Tulpių fiziologinės ir grybinės ligos

Fiziologinės ligos

Tulpes, kaip ir kitus augalus, vegetacijos metu turime tręšti, ravėti, purenti dirvą, jei reikia – laistyti. Nepaisant geros priežiūros, tulpės gali nukentėti nuo įvairių ligų, rečiau – nuo kenkėjų. Lauke auginamas tulpes dažniausiai pažeidžia gumozė, kalkligė, lukštų plyšimas.

GUMOZĖ. Ji dažniausiai pažeidžia ką tik nukastus, pažeistus tulpių svogūnus. Ant maitinamojo lukšto kaupiasi lipnus skystis, audiniai išburksta. Vėliau šis skystis išteka ir sukietėja. Ypač dažnai ši liga pažeidžia ‘Apeldoorn’, ‘Madame Lefeber’, ‘Enterprice’ ir ‘Bartigon’ veislių tulpes, o gana atsparios ‘White Sail’, ‘Rose Copeland’. Gumoze dažniau serga tulpės, kai per drėgna dirva vegetacijos pabaigoje. Šios ligos pažeidimą gali sukelti fuzariozės pažeisti svogūnai, kurie išskiria nedideles dozes etileno, trikdančio normalų šaknų augimą. Gali pasireikšti gumozė, žied­pumpurių nekrozė, deformuotis stiebai, lapai.

KALKLIGĖ. Ant iškastų, dažnai apdaužytų svogūnų išorinių lukštų atsiranda kietų, kalkingų baltų dėmių, deformuojasi audiniai. Vėliau peniciliozė arba kitos ligos dažnai pažeidžia visus svogūnus. Tokių augalų dažnai nudžiūsta žiedpumpuriai (akli pumpurai), jie nepražysta.

PERPLYŠĘ DENGIAMIEJI LUKŠTAI. Labai dažnai iškastų tulpių svogūnų lukštai būna suplyšę arba jie sutrūkinėja vėlau. Dengiamajam lukštui nusilupus, iš svogūno išgaruoja daug vandens, jis greičiau apsikrečia grybinėmis ligomis, ypač kekeriniu puviniu, fuzarioze.

Dengiamieji lukštai sutrūkinėja svogūnus pavėluotai iškasus, vegetacijos metu smarkiai pakitus dirvos drėgmei (ypač po ilgesnių sausrų smarkiai palijus), jei tulpės pertręštos azotu ar trūksta kalio arba kalcio. Lukštai gali sutrūkinėti ir nuo fungicidų ar herbicidų.

Labai tvirti dengiamieji lukštai yra stoloninių svogūnų (tai svogūnai, iš kurių dugnelio susiformuoja išauga, o iš jos – naujas svogūnas), taip pat tų, kurie kasami anksti (birželio pabaigoje) ir pirmąją savaitę džiovinami šiltai (apie 30 °C temperatūroje).

Grybinės ligos

KEKERINIS PUVINYS (sukėlėjas Botrytis tulipae (Lib.) Lind.) – labiausiai paplitusi grybinė tulpių liga. Būdingas šios ligos požymis yra iškleipusios pažeis­tos augalo dalys, prastai augantys žiedlapiai. Liga vegetacijos periodu pažeidžia vi­sas augalo dalis. Kekerinį puvinį stimuliuoja per didelė drėg­mė, pernelyg žema oro temperatūra, per gausus tręšimas azotu, per didelis tankumas. Grybas plinta trumpaamžėmis sporomis, kurios išlieka dirvoje, ir ant svogūnų išsivysčiusiais skleročiais (grybo kietos grybienos gniužulai). Grybiena pirmiausia apraizgo svogūnų dengiamuosius lukštus, atsi­randa mažų įdubusių žaizdelių.

