Tradicijų taku

Sūduvos krašte, kuriame gausu stiprių ūkių ir puikių žemdirbių, pelnyti „Metų ūkio“ titulą – ypatinga garbė. Šiemet jis atiteko jaunajai ūkininkei Gintarei Krunkaitytei-Butkienei, kuri tęsia gražią šeimos tradiciją, perimtą iš žinomo šio krašto ūkininko savo tėčio Mangirdo Krunkaičio. Pasak Gintarės, tėčio patirtis ir patarimai ūkininkaujant labai vertingi, gal todėl ir sėkmė lydėjo visus pirmuosius trejus metus. Jaunoji ūkininkė džiaugiasi, kad ir vyras Mindaugas bei sūnus Dominykas savo ateitį sieja su ūkininkavimu.

Dalį ūkio perėmė iš tėvo

Meškučių kaime (Marijampolės sav.) Gintarės ūkis, kurio dirbamų žemių plotas siekia per 200 ha, įsikūrė 2014 m. balandžio mėnesį. M. Krunkaitis savą 400 ha ūkį pasidalijo su dukra ir džiaugiasi, kad ši puikiai sugeba savarankiškai ūkininkauti. Šiemet trečiasis jos ūkininkavimo sezonas, kuris iš visų buvo bene pats sunkiausias. Gintarės profesija ne žemdirbiška – studijavo Kauno technologijos universiteto Chemijos technologijos fakultete, o iki ūkininkavimo 15 metų dirbo policijoje, personalo skyriuje. Tačiau, anot jos, visada gyvenimas buvo susijęs su žemės ūkiu. „Daug metų ūkininkavo tėtis – buvo bendrovės vadovas, paskui sukūrė savą ūkį. Kai nutariau ūkininkauti pati, jis man labai daug padėjo, nes jo žemdirbiška patirtis labai didelė. Iš tėčio gautos žinios turbūt geriau nei keli universitetai. Labai džiaugiuosi, kad taip susiklostė, jog perimu šią tradiciją, man tai išties patinka, o „Metų ūkio“ titulas dar labiau paskatins stengtis. Anksčiau tėčio ūkis ne kartą buvo apdovanotas ir tituluotas „Metų ūkiu“, o štai dabar ši garbė teko mano ūkiui“, – džiaugėsi jaunoji ūkininkė.

Reikia daug investicijų

Kurdama savąjį ūkį Gintarė pasinaudojo ES parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui, už šias lėšas įsigijo plūgą ir gilųjį skutiklį. Šiemet ūkyje buvo pastatyta moderni grūdų džiovykla, įsigytas naujas kombainas. Ūkininkė tikisi dalį šių investicijų atgauti iš ES paramos. Kol kas paraiška dar vertinama. „Už viską tenka pirma sumokėti savomis ar skolintomis lėšomis ir pateikus mokėjimo prašymą laukti atsakymo, ar bus suteikta parama, ar teks pačiam už viską susimokėti. Pradedančiam ūkininkauti savų lėšų trūksta, o juk visko reikia. Deja, gauti paramą sąlygos labai sudėtingėja, jauniesiems ūkininkams sunku surinkti balus. Ir mano ūkiui dar nemažai ko reikia – naujo traktoriaus, įvairių padargų, juk viskas dėvisi, reikia nuolat galvoti, kaip atnaujinti ir papildyti technikos bazę. Iš žemės nemažai gauname, bet jei nori gerai, našiai dirbti, į ją reikia ir labai daug investuoti“, – aiškino Gintarė. Jauna moteris daug dėmesio skiria tobulinimuisi, dalyvauja įvairiuose žemdirbiams skirtuose seminaruose, ieško naujų žinių. Ji yra Ūkininkų sąjungos narė. Sukaupta informacija praverčia ir praktiškai dirbant.

