TMTG: griaunam ir vėl atkuriam

Pritarė ir patarė

Paskirtasis žemės ūkio ministras Andrius Palionis akcentuoja, kad vienas jo prioritetų bus TMTG stiprinimas. Kartu jis pripažino, kad jau septynerius ar aštuonerius metus jos propaguojamos, bet praktiškai rezultato beveik nesimato. „Ūkininko patarėjo“ kalbinti žemdirbiai sveikino tokį paskirtojo žemės ūkio ministro pasiryžimą, tačiau abejojo, ar pavyks tas grandines pagyvinti, jeigu iš esmės nepasikeis požiūris į gaminantį žemdirbį ir žemės ūkio produkciją.

„Vienam ministrui tai bus per sunki našta – reikia ir Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) darbuotojų pilnaverčio įsitraukimo, ir atitinkamų Vyriausybės sprendimų. Norime atkurti tai, ką sugriovėme, nes prieš porą dešimtmečių TMTG, dabar liaupsinama, kaip kokia naujovė, buvo labiau išplėtota. Reikėtų pamatyti ir įvardyti priežastis, kodėl daugybė žemdirbių nustojo tiekti savo kaimišką produkciją vartotojams“, – ragino ŪP pašnekovai.

Spaudė ir vieni, ir kiti

Žinomas Lietuvoje pienininkas Jurgis Pažėra TMTG plėtoti pradėjo maždaug prieš 30 m., kai tokio pavadinimo dar nebuvo nė sugalvota, o baigė prieš 4 m., kai ji buvo visaip liaupsinama ir skatinama. Nūnai jis jau nebe pienininkas, nebelaiko karvių, nebegamina pieno produktų – ūkį perleido sūnui, kuris į tą pačią upę nebebrido, pasirinko grūdininko duoną.

Prienų r. gyvenančio jau buvusio pieno gamintojo ūkį galima buvo laikyti dabar taip siekiamo tvarumo etalonu – galvijų banda buvo ganoma daugiametėse pievose, pienas perdirbamas ūkyje ir švieži natūralūs produktai atsidurdavo ant vartotojų stalo. Tačiau tokio ūkio nebeliko ir tai – didysis paradoksas ir chrestomatinis pavyzdys, kuriuo remiantis reikėtų analizuoti priežastis bei  išsiaiškinti, kodėl sumažėjo kaimiškos produkcijos gamintojų ir sutrūkinėjo ryšiai tarp ūkininkų ir vartotojų.

„Kaimas pasidarė tuštesnis. Anksčiau būdavo pilna žmonių, jie atvažiuodavo apsipirkti, dabar judėjimo nėra. Nebeliko ką samdyti, tai ir paskatino užsidaryti. Galop ir pavargome – 30 metų diena iš dienos. Kiek gali taip vežti? Įkyrėjo ir kontrolieriai bei reikalavimai. Aišku, prie visko įpranti, bet to tikrinimo buvo akivaizdžiai per daug. Jeigu veterinarijos specialistas turguje mato išsirikiavusią ilgiausią eilę pirkėjų, vadinasi, produktas nėra prastas. Bet į tai jie dėmesio nekreipdavo, vis dėl ko nors kabinėdavosi. Visa tai pabodo“, – kalbėdamas su ŪP  prisiminė J. Pažėra.

Tiesiai vartotojams žalią pieną pardavinėti jis pradėjo tais laikais, kai Lietuvoje dar cirkuliavo laikinieji pinigai – talonai. Bene aštuonerius metus taip prekiavo, o vėliau įsirengė gamybos cechą, kur gamino varškę, sūrius, sviestą – natūralią kaimišką produkciją, kuri šimtmečiais sotino, stiprino mūsų žmones ir malonino gomurį. Anot J. Pažėros, problemų dėl produkcijos realizacijos neturėjo, vartotojai ją mėgo, tačiau spaudė kontrolieriai, pareigūnai.

Suprantama, turėjo visus reikiamus leidimus ir gaminti, ir prekiauti, tačiau prisipažino, jog per tą laiką jam tiek pažeidimų protokolų buvo prirašyta, kad jų ir neskaičiavo. „Jeigu kur sustodavai pensininkus aptarnauti, užvažiuodavai į kiemą, kad jiems patogiau būtų, tai, žiūrėk, netrukus ir policija prisistato. Labai keistai skambėdavo, kai pareigūnai sakydavo, kad privalo reaguoti, nes pastebėjo žmonių susibūrimą... Pienas – ne kokia rūkyta dešra, reikia realizuoti kasdien, tai visaip versdavomės – kur perka, ten ir važiuoji, bet valdžios atstovams tai atrodė kitaip“, – savo kailiu tramdančias priemones patyrė redakcijos pašnekovas.