Pirminiai ligos požymiai išryškėja jau ankstyvą pavasarį: maždaug 5 cm daigeliai nustoja augti, nelapoja arba lapoja labai lėtai. Greitai šie augalai apsitraukia pilkšvai rudu apnašu. Nuo tokių augalų oro srovėmis ar su lietaus lašais grybo sporos patenka ant sveikų tulpių ir jas apkrečia. Tada ant įvairių augalo dalių (lapų, žiedų, stiebų) atsiranda pilkšvai baltų taškelių. Nustatyta, kad šių dėmelių grybiena negyva, todėl jos nesiplečia.

Tačiau kai oras šaltas ir drėgnas, atsiranda naujų apvalių arba netaisyklingos formos dėmių su iškilusiais raudonai rudais kraštais. Jos plinta labai greitai ir aptraukia visą lapo paviršių. Sukėlėjas per stiebą, sudarydamas elipsės formos dėmes, prasiskverbia ir į svogūną, kuris raukšlėjasi, audiniai minkštėja. Jeigu tuo metu dirvos temperatūra žema, svogūnai gali supūti.

Apkrėsto svogūno dengiamojo lukšto abiejose pusėse matyti tamsūs blizgantys skleročiai. Ant išorinio maitinamojo lukšto, kartais ir ant antro maitinamojo lukšto, gali būti mažų įdubusių žaizdelių. Kai kurių veislių svogūnų sutrūkinėja dugnelis, o per žaizdeles lengvai prasiskverbia kiti patogeniniai mikroorganizmai. Liga labiau plinta, kai svogūnai laikomi žemoje temperatūroje. Sukėlėjas būna nematomas 20 °C temperatūroje, net kai santykinis oro drėgnis didelis (95 proc. ir daugiau).

Pasodinti apsikrėtę svogūnai gali augti normaliai arba supūti prieš sudygdami. Kekeriniu puviniu labiau serga pavasario šalnų pakąstos tulpės.

FUZARIOZĖ (sukėlėjas Fusarium oxysporutn Schlect f. tulipae Apt.) ypač plinta šiltu ir drėgnu oru, vegetacijos pabaigoje. Ją skatina svogūnų apdaužymas ar sužalojimas kasant, neatsparių ligai veislių auginimas (‘Apeldoorn’ ar kitos Darvino hibridinės tulpės). Išoriniai ligos po­žymiai dažnai būna nepastebimi, augalai anksti pra­deda džiūti, svogūnai pūva dar žemėje arba juos džiovinant.

Ant svogūno atsiranda minkštų, rusvai rausvų su šviesiai rudu apvadu dėmių. Kai jos pasiekia dugnelį, tarp svogūno lukštų susidaro rausva grybiena. Grybas skverbiasi į svogūną gilyn ir supūdo jį per keletą dienų. Dugnelis ir svogūno lukštai pūva minkštai. Jeigu lapai nuo viršūnėlių melsvėja arba rausvėja, vadinasi, apatinė pamelsvėjusi svogūno dalis ir šaknys jau pažeistos. Kartais šaknys ir antžeminė dalis dažniausiai atrodo normaliai, tik augalai greičiau pradeda džiūti. Tuomet tik mikrobiologiniais tyrimais galima aptikti ligos sukėlėją. Po kiek laiko svogūno audiniai sukietėja. Užsikrėtę svogūnai šiltose, blogai vėdinamose saugojimo patalpose supūva labai greitai.

Lauke tulpių svogūnai fuzarioze dažniausiai užsikrečia paskutinėmis augimo savaitėmis, ypač jei tuo metu būna žema dirvos temperatūra (apie 13 °C). Laikant svogūnus saugojimo patalpose fuzarioze sergantys (pū­vantys) svogūnai išskiria daug etileno dujų, kurių padidėjusi koncentracija labai paspartina ne tik šios, bet ir kitų ligų plitimą.

Kaip išvengti? Siekiant sumažinti fuzariozės plitimą, labai svarbu nesodinti tulpių per anksti (rugsėjį), kai dirva dar šilta (10–12 °C). Svogūnus reikėtų kuo anksčiau iškasti, o pažeistus (pūvan­čius) sunaikinti (sudeginti). Iškastus svogūnus svarbu labai gerai išdžiovinti sau­soje, bet ne per šiltoje (apie 20 °C) patalpoje. Sau­gykloje juos turėtume dažnai patikrinti. Reikėtų sodinti tik visiškai sveikus svogūnus.

SKLEROTINIS PUVINYS (sukėlėjas Rhizoctonia tuliparum Whetzel et Arthur; sin. Sclerotium tuliparum) pasireiškia anksti pavasarį tulpių vege­tacijos pradžioje. Puvinys pradžioje pažeidžia viršutinę svogūno dalį, plinta į abi puses įvairaus dydžio netaisyklingomis dėmėmis, o vėliau apima visą svogūną, išskyrus jo dugnelį. Jis pasidengia baltos spalvos apnašu (skleročių sankaupos), kuris vėliau papilkėja, pajuoduoja ir išlieka kietas. Šaknų nepažeidžia. Grybas dauginasi 0,8 cm skersmens skleročiais, kurie yra svogūnuose arba dirvoje arti jų. Nesveiki svogūnai dažniausiai supūva dar prieš sudygdami, o jei ir sudygsta, auga lėtai, daugelis supūva dar prieš tulpėms pradedant žydėti.

Kaip išvengti? Sergančius augalus reikia iškasti su žeme ir sudeginti. Sodinti į tą pačią vietą galima ne anksčiau kaip po penkerių metų.

PENICILIOZĖ (sukėlėjas Penicillium spp.) pasireiškia geltonai ru­domis dėmėmis, su žalsvai melsvu ryškiu apna­šu – ant maitinamųjų (išorinių) svo­gūno lukštų. Dažnai ligai vystytis palankus toks tulpių vegetacijos periodas, kai ilgesnį laiką būna apniukę ir drėgni orai.

Kaip išvengti? Svarbiausia nepažeisti svo­gūnų, nelaikyti jų drėgnoje patalpoje.

TYFULIOZĖ (sukėlėjas Typhula spp.). Ligai palankios sąlygos – žema pliusinė temperatūra ir daug drėgmės. Pirminiai ligos požymiai: augimo atsilikimas, nevisiškai išsivystę žiedpumpuriai. Pirmiausia pagelsta ir pradeda pūti šaknys, aplink jas dugnelyje susidaro žalsvai rudas apvadas, vėliau visiškai nunyksta šaknys ir svogūno dug­nelis. Ilgainiui puvinys išplinta iki pusės svogūno. Pažeistose vietose pastebimi iki 2 mm skersmens šviesesni ar tamsesni rudi, kartais net juodi sklero­čiai. Pažeisti augalai gali visai nesudygti, o jeigu sudygsta, blogai auga.

Kaip išvengti? Tyfuliozė labiau plinta tulpėms šaknijantis šaltoje ir per drėgnoje dirvoje. Ligos su­kėlėjai ilgai išsilaiko dirvoje ir užkrečia sveikus svo­gūnus. Todėl sergančius augalus reika iškasti su žeme ir sunaikinti. Į tą pačią vietą tulpes reikėtų sodinti ne anksčiau kaip po penkerių metų. Cheminės priemonės nela­bai veiksmingos.

RIZOKTONIOZĖS (sukėlėjas Rhizoctonia solani J. G. Kühn.) atveju ant lapų atsiranda apskritų rudų, ryškiai įdubusių dėmių, kurių pakraščiai geltonai rusvi. Vėliau jos per vidurį prakiūra. Be to, būdingi įtrūkiai lapų pakraščiuose, viso au­galo deformacija ir antžeminių jo dalių apvytimas saulėtomis dienomis. Ši liga pasireiškia židiniais – suserga keli ar keliolika augalų. Labiau pažeisti svogūnai gali supūti.

Kaip išvengti? Apsaugos priemonės tos pačios, kaip ir užpuolus kitoms grybinėms ligoms.

Antanina STANKEVIČIENĖ,

VDU Botanikos sodo mokslo darbuotoja

Žurnalo „Rasos“ archyvo medžiaga

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.