. Kolektyvas labai didelis ir draugiškas – mokomės vieni iš kitų, dalijamės žiniomis. Kiekvienas ratiliokas ir mokinys, ir mokytojas. Pavyzdžiui, mokantys groti kanklėmis ar smuiku noriai padeda pradedantiesiems. Žinoma, turime ir profesionalių mokytojų. Jei tik yra noro ir iniciatyvos mokytis, galimybės čia išties didžiulės, prieinami patys įvairiausi instrumentai. Tai neišsemiamas folkloro lobynas“, – pasakoja pašnekovės. 

Sulaukė milijoninių peržiūrų

 Prieš metus „Ratilio“ kartu su radijo stotimi M-1 įgyvendino projektą „DJ Kaziukas“, tapusį tikru fenomenu. Jo metu ansamblis sutarmino populiariausius šiuolaikinės lietuviškos muzikos hitus. Juos atliko folkloro stiliumi, pasitelkdamas autentiškas dainavimo manieras ir instrumentinį pritarimą. 

Socialiniuose tinkluose ir jutubo platformoje kūriniai sulaukė milijoninių peržiūrų, o šiandien vis dar skamba įvairiausiomis progomis ir šventėse. 

Pritaikyti instrumentinę muziką ir per kelias savaites sutarminti šias dainas pareikalavo itin daug kruopštaus darbo. Tai galima prilyginti eilėraščio kūrimui – negalima laisvai keisti žodžių ar trumpinti skiemenų, nes iškart nukenčia melodija. Be to, kai kuriems šiuolaikiniams žodžiams buvo sunku rasti tinkamus tarmiškus atitikmenis. 

Vienas ryškiausių projekto pavyzdžių – Vaido Baumilos hitas „Kunigunda“, kurį „Ratilio“ pavertė folkloriniu kūriniu. Vida gavo nelengvą užduotį, dainą „išversti“ į mūsų tarmę. 

„Vien parašyti neužteko – tekstą reikėjo ir įgarsinti, kad negimtakalbiai „Ratilio“ nariai galėtų suprasti, kaip taisyklingai tarti ir kirčiuoti kai kuriuos žodžius. Dėl savo specifi nės tarties jie kartais sunkiai ištariami ar net visai nesuprantami, todėl prireikia ir vertimo. „Kunigunda“ suskambo grynai daujėnietiškai“, – džiaugėsi Vida. 

Ji ne kartą girdėjo, kad šis projektas žmonėms padėjo iš naujo atrasti folkloro žavesį. Sumanymas sulaukė didelio susidomėjimo – išpopuliarėjo ne tik pats ansamblis, bet ir folkloro žanras. Pirmą kartą išgirdęs savo kūrinį, V. Baumila pripažino, kad daina skamba visai kitaip, tarsi būtų atliekama užsienio kalba. 

Folkloras mokyklose nyksta 

Pašnekovės pastebi, kad suaugusiesiems Pasvalyje tikrai netrūksta galimybių puoselėti gimtąją tarmę ir tradicijas. Veikia folkloro ansamblis „Rags“, Daujėnuose savo krašto tradicinį folklorą išsaugo V. Jurkšaitienė su ansambliu „Verdene“. Viską net sunku išvardinti. Pavyzdžiui, Valakėlių kultūros centre Linos ir Alberto Bartašių rengiami „Naktišokiai“ jau seniai pelnė vienų geriausių Lietuvoje vardą – į salę netelpa visi norintys pasišokti. Tai išties unikalus renginys, tačiau paradoksalu, kad šiemet Lietuvos kultūros taryba šiai iniciatyvai neskyrė nė cento. 

Vis dėlto problemų yra nemažai. Mokyklose etninis ugdymas nėra privalomas – jis lieka tik rekomendacinis. Trūksta ir mokytojų, kuriems ši sritis būtų artima. Džiugu bent tai, kad dar gyva tautosakos vakaronių tradicija. Tačiau Pasvalyje jau keletą metų nebevyksta mokinių etninės kultūros olimpiada, neorganizuojamos ir folklorinių šokių varžytuvės „Patrepsynė“, nes paprasčiausiai nėra kam mokyti šių šokių. Mažėja ir „Tramtatulio“ dalyvių, nors tai vienas svarbiausių renginių jauniesiems folkloro puoselėtojams. 

Padėtį dar labiau apsunkina tai, kad visoje Lietuvoje etnomuzikologiją kasmet studijuoti pasirenka vos keli žmonės. Ir tai nestebina – jei nuo mažens nėra etninio ugdymo, kaip galima susidomėti tuo, apie ką net nesi girdėjęs? Taip susidaro užburtas ratas: trūksta specialistų – nėra kam mokyti vaikų, o be mokymo neatsiranda ir naujų šios srities profesionalų. 

Tarmės tyliai traukiasi 

Per pastarąjį dešimtmetį ryškėja tendencija, kad tame pačiame krašte gimę ir užaugę tėvai su vaikais vis dažniau kalba nebe tarme, o bendrine kalba, taip pamažu nustelbdami gimtąsias tarmes. 

Kyla klausimas, ar patys suvokiame, kad pamažu naikiname savo tapatybę ir krašto savitumą? Vidai ir Elenai šis reiškinys sunkiai suprantamas ir paaiškinamas. 

Joms keista, kad auganti jaunoji karta vis rečiau kalba tarmiškai. „Kol gyvenau ir mokiausi Pasvalyje, o vėliau išvykau į Vilnių, man niekada net nekilo mintis pereiti prie bendrinės kalbos. Niekada nemaniau, kad mūsų tarmė yra kuo nors menkesnė ar negraži. Priešingai – didžiuojuosi savo tarme, o kalbėdama ja jaučiuosi ypatinga. „Ratilio“ dar labiau paskatino mane ją puoselėti ir padėjo pažinti kitas tarmes“, – sako Elena. 

Tarmės nyksta, nes patys jas vis rečiau vartojame. „Kai suprasime, jog tarmę praradome, imsime ją iš naujo mokytis? Tik ar bebus iš ko?“ – retoriškai klausia merginos.

Regioninė kalba mokykloje 

Vidai lankantis Ispanijoje, Valensijos regione, ji buvo maloniai nustebinta sužinojusi, kad mokyklose vaikai ofi cialiai iš vadovėlių mokosi savo krašto kalbinės atmainos. Jie ugdomi būtent valensiečių kalbos (valencià) forma, kuri pasižymi savita rašyba, žodynu ir tarimu, besiskiriančiais nuo Barselonoje vartojamos katalonų kalbos. Nors lingvistiniu požiūriu tai ta pati kalba, mokykliniuose vadovėliuose pabrėžiami vietos ypatumai, kad vaikai jaustų ryšį su savo kraštu. Taip regioninė tapatybė įtvirtinama per švietimo sistemą. 

Tai primena diskusijas Lietuvoje, kur kalbėjimas žemaitiškai vienų laikoma tarme, o kitų – atskira kalba, turinčia savą literatūrinę normą. Tokią viziją puoselėjantys žemaičių aktyvistai siekia, kad Žemaitijos mokyklose „dounininkų“ patarmė nebūtų laikoma vien buitine šnekta. Norima, kad per pasirenkamąsias pamokas vaikai mokytųsi rašyti ir skaityti būtent žemaitiškai, naudodamiesi tam parengtais vadovėliais. 

Šių pastangų tikslas – kad vietos tarmė taptų prestižine, ofi cialiai pripažinta komunikacijos priemone, o ne vien senolių kalba. Tarmė nėra tik paveldas, bet ir gyvas, nuolat kintantis reiškinys. Elenos ir Vidos istorija primena: jei patys puoselėsime savo tarmę, ji niekada nenugrims į užmarštį.

Kristina BALČIŪNAITIENĖ / „Darbas“