Privertė užsidaryti

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas Sviderskis ŪP yra minėjęs, kad prieš porą dešimtmečių ir dar anksčiau dažname ūkyje gyvavo nedideli maisto gamybos cechai – mėsos perdirbimo, pieno produktų gamybos, buvo apstu duonos kepyklėlių. Ir ne tik maisto – buvo verdamas alus, net gaminamas kalvadosas.

Pasak jo, nedideli gamybos cechai, kur pagaminta produkcija kvepėjo natūralumu ir pelnė vartotojų prielankumą, ėmė užsidarinėti, kai buvo sugriežtinti veterinarijos ir maisto saugos reikalavimai. „Kai atsirado perteklinių sąlygų, ūkiai turėjo pertvarkyti gamybos patalpas, tam reikėjo papildomų investicijų. Vienas iš reikalavimų, kuris priartino ne vieno mėsos gamybos cecho galą, buvo tai, kad tuo pačiu keliu negali judėti žalia mėsa ir pagaminti produktai. Patalpas reikėjo pertvarkyti pagal naują tvarką, todėl žmonės pradėjo atsisakinėti tokios gamybos. Nors iki tol jokių problemų nebuvo nei gamintojams, nei vartotojams“, – aiškino J. Sviderskis.

Kabinėjasi dėl smulkmenų

Jau keliolika metų tiesiai vartotojams savo ūkyje išaugintą ir paruoštą šviežią vištieną tiekia Radviliškio r. ūkininkas Vilandas Bugenis. Kas mėnesį paskerdžia po 800 vištų ir veža parduoti į Panevėžį, Šiaulius, Kėdainius ir kt. „Pirkėjai vis labiau nori natūralesnių produktų. Kai po atostogų rugsėjį pradėjome prekiauti, prekyba vyko kaip per šventes, nors anksčiau šį mėnesį ji būdavo vangesnė, nes žmonėms tenka daugiau išlaidauti mokslo metų pradžiai. Mūsų produkciją daugiausia perka vidutinės klasės atstovai, kuriems svarbu, ką jie valgo“, – pastebėjo radviliškietis.

Tačiau jis pripažino, kad ūkininkui pasiekti vartotoją nėra taip paprasta, nes turi įveikti daug visokių barjerų, jog galėtų savo ūkyje gaminti galutinį produktą. V. Bugenis turi įsirengęs skerdyklą, mėsos išpjaustymo patalpas. „Mes skerdžiame mažais kiekiais ir vietos rinkai, todėl sąlygos buvo kažkiek supaprastintos, o jeigu norėtum turėti europinius reikalavimus atitinkančią skerdyklą ir cechą, reikalavimai – kosminiai“, – teigė ŪP pašnekovas.

Tiesa, jis neslėpė, kad įsirengiant skerdyklą ūkyje jam padėjo mamos, dirbusios veterinarijos srityje, patarimai bei visų taisyklių ir teisės aktų išmanymas. Be tokios pagalbos būtų buvę kur kas sudėtingiau. „Tikrai reikalavimų norėtųsi mažiau, o tikrintojai galėtų būti draugiškesni ir linkę patarti, bet jie ieško negerovių, kabinėjasi dėl smulkmenų – tai kažkas truputį yra parūdiję, tai dar kas nors netinka... Suprantu, kad jeigu būtų rimti pažeidimai, tada be kalbų reikia taisyti, bet dėl nereikšmingų dalykų galima būtų ir prevenciškai įspėti, patarti. Nors dabar mūsų apskrityje su kontrolieriais, regis, situacija yra normalesnė“, – aiškino V. Bugenis.

Jis užsiminė, kad apskritai smulkiajam verslui sąlygos Lietuvoje nėra palankios: „Matyt, jį norima nustumti ir sužlugdyti, kad liktų tik didieji prekybos centrai.“ Anot ŪP pašnekovo, užsiimti žemės ūkio produkcijos perdirbimu ir tiekimu vartotojams nėra lengva ir dėl darbuotojų stygiaus – daugybę įvairių darbų tenka nuveikti pačiam ūkininkui.

Stebina prieštaravimai

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. rugsėjo 26 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.