Geriausiai užaugo runkeliai

Pirmaisiais metais jaunoji ūkininkė sėjo žieminius ir vasarinius kviečius, žirnius, žieminius rapsus. O šiemet augino ir 32 ha cukrinių runkelių. Ją įkalbėjo tėtis ir būtent šiemet tai pasiteisino, nes šiame krašte daugeliui ūkininkų rapsai ir žieminiai kviečiai iššalo, teko daug atsėti. „Šiemet kol kas nepardaviau nė vieno grūdo, viską susandėliavau, laukiu geresnių kainų, kol kas jos labai žemos, padėtis grūdų sektoriuje prasta. Pastaruoju metu superka tik IV klasės pašarinius grūdus, o mūsiškiai grūdai ekstra arba I, II klasės. Nauju, našiu kombainu šiemet grūdus pavyko laiku iškulti, jų nespėjo sumerkti lietus. Be to, labai pasiteisino grūdų džiovykla. Čia vienu kartu galima išdžiovinti 16 t grūdų, o per dieną – maždaug tris pakrovimus. Kol kas mano visi kokybiški grūdai aruoduose. Juk nesinori gerus grūdus parduoti kaip pašarinius, nes užauginti juos nemažai kainuoja. Keista, kad šiemet trūkstant gerų grūdų, jų niekam nereikia. Kol kas tebuvo vienintelis pasiūlymas atvežti grūdus už IV klasės kainą. To neketinu daryti. Džiaugiuosi, kad cukriniai runkeliai užaugo neblogi, jų pristatymo į fabriką grafikas prasidėjo nuo spalio 1 d. ir baigsis lapkričio 24 d., tad pastaruoju metu pagrindinis dėmesys skiriamas jiems nuimti. Deja, drėgni metai patiko ne tik runkeliams, bet ir piktžolėms. Labai vargome su jomis kovodami – kelis kartus purškėme, bet vis tiek jų nemažai vėl pakėlė galvas. Tačiau runkeliai užaugo gražūs, šaknys nemažos, o cukringumas siekia 18 proc., nors kiti skundžiasi, jog jų runkelių cukringumas nesiekia nė bazinio. Pirmi metai auginant cukrinius runkelius nenuvylė, tikriausiai jų sėsiu ir ateityje. Bene mažiausiai bėdos turėjome su žirniais – gerai užaugo, pavyko laiku nukulti ir nebuvo problemų juos realizuojant. O štai žieminiai rapsai ir daug žieminių kviečių visiškai iššalo, teko atsėti vasariniais kviečiais. Šie metai gana sunkūs, mūsų kraštui jie tikrai neeiliniai, bėdos žemdirbiams kirto iš peties“, – ūkininkavimo patirtimi dalijosi ūkininkė. Pasiteiravus, ar niekada neketino užsiimti gyvulininkyste, Gintarė tikina, kad apie tai negalvojo: „Tam reikia ir specialių žinių, be to, esi labai susaistytas kasdieniu darbu. Iš karto apsisprendžiau, kad mano ūkis bus augalininkystės. Kiek matau, visi gyvulininkystės tik atsisako – tiek pieno sektoriuje, tiek mėsinės galvijininkystės kol kas prastoki reikalai.“

Gal ir sūnus seks mamos pėdomis

Gintarė įsitikinusi, kad gyventi iš žemės ūkio įmanoma, bet jei būtų keleri tokie metai kaip šie ir nekils grūdų kaina, bus labai sunku. „Viskas brangu: chemija, technika, jos eksploatacija. Norint užauginti gerą derlių, reikia nemažai investuoti. Svarstau, kad svarbu tinkamai išlaikyti tai, ką turiu. O jeigu dar gamta būtų palankesnė žemdirbiui ir valstybė labiau remtų žemės ūkį, skirtų ūkininkams didesnį dėmesį, palengvintų paramos gavimo sąlygas, sumažintų įsipareigojimų, būtų visai gerai. Jei ne bazinis tėčio ūkis, kaip jaunai ūkininkei sukurti viską nuo nulio būtų buvę labai sunku. Jo dėka turiu ir patikimus darbuotojus, o tai labai svarbu. Atsiradus galimybei, norėčiau kiek padidinti savo ūkį, bet įsigyti žemių dabar beveik neįmanoma. Džiaugiuosi, kad vyras ir sūnus ateityje taip pat žada ūkininkauti. Sūnus ketina stoti į A. Stulginskio universitetą, pats taip sugalvojo. Dabar jis mokosi 10 klasėje. Gal kada nors ir dukrytė Ievutė ūkininkavimu susidomės. Smagu žinant, kad ūkininkavimo tradicijos tęsis, kad ne veltui ūkis kuriamas“, – šypsosi Gintarė, duodama savo pirmąjį gyvenime interviu ir tikindama, kad nors ir nelengva žemdirbiška dalia, bet kol kas ji šiuo savo pasirinkimu labai patenkinta.

Milda JONKIENĖ Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.