Tylus būdas mylėti – Remigijaus Lapėno tėvystė

– Remigijus visuomet buvo apsuptas vaikų. Ne tik savų, bet ir viso kaimo. Niekas kitas taip nemokėjo su jais užsiimti, – taip apie trijų sūnų tėtį ugniagesį Remigijų Lapėną pasakojo ne vienas Namišių gyventojas. 

Pats Remigijus to nesureikšmina. Pasakoja taip, lyg kitaip nė negalėjo būti: jei kieme auga trys berniukai, vadinasi, bus ir kamuolys, ir žaidimai, ir būrys vaikų aplink. 

– Kai mano vaikai augo, norėjau, kad jie kuo daugiau sportuotų. Kartu kviečiau tai daryti ir visus jų bendraamžius. Pasiimdavau sporto salės raktus ir tiesiog palaikydavau tvarką. Rinkdavosi Namišių, Manikūnų kaimų vaikai, – prisimena Remigijus. 

Lyg to būtų maža, vyras pievoje prie namų įrengė stadioną: pastatė futbolo vartus, krepšinio stovą, sūpynes. Tad vaikams čia tikrai buvo ką veikti. 

Remigijus šypsosi pasakodamas, kad ir dabar, vos sūnūs grįžta namo, netrunka surasti kokios nors bendros veiklos. Prieš savaitę vienas jų pakvietė tėvą pasivažinėti riedučiais. 

– Sutikau, tik buvau pamiršęs, kad penkiasdešimtmečius traukos jėga veikia stipriau, – juokiasi namišietis.

Brangina laiką su sūnumis 

R. Lapėnas – ugniagesys, laisvu nuo budėjimų metu dirbantis pas vieną Pabiržės ūkininką. Kitais metais jis švęs penkiasdešimtmetį. Su žmona Sigita jie užaugino tris sūnus: dvynius Eligijų ir viena minute jaunesnį Edviną bei jaunėlį Dominyką. Visi trys jau suaugę, išėję į savus gyvenimus, tačiau tėvų namai jiems tebėra vieta, į kurią norisi grįžti. 

Mūsų viešnagės dieną Remigijus, kaip pats juokavo, jau buvo atlikęs vieną svarbią tėvo pareigą – lydėjo Dominyką į Šiaulius pirkti motociklo. Lapėnų šeimoje technika, garažas, motociklai ir bendri darbai – ne tik pomėgis. Tai ir vienas iš būdų būti kartu.

– Kai tik sūnūs grįžta namo, stengiuosi išnaudoti kiekvieną akimirką. Man paprasta galimybė su jais pažaisti krepšinį, garaže remontuoti motociklus ar dar ką nors kartu veikti yra labai svarbi, – sako pašnekovas. 

Sportas Remigijų lydėjo nuo vaikystės. Augdamas Pabiržėje jis daug bėgiojo, žaidė, atstovavo mokyklai įvairiose varžybose. Vasaromis, kaip pats sako, beveik apsigyvendavo stadione. Vėliau šis įprotis persikėlė ir į jo paties šeimą.

– Padėdavau sūnums prie lovos girą ir sakydavau: kol atsikėlę penkis kartus nepakels, tol neis valgyti, – šypsosi Remigijus.

Sūnų išdaigos priartino bažnyčią 

Trys berniukai namuose reiškė ir triukšmą, ir išdaigas, ir ne vieną situaciją, kai prireikdavo tvirtesnio tėviško žodžio. Tačiau Remigijus nenorėjo vien drausti ar tramdyti. Jam buvo svarbu, kad sūnūs turėtų veiklos – sportuotų, judėtų, mokytųsi tvarkos ir atsakomybės. 

Vienu tokiu keliu tapo ir bažnyčia. 

– Pamenu, mokytoja pasiskundė, kad per tikybos pamokas su jais negali susitvarkyti. Aš tada pasakiau: jei dar kartą dūksite, per sekmadienio Mišias visą laiką klūpėsite bažnyčios priekyje, – prisimena Remigijus. 

Saločių kunigas, atsargos kapelionas Jonas Tamošiūnas, pasak Remigijaus, berniukams labai tiko. Jie tapo pasitempę, tvarkingesni, pradėjo patarnauti Mišioms. 

