Technologinės vėžės – ir pagalbininkės, ir galimi pavojai

Žiūrėdamas filmą apie praeities įvykius gėriesi palei pribrendusį javų lauką riedančia karieta ir kadro kampe pamatai šiuolaikiškas technologines vėžes. Filmų kūrėjai arba nežino dabartinių žemės ūkio technologijų, arba filmuodami tiesiog negali jų išvengti, kaip kad beveik neįmanoma iš kadrų „ištrinti“ elektros linijų, miestų infrastruktūros ir kitų neišvengiamų modernaus gyvenimo elementų. Norėdami nufilmuoti autentišką praeities javų lauką, filmo kūrėjai pavasarį turėtų jį apsėti ir, nenaudojant technologinių vėžių, jį apdirbti, tada jis būtų bent kiek panašus į viduramžių ar vėlesnių laikų plantaciją.

Tad kas tos technologinės vėžės, pastaraisiais dešimtmečiais taip išpopuliarėjusios ir Lietuvoje?

Būta ir sovietmečiu

„Ūkininko patarėjo“ kalbinti pašnekovai mena, kad ir sovietmečiu būta tam tikrų technologinių vėžių prototipų, kuriuos kokie nors partijos funkcionieriai greičiausiai „parvežė“ iš pažangių Vakarų.

„Savo ūkyje technologines vėžes pradėjau naudoti apie 2000 m., kai nusipirkau purkštuvą. Tų vėžių buvo ir sovietmečiu, bet tada nebuvo kaip suderinti anuometines sėjamąsias su tų laikų purkštuvais ar kitais agregatais. Matyt, pagal partinę liniją buvo reikalaujama kolūkiuose jas naudoti, nes kažkoks partinis CK sekretorius pamatė užsienyje ir sugrįžęs nusprendė įdiegti pas mus“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo Klaipėdos r. ūkininkas Petras Montvydas.

Telšių žemės ūkio konsultavimo biure dirbantis Antanas Mažeika, pats turintis nedidelį ūkį, sakė nepamenantis, kad kalvotame jų krašte tais laikais būtų naudotos technologinės vėžės.

„Lietuvoje ta technologija galėjo būti taikoma skirtingai. Bent jau Žemaitijoje kolūkių laikais mes neturėjome tokių sėjamųjų, galinčių daryti technologines vėžes. O kokiuose Kėdainiuose, kur lygūs ir platūs laukai, gal ir galėjo. Tai tokia įranga, kurią naudojant paliekamas neapsėtas ruožas ties traktoriaus ar kitos technikos vėžėmis. Lietuvoje technologinės vėžės masiškai išplito tada, kai pasirodė vakarietiška technika“, – sakė A. Mažeika.

„Samadielkos“ ir tikros

Žemdirbių diskusijų forumuose tenka skaityti apie tai, kaip ūkininkai dalijasi patirtimi ruošdami technologines vėžes. Ne kiekvienas ūkininkas turi suderintus sėjos ir augalų priežiūros agregatus, todėl kartais tenka pasukti galvą, kaip apsėti javų lauką, kad padarytomis vėžėmis galėtų važiuoti tam tikro pločio purkštuvas. Antai vienas ūkininkas rašė, kad jis turi 3 m sėjamąją, lenkišką 12 m purkštuvą, taip pat trąšų barstytuvą, kuris į vieną pusę skleidžia 8 m, bet nori pasidaryti technologines vėžes bent jau purkštuvui.

Jam pataręs kitas ūkininkas išdėstė gana painią, bet, matyt, logišką sistemą: „Viskas labai paprasta. Pirmą važiavimą pravažiuoji, tai jau gaunasi 3 m pasėta, antrą važiavimą pusę savo važiavimo persėji, jau gaunasi 4,5 m. Trečią važiavimą važiuoji jau normaliai, bet darai technologines vėžes, jau gaunasi 6 m į vieną pusę. Paskui trys važiavimai normalūs, o ketvirtam važiavimui darai technologines, paskui vėl trys važiavimai, o ketvirtam vėl technologinės. Esmė ta, kad antrą važiavimą turi persėti.“

Patarėjas pridėjo ir nubraižytą schemą.

