Turtingoje miskantų kolekcijoje – ir oranžeriją praaugę milžinai

Kolekcijoje atsiskleidžia didžiulė miskantų įvairovė: nuo žemų (40–60 cm) iki didžiulių, daugiau kaip 2–4 m aukščio augalų, nuo subtilių siauralapių iki plačialapių, dryžuotų veislių. Kai kurios veislės žydi anksti, kitos vėliau, kai kurios visai nežydi. Kolekcijoje dominuoja kininio miskanto (M. sinensis) veislės. Yra ir retų hibridų (M. × giganteus 'Alligator', 'Meidl'), kurie svarbūs ir dekoratyviniu, ir energetiniu požiūriu.

Vienas įdomiausių VDU Botanikos sode auginamų miskantų – Miscanthus lutarioriparius. Tai reta ir mažiau žinoma rūšis, kilusi iš centrinės Kinijos. Šis miskantas yra vienas aukščiausių, natūraliose buveinėse galintis išaugti net iki 6–7 m aukščio. Jo stiebai standūs, jų apatinė dalis rausvo atspalvio, lapai siauri, o žiedynai purūs, šluotelės formos. Dėl savo dydžio M. lutarioriparius tiriamas kaip perspektyvi biomasės kultūra, galinti duoti didelį derlių energijos gamybai. VDU Botanikos sode jis pasodintas prie oranžerijos, kur išsiskiria kaip pats aukščiausias augalas. Beje, Lietuvoje šis miskantas nežydi.

Dekoratyvūs ir gebantys prisitaikyti

Miskantai (lot. Miscanthus) – daugiamečiai žoliniai miglinių (Poaceae) šeimos augalai, kilę daugiausia iš Rytų ir Pietryčių Azijos. Jų arealas apima Japoniją, Kiniją, Korėją, Himalajus, Pietų Aziją, o keletas rūšių auga ir Afrikoje. Gamtoje priskaičiuojama apie 15–20 rūšių, kurios aptinkamos įvairiose buveinėse: pievose, upių pakrantėse, drėgnose lygumose, taip pat kalnuotose ar uolėtose vietovėse. Dėl savo dekoratyvumo, prisitaikymo prie įvairių augimo sąlygų ir didelio aukščio miskantai plačiai introdukuoti Europoje, Šiaurės Amerikoje bei Naujojoje Zelandijoje.

Miskantų selekcija aktyviai pradėta XX a. viduryje, o ypač intensyviai ji vyko 1970–1990 m. Japonijoje ir Europoje. Daugiausia dėmesio skirta kininiam miskantui (M. sinensis), kuris tapo pagrindu šimtams dekoratyvinių veislių.

Hibridas M. × giganteus, kilęs sukryžminus dvi rūšis (M. sinensis ir M. sacchariflorus), buvo atrastas XX a. pabaigoje ir pradėtas plačiai auginti kaip perspektyvi energetinė kultūra.

Šiandien pasaulyje yra daugiau nei 200 komerciškai prieinamų veislių, o jų skaičius nuolat auga. Daug selekcijos centrų veikia Vokietijoje, Lenkijoje, Nyderlanduose, Japonijoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV.

Panaudojimo būdai ir auginimo sąlygos

VDU Botanikos sodo miskantų kolekcija eksponuojama centrinėje sodo dalyje, šalia daugiamečių gėlių kolekcijų, taip pat miglinių šeimos augalų ir bambukų sode. Įspūdingi M. × giganteus auga saloje prie bijūnų kolekcijos, o pats aukščiausias miskantas (M. lutarioriparius) – prie oranžerijos.

Akį traukiančių šluotelių spalvos – nuo rausvų ir varinių iki sidabriškai baltų. Net ir žiemą, sniego fone, išdžiūvę žiedynai išlieka dekoratyvūs. Lapai taip pat labai įvairūs – žali, pilkšvi, bronziniai, margi ar skersai dryžuoti. Kai kurių veislių lapai spalvas pakeičia tik vasaros pabaigoje ar rudenį. Beje, Lietuvoje ne visi miskantai spėja suformuoti žiedynus (ypač veislės dryžuotais lapais).

Miskantai naudojami apželdinimui – ir kaip soliterai, ir gyvatvorėms ar kaip foniniai augalai. Floristikoje naudojami jų žiedynai ir lapai. Augalas tinka ir ekologiniams sprendimams – miskantų šaknynai sutvirtina šlaitus, saugo nuo erozijos. Energetikoje ypač populiarėja hibridas M. × giganteus, kuris kai kuriose Europos šalyse jau auginamas pramoniniu mastu biokurui.

Miskantai mėgsta saulėtas vietas (6–8 val. saulės per dieną), laidžią dirvą, vidutinį drėgnumą. Jie netoleruoja užmirkimo, optimalus dirvos pH – neutralus ar šiek tiek rūgštus. Lietuvoje daugelis kininių miskantų sėkmingai peržiemoja, tačiau kai kurie hibridai (pvz., M. × giganteus) yra jautresni šalčiams. Lapai pjaunami anksti pavasarį, prieš pasirodant naujiems ūgliams.

VDU fotoinformacija