Kartu su vaikais prie bažnyčios priartėjo ir tėvai. Iki šiol sekmadienio Mišios šeimai yra viena iš tradicijų, kurios jie stengiasi laikytis. Sūnūs per didžiąsias šventes dar ir dabar patarnauja Saločių bažnyčioje.

Tarnyba kariuomenėje – principo reikalas 

Svarbi Remigijaus gyvenimo dalis – kariuomenė. Po mokyklos jis pats pasirinko tarnybą Lietuvos kariuomenėje, nors tėvai, ypač mama, bandė nuo to atkalbėti ir net galvojo, kaip sūnų nuo jos „išsukti“. 

– Pasakiau kategoriškai: jei neleisite, eisiu savanoriu. Man tai buvo principinis dalykas, – prisimena jis. 

Taip Remigijus pateko į Garbės sargybos kuopą. Į ją buvo renkami tam tikro ūgio ir stoto jauni vyrai. 186 centimetrų ūgio Remigijus šypsosi prisimindamas, kad ten buvo prie žemesniųjų. 

Garbės sargybos tarnyboje reikėjo išmokti ne tik gražiai žygiuoti. Kiekvienas judesys turėjo būti tikslus: laiku pasisukti, pakelti vėliavą, padėti gėlių prie paminklo, iššauti salves. Paklaustas, ar buvo sunku priprasti prie tokios tvarkos, Remigijus atsako paprastai: 

– Kas neateina per galvą, ateina per darbą. Per nuolatines treniruotes viską išmoko. 

Tarnyba išmokė būti pasitempusiam, „nesugriuvusiam“, ištvermingam. Remigijus prisimena, kad stovėti prie Prezidentūros vilkint juodą uniformą saulės atokaitoje reikėjo nemažai jėgų. Tačiau būtent tos akimirkos jam ir įstrigo labiausiai – valstybinės šventės, iškilmingi minėjimai, vėliavos kėlimas, salvės iš Signatarų namų balkono. 

Tarnybos metais keitėsi Lietuvos prezidentai, tad iš arti teko matyti ir Algirdą Brazauską, ir Valdą Adamkų, taip pat ne vieną užsienio valstybės vadovą. Tos patirtys Remigijui liko svarbios iki šiol – jei tik yra galimybė, Vasario 16-osios, Sausio 13-osios ar kitų valstybinių švenčių proga jis su šeima važiuoja į sostinę.

Kariuomenės patirtį Remigijus vėliau laikė svarbia ir sūnums. Baigę mokyklą visi trys Lapėnų sūnūs savo noru pasirinko privalomąją karinę tarnybą. 

– Labai norėjau, kad sūnūs pirmiausia atliktų tarnybą. Džiaugiuosi, kad jie manęs paklausė. Patys priėmė sprendimą ir dabar tuo džiaugiasi. Manau, kariuomenė jaunuoliui duoda labai daug – drausmės, atsakomybės, savarankiškumo. Tie devyni mėnesiai daug ką sustato į vietas. Išeina berniukas, o grįžta jau visai kitaip į gyvenimą žiūrintis žmogus, – kalba Remigijus. 

Sūnus Edvinas šiandien tarnauja toje pačioje Garbės sargybos kuopoje, kurioje kadaise tarnavo ir pats Remigijus. Tėvas neslepia pasididžiavimo: sūnus, anot jo, pažengė dar toliau – atlieka defilė su ginklu.

Vietoj motociklo pirks… šildymo katilą 

Remigijus su technika susipažino anksti. Jo paties tėvas Romualdas, kuriam liepą sukaks aštuoniasdešimt, buvo mechanizatorius, traktorininkas. Remigijus prisimena, kaip vaikystėje tėtis leisdavo pavairuoti traktorių. Jam tai būdavo didžiulis džiaugsmas. 

Paklaustas, koks buvo jo tėtis, Remigijus trumpam susimąsto. 

– Kai dabar pagalvoju, atrodo, kad jis buvo labai tolerantiškas ir man daug ką leido. Man buvo devyneri, kai baisiai užsinorėjau latviško mopedo „Mini“. Jis man nupirko, nors visa Pabiržė kalbėjo, kad vaikui perka mirtį. Nieko nedraudė ir nevertė daryti, ko nenorėjau. 

