Ūkininkų interesas – valstybės garantijos ilgalaikėms paskoloms

„Ūkininko patarėjas“ jau praėjusią savaitę pristatė minėtą konferenciją, tačiau G. Špakauskas netrukus papasakojo apie šį renginį plačiau.

– Ką naujo ir svarbaus sužinojote šiame renginyje? Ar ES žemės ūkio komisaras Christophe’as Hansenas suteikė kokių nors vilčių jauniesiems ūkininkams? Kokios jiems siūlomos galimybės?

– Renginys išties buvo organizuotas jauniesiems ūkininkams, kalbėta apie galimybes finansuoti, apie ateities planus ir pan. Įdomiausia buvo sužinoti, kaip tai sprendžia atskiros ES valstybės ir kaip tai mato patys jaunieji ūkininkai, nes konferencijoje dalyvavo ir šalių-narių žemės ūkio ministerijų bei finansinių įstaigų atstovai. Taip, komisaras Ch. Hansenas pradinėje kalboje paminėjo, jog naujajame finansavimo laikotarpyje labai daug dėmesio bus skirta jauniesiems ūkininkams, nes statistika yra labai bloga – didesnę dalį ūkininkų sudaro vyresnio amžiaus žmonės, o jaunimas vis mažiau nori ateiti į šį verslą, todėl esą jau atėjo laikas galvoti, kaip pagerinti šią padėtį...

– Ar komisaras nesakė, kad „pinigų nėra, bet jūs laikykitės“? Ką reiškia tas pasakymas, jog jauniesiems ūkininkams skirs daugiau dėmesio?

– Šiuo atveju svarbi ne tiek pati parama ar jos dydis, kiek pats priėjimas prie pinigų bei pačios žemės. Tos konferencijos metu ir buvo iškeltos esminės problemos, su kuriomis susiduria jaunimas, ir kodėl jis taip laisvai negali ateiti į žemės ūkio sektorių. Didžioji dauguma konferencijos dalyvių pripažino, jog viena pagrindinių problemų – priėjimas prie dirbamos žemės. Ir tai liečia visas to priėjimo formas – tiek nuomos pagrindu, tiek ir mėginant nusipirkti žemę. Tas pats galioja ir pas mus, ir visose kitose ES šalyse: jeigu jaunas ar naujai į šį verslą ateinantis ūkininkas sugalvoja ūkininkauti, iš senelių ar tėvų perima mažus kiekius žemės, kaip jam prasiplėsti, kad taptų konkurencingas rinkoje? Tai yra didžiausia problema. Antra problema – jeigu ta žemė atsiranda, tuomet kaip ją nupirkti? Kitaip sakant, kaip prieiti prie pinigų, t. y. prie ilgalaikių finansavimo priemonių?

– Tikriausiai Jūsų minėtos valdžios bei finansų institucijos paaiškino, kaip tas problemas išspręsti ir prieiti tiek prie pinigų, tiek ir prie žemės?

– Šiuo požiūriu gana įdomu, jog dalyvavo ir Latvijos, ir Estijos, ir Suomijos, ir daugelio kitų šalių žemės ūkio ministerijų atstovai, nebuvo tik Lietuvos valdžios atstovų... Na, galbūt dėl to, jog valdžia keičiasi, nekaltinkime nežinodami... Bet įdomu, kas buvo tie konferencijos pranešėjai. Buvo keletas ūkininkų, buvo žemės ūkio ministerijų atstovų ir žmonių iš tokių institucijų kaip mūsų ILTE, t. y. plėtros bankas ar kažkoks garantinis paskolų fondas, tik skirtingais pavadinimais. Taip pat buvo ir bankų atstovų. Tai ūkininkų problemas jau aptarėme, o ministerijų žmonės pristatė, kokias jie turi priemones – pasakojo apie paskolų garantijas, apie palūkanų kompensavimo mechanizmus, įvairias sąlygas. Žinoma, pasakojo, kaip jie dirba ir kaip skatina naujus ūkininkus ateiti į sektorių, kurios priemonės veikia, kurios – neveikia... Tuo tarpu bankai kalbėjo iš savo varpinės – kaip jie finansuoja ir kokias sąlygas nustato.

– Tai kokios gi tos finansavimo priemonės jauniesiems ūkininkams, kurios tikrai veikia?

– Pirmiausia, egzistuoja labai konkrečios ir tikslinės programos, skirtos grynai jauniesiems ūkininkams, ko aš Lietuvoje nemačiau. Be to, dauguma šalių naudoja ilgalaikes tikslines priemones – net iki 30-ies metų laikotarpiui. Sukuriamos galimybės tiek žemei pirkti, tiek visam ūkiui ar technikai įsigyti su paskolų garantijomis bei palūkanų kompensavimu. Kiekviena šalis tuos kompensacijų procentus taiko skirtingus, tad čia neminėsiu, bet mums tokia ilgalaikė parama būtų aktualiausia. Skirtingose šalyse yra visko, ir tos paramos mechanizmus gali riboti tik fantazija – niekas nedraudžia jų taikyti. Dabar tiesiog turėtume susėsti su valdžios institucijomis ir susidėlioti, kas mūsų šaliai yra svarbiausia.

– Kaip tik to ir norėjau Jūsų klausti: kas konkrečiai turėtų ar galėtų padėti tiems jauniesiems ūkininkams mūsų šalyje, kad jie drąsiau žengtų į žemės ūkio sektorių?

– Tas terminas „jauniesiems“ yra kiek klaidinantis – turbūt tikslesnė sąvoka būtų „naujiesiems“ ūkininkams. Pas mus jau nuo 41 metų ūkininkas jau nelaikomas jaunuoju, nors galėtų ateiti į šį sektorių ir vyresni, jeigu jie turi energijos, idėjų ar noro ūkininkauti, bet jiems irgi reikalinga pagalba. Tai mums vienas iš svarbiausių dalykų yra ilgalaikės paskolos bei paskolų garantijos. Kitas dalykas – jos turi būti už prieinamą kainą. Kas iš to, kad gauni paskolą, bet brangios garantijos, o palūkanų kompensavimas yra menkas? Todėl dirbti tokiomis sąlygomis labai sudėtinga. Bet svarbiausia, kaip minėjau, niekas tų priemonių neriboja – tiesiog turime susėsti ir nuspręsti, ko mums labiausiai reikia. Dabar sutariame, kad reikia prieinamo ilgalaikio finansavimo – vis dėlto atsiranda vienas kitas parduodamas ūkis, bet kaip tu jį nupirksi, neturėdamas garantijų bei galimybių pasiskolinti lengviau negu iš bankų? O bankai sako: mes esame komercinis vienetas, ir mums reikia garantijų – jeigu ateina „žalias“ ūkininkas be garantijų, tai mes tikrai nesuteiksime paskolos. Jeigu tokios programos remiamos valstybinių institucijų, tuomet ir finansinės institucijos mielai finansuotų, netgi taikytų kažkokių lengvatų... Tačiau ūkininkas turi eiti per tas priemones ar programas, kurias sukuria mūsų valstybės institucijos. O visos galimybės turėti tokią valstybės paramą tikrai yra, ir dauguma šalių visas įmanomas priemones seniai taiko.

Kalbėjosi Ričardas Čekutis