Darydamas technologines vėžes mechanizatorius turi uždaryti tam tikrus sėjamosios sėklavamzdžius, kad tose vietose nebyrėtų grūdai ir sudygus pasėliui aiškiai matytųsi, kur važiuoti su purkštuvu ar kita augalų priežiūros technika. Tačiau šiais laikais visa tai daroma daug paprasčiau.

„Dabar sėjamosios yra kompiuterinės, sureguliuoji ir nebereikia sukti galvos. Viską automatiškai atlieka kompiuteris, nereikia galvoti, du ar tris ratus nuvažiavai“, – dabartinę situaciją apibūdino ūkininkas P. Montvydas.

Važiuoja iki 15 kartų

Agronomas A. Mažeika trumpai ir aiškiai išdėstė, kam tos technologinės vėžės apskritai reikalingos. „Jos skirtos tręšimui ir augalų apsaugai, kad teisingai nuvažiuotum tą trasą, nesidvigubintų purškimas ir tręšimas arba neliktų neapdorotų vietų“, – sakė A. Mažeika.

Priklausomai nuo kultūros, kurią augina, ūkininkui tomis technologinėmis vėžėmis per visą augalo vystymosi laikotarpį gali tekti važiuoti nuo 2 iki 15 kartų. Ūkininkas P. Montvydas detaliai paaiškino, kiek tos vėžės tarnauja jo laukuose.

„Šį rudenį pasėjau žieminius rapsus ir žieminius kviečius. Kviečius kartą purškiau herbicidais, o per rapsus jau teko važiuoti tris kartus – su augimo reguliatoriumi. Šiemet nei į vienus, nei į kitus laukus važiuoti jau nebereikės. Pavasarį technologinėmis vėžėmis teks naudotis daugiau kartų. Per rapsus su purkštuvu važiuosime mažiausiai tris kartus, gal ir keturis, o jei reikės ir nuo ligų purkšti – tai iki penkių kartų. Su tręštuvu reikės važiuoti mažiausiai tris kartus. Viską susumavę gauname, kad per rapsus iš viso važiuojame 11 kartų. Tai minimaliai. Per kviečius pavasarį irgi panašiai: nuo ligų purkšti važiuojame du kartus, trečią kartą nuo piktžolių, ketvirtą nuo smilguolės ir tuščiosios avižos. O su tręštuvu važiuojame tris kartus. Pridėję rudeninį važiavimą, gauname, kad kviečiams reikia mažiausiai 8 kartų. Vasarinių miežių priežiūra paprastesnė, iš viso reikia gal tik kokių trijų kartų“, – kam reikalingos technologinės vėžės, detaliai išdėstė P. Montvydas.

Beje, Telšių konsultavimo biuro agronomas priduria, kad intensyviai prižiūrimuose ūkiuose tas skaičius gali būti ir didesnis. „Manau, mažiausiai važiuojama du kartus, bet kai kurie tai daro ir 15 kartų. Rudenį pabiras naikina, augimo reguliatorius rapsams naudoja, pavasarį tręšimas salietra, sulfatu, purškimas nuo piktžolių, augimo reguliatoriai, jei kviečiams – du kartus. Dar nuo žiedinukų ir kitų kenkėjų“, – vardijo A. Mažeika.

Akivaizdu, kad technologinės vėžės, daugybę kartų važiuojant per lauką, yra neišvengiama būtinybė.

Mato ir trūkumų

Vis dėlto A. Mažeika įžiūri ir tam tikrą šios technologijos trūkumą.

„Ši technologija turi ir pliusų, ir minusų. Technologinė vėžė – tai tarpas, dažniausiai dvi neužsėtos eilutės. Tas tarpas būna atviras, saulė tą vietą labiau pakaitina. Todėl augalai, kurie šalia tos vėžės auga, dvi kraštinės eilutės iš vienos ir kitos pusės, turi didesnį maitinimo paviršių, joms iš tarpueilio atitenka daugiau maisto medžiagų. Ir kai ateina javapjūtės metas, tos dvi eilutės prie kiekvienos vėžės dar būna neprinokusios. Ūkininkai dažnai negerai daro, prieš derliaus nuėmimą panaudodami glifosatą, kad tas dvi eilutes nudžiovintų ir būtų galima kulti visą lauką. Be to, sunaudojame labai daug glifosato, o naudoti jį leidžiama iki derliaus nuėmimo likus 10–14 dienų. Tačiau po jo panaudojimo praėjus penkioms dienoms visas laukas jau nudžiūvęs, viskas šnara, sausa. Ūkininkai neištveria reikalaujamo termino ir kulia. Tokius grūdus parveža į sandėlį. Vienoje mokslininkų konferencijoje klausiausi Žemdirbystės instituto pristatytų tyrimų, kad glifosatų skilimo produktų ir pačių glifosatų likučių sandėlyje kartu su grūdais nemažėja netgi metams praėjus. Gaila, kad mūsų Valstybinė augalininkystės tarnyba nesiima drastiškai tų klausimų spręsti. Nereikia glifosato uždrausti, bet reikia apriboti jų naudojimą prieš derliaus nuėmimą“, – savo įžvalgomis dalijosi augalininkystės konsultantas A. Mažeika.

Vieni ūkininkai teigia, kad jie tokiu būdu piktžoles naikina. Tačiau jie tuo tik prisidengia – kai kurie tiesiai šviesiai pasako, kad skaičiuoja pinigus. Jam daug pigiau atsieina nupurkšti glifosatu ir kulti 12–14 proc. drėgnumo grūdus negu pirkti džiovyklę ir grūdus džiovinti.

Kas jas pakeis?

Ar technologinių vėžių metodika kada nors atgyvens? Galbūt antžeminius purkštuvus pakeis dronai ar kiti skraidantys aparatai?

P. Montvydas net neabejoja, kad mokslas vystosi sparčiai.

„Naujos technologijos ateina. Bent jau mano amžiuje tokia technika pas mus tikriausiai nepasirodys, tačiau dabartinis jaunimas ją pamatys. Gal netruks ir penkerių metų“, – spėjo Klaipėdos r. ūkininkas P. Montvydas.

A. Mažeika sakė, kad jau ir dabar galima išsiversti be technologinių vėžių, tiesa, jei per lauką nevažiuoji keliolika kartų. Jis pateikė savo ūkio pavyzdį.

„Smulkūs ūkininkai turi mažas sėjamąsias ir poreikio technologinėms vėžėms nėra. Aš pats svarstau, reikia man jų ar ne. Matydamas tą problemą, kad dvi eilutės lieka nepribrendusios, o glifosato naudoti nenoriu, įžvelgiu kitą variantą. Nusipirkau lygiagretaus vairavimo sistemą, montuojamą į traktorių purškimo ir tręšimo darbams. Įsidedu į traktorių, suprogramuoju kas 12 metrų, ir man rodyklės rodo, kairiau ar dešiniau sukti. Tik galulaukėje reikia šiek tiek įgūdžių. Šiemet buvo tokia situacija, kad purškiant šiek tiek pritemo. Kol važiavau šviesiu metu, žiūrėjau pro langą, o kai pritemo, žiūrėjau tik į rodykles – kur rodo, ten ir suku. Svarbu, kad nebūtų stulpų. Jei aš saikingai naudoju chemiją, pavyzdžiui, herbicidais javus purkšdamas krūmijimosi tarpsnyje, tie javai net pervažiuoti atsistato ir rudenį negali suprasti, kur važiuota. Tačiau ūkininkaujant intensyviai, naudojant ir fungicidus, ir insekticidus, javai susimintų. Sunku pasakyti, kokios ateityje bus technologijos. Galbūt tų technologinių vėžių ir nebeliks, tačiau technika vis vien turės važiuoti taip, kad purškiant arba tręšiant nebūtų sudvigubintų arba visai nenupurkštų tarpų. Tai yra pagrindinis tikslas, dėl kurio technologinės vėžės šiandien tarnauja“, – sakė A. Mažeika.

Autoriaus nuotraukos