Gal todėl ir pats Remigijus savo sūnums retai ką draudė, bet stengėsi perduoti patirtį. Sūnūs nuo mažų dienų buvo „ratuoti“. Iš pradžių važinėjo senais, dar sovietinius laikus menančiais mopedais. Vėliau, sulaukę penkiolikos, gavo galingesnius, šiuolaikiškesnius. Motociklai augo kartu su vaikais. 

Pats Remigijus, kol vaikai buvo maži, motociklu nevažinėjo. 

– Kai gimė vaikai, nusprendžiau: kol jiems nesukaks aštuoniolika, nevažinėsiu. Kad ko neatsitiktų, kol jie auga. Dabar po truputį vėl pradedu, pratinuosi, mokausi, – sako jis. 

Remigijus juokauja, kad atsiėmęs antrosios pensijų pakopos pinigus galvojo pirkti motociklą, bet, ko gero, pirks šildymo katilą.

Tuščio lizdo sindromas 

Su Sigita Remigijus susipažino Namišiuose. Vieną žiemą per Naujuosius Metus jis buvo atvažiavęs į šokius ir paprašė, kad jį supažindintų su tamsių plaukų už jį žemesne mergina. Taip prasidėjo jų draugystė. Po trejų metų, 2000-aisiais, pora susituokė. 

– Specialiai rinkausi tokius vestuvių metus, kad kai po daugelio metų kas paklaus – neužmirščiau, – kvatojasi Remigijus. 

Kadaise jis buvo prisiekęs daugiau niekada nekelti kojos į Namišius, tačiau būtent čia sukūrė šeimą. 

Sigita apie vyrą kalba santūriai, bet labai tiksliai: 

– Jam visada buvo ir yra svarbūs vaikai. Kai tik sūnūs grįžta, jis tuoj ištraukia dviračius, riedučius ar ką kita. Jis moka juos įtraukti. Kai susirinkdavome pas tėvus ar kur kitur, vaikų būdavo daug, visi panašaus amžiaus, bet mums būdavo ramu – žinojome, kad Remigijus ras, ką su jais veikti. Tiesa, namuose netrūko ir tvirto tėviško žodžio, – pasakoja Sigita. 

Ji priduria, kad vyrui labai svarbi šeima, pastovumas, namai. Gal todėl jam taip nelengva susitaikyti su tuo, kad sūnūs jau užaugo. 

– Aš juos paleidau gerokai lengviau nei Remigijus. Jį tuščio lizdo sindromas labai veikia, – tikina Sigita.

Pats Remigijus to neslepia. Kai vyresnieji sūnūs išvažiavo studijuoti, namuose dar buvo likęs jaunėlis. Bet kai ir Dominykas užaugo, namai staiga tapo tylesni. 

– Labai jų trūko. Mes visi labai gerai sutariame. Kai jie grįžta, stengiuosi išnaudoti kiekvieną akimirką kartu, – kalba tėvas. 

Apie tai kalbėdamas Remigijus trumpam nutyla. 

– Gailiuosi, kad dirbdamas praleidau daug galimybių pabūti su vaikais: pakeliauti, matyti, kaip jie auga, būti šalia. Iš darbdavio vis girdėdavau – reikia sėti, kulti, arti. O žmona vis primindavo: „O vaikams tavęs nereikia?“ Tada atrodė, kad laiko dar bus. Dabar suprantu – jo galėjo būti daugiau, – sunkiai slėpdamas jaudulį pasakoja Remigijus.

Kai ugniagesiai miega 

Nuo 2001 metų Remigijus dirba Smilgių (Biržų r.) ugniagesių komandoje. Apie šį darbą jis kalba taip pat santūriai, kaip ir apie daugelį kitų dalykų. 

– Nežinau, kodėl tapau ugniagesiu. Manau, padėti žmogui – geras darbas, – sako jis. 

Per daugiau nei du dešimtmečius teko matyti daug nelaimių, tačiau Remigijus to nei dramatizuoja, nei sureikšmina. Jo požiūris paprastas: yra darbų, kuriuos kažkas turi padaryti. 

Jam patinka kartoti vieną mintį: 

– Kai ugniagesiai miega – žmonės juokiasi, kai ugniagesiai dirba – jie verkia. Tai tegul dažniau juokiasi. 

Viktoras STANISLOVAITIS / „